Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Jie pakilo, jaunuolis padėjo merginai atsistoti ir pamažėle ėmė eiti mišku. Šlapi Bjorno batai žlagsėjo su kiekvienu žingsniu. Baltos Penelopės pėdos švytėjo prie žemės. Šlapi sportiniai drabužiai stiro prie kūno. Tylėdami judėjo į rytus, tolyn nuo Ornės salos. Po dvidešimties minučių pasiekė kitą krantą. Saulė jau buvo aukštai, spinduliai žaižaravo vandenyje. Šilo. Bėglė sustojo prie teniso kamuoliuko, besimėtančio aukštoje žolėje. Geltonai žalias kamuoliukas jai atrodė svetimkūnis. Pakėlusi akis pamatė mažą raudoną namą, pasislėpusį už alyvų krūmų. Veranda atsukta į vandens pusę. Užuolaidos užtrauktos, o medžių pavėsinėje kabėjo hamakas. Aplink užžėlusi žolė, o nulūžusi senos obels šaka nuvirtusi tiesiai ant pilkšvo akmens.

– Čia negyvenamas namas, – sušnabždėjo Penelopė.

Jie vogčiomis artinosi prie namo, pasiruošę būti užklupti skalijančio šuns ar piktų žmonių šūksnių. Bėgliai pažvelgė pro užuolaidų tarpelius, lėtai apsuko aplink namą, o priėję duris atsargiai paklibino. Užrakinta. Penelopė apsidairė.

– Turime patekti į vidų, mums reikia pailsėti, – tarė Bjornas. – Reikia išdaužti langą.

Prie sienos moliniame vazone augo krūmelis, siaurais blausiai žalsvais lapais. Pasilenkusi siekdama akmens iš vazono, Penelopė užuodė saldų levandų kvapą. Akmuo buvo plastikinis, o jo apačioje nedidelis dangtelis. Ji atidengė, išėmė raktą ir padėjo plastiką į vietą.

Jaunuoliai atsirakino duris ir pateko į koridorių pušinėmis grindimis. Penelopės kojos drebėjo, regis, ims ir pradings pagrindas. Mergina pasirėmė ranka į sieną, išklijuotą puošniais, medalionais margintais tapetais.

Penelopė buvo tokia pavargusi ir išalkusi, kad šis namas atrodė toks pats tikras kaip imbierinis namelis per Kalėdas. Sienos nukabinėtos įrėmintomis nuotraukomis, sveikinimai ir parašai po jomis rašyti raudonu rašikliu arba juodu tušu. Jaunuoliai atpažino daugybę veidų, matytų per švediškas televizijos laidas: Sivertas Oholmas, Bengtas Bedrupas, Šelis Liona, Arnė Hegefošas, Magnusas Herenstamas, Malena Ivašon, Jakobas Dalinas.

Neramiai žvalgydamasi pora ėjo tolyn per gyvenamąjį kambarį virtuvės link.

– Negalime čia likti, – sušnabždėjo mergina.

Bjornas nuskubėjo prie šaldytuvo ir atidarė dureles. Lentynos kraute nukrautos šviežiais produktais. Namas ne toks apleistas, kaip manė. Vaikinas apsidairė ir ėmė traukti sūrį, pusdešrį saliamio ir pieno pakelį. Sandėliuke Penelopė rado prancūziškąjį batoną ir pakelį kukurūzų dribsnių. Jie skubomis plėšė duoną rankomis, dalijosi sūriu ir rijo sunkius kąsnius. Bjornas didžiuliais gurkšniais gėrė pieną iš pakelio, srovelės tekėjo per kraštus ir kaklą. Mergina valgė pipirinį saliamį ir dribsnius, paėmusi pieno pakelį užsivertė, užspringo, atsikosėjo ir vėl puolė gerti. Jie nervingai nusišypsojo, pasitraukė nuo lango ir valgė jau ramiau.

– Prieš išeidami, turime rasti drabužių, – tarė Penelopė.

Ieškant aprangos jaunuolius užliejo ypatingas kutenantis sotumo jausmas, kūnas pradėjo atsigauti, širdis smarkiau plakti, ėmė skaudėti pilvą, kraujas plūstelėjo arterijomis.

Erdvaus miegamojo durys vedė į laukują alyvų pavėsinę, o už stiklinių durų buvusi spinta. Penelopė skubriai atidarė jas ir nustebo:

– Kas gi čia?

Didelė spinta buvo prigrūsta originalių drabužių: auksiniai švarkeliai, žvilgūs juodi korsetai, geltonas smokingas ir pūkuoti kailiniai iki juosmens. Nustebusi ji išvertė daugybę maudymosi kelnaičių su juostelėmis, permatomų, margintų tigro raštais, kamufliažinių ir nertų siaurikių.

Ji atidarė antrąsias drabužinės duris, kur rado paprastesnių drabužių – nertinių, striukių ir kelnių. Greitai peržvelgusi išsitraukė keletą. Nieko nelaukdama nusiplėšė permirkusias mėlynas sportines kelnes ir bikinio kelnaites, nusivilko ankštąjį vienuolišką švarkelį ir purviną viršutiniąją maudymosi kostiumėlio dalį.

Staiga mergina pamatė savo atvaizdą veidrodyje. Jos kūną margino kraujosruvos, juodi plaukai sulipę, veidas žaizdotas, liesos kojos sumuštos ir subraižytos, žaizda, atsiradusi paslydus ant akmens, ant šlaunies tebekraujavo.

Penelopė užsitempė sulamdytas kostiumines kelnes, marškinėlius su užrašu „Valgyk daugiau košės“ ir per ilgą, kelius siekiantį nertinį. Ji dar labiau sušilo, kūnas šaukėsi poilsio. Mergina pravirko, bet greitai susizgribo, nusivalė ašaras ir nuėjo į koridorių ieškoti batų. Radusi porą mėlynų buriavimo mokasinų, grįžo į miegamąjį. Bjornas buvo šlapias ir purvinas, bet nieko nepaisydamas stengėsi užsitempti veliūrines kelnes. Jo pėdos atrodė klaikiai – purvinos ir žaizdotos, vaikinas ėjo paskui save palikdamas kruvinus pėdsakus. Šis užsivilko mėlynus marškinėlius ir siaurą ryškiai melsvą odinį švarką plačiais atvartais.

Penelopės skruostais vėl ėmė tekėti ašaros, verkimas ramino, ji jautėsi pernelyg pavargusi, kad stengtųsi susivaldyti. Ašaros plovė per šią beprotišką kelionę išgyventą siaubą.

– Kas mums nutiko? – sukūkčiojo.

– Nežinau, – pašnabždomis atsakė Bjornas.

– Mes nematėme jo veido. Ko jam reikia? Ko, po velnių, jis nori? Nieko nesuprantu. Kodėl persekiotojas mus medžioja? Kodėl nori mums pakenkti? – Mergina nusivalė ašaras nertinio rankove. – Man atrodo, – tęsė, – na, turiu omenyje... Įsivaizduok, jei Viola padarė ką nors kvaila. Pats žinai, jos bičas Sergejus, tas, su kuriuo išsiskyrė, gali būti nusikaltėlis, aš tik žinau, kad yra dirbęs sargu.

– Pene...

– Galvoju, kad Viola kartais pasielgia kaip nederėtų.

– Ne, – sušnabždėjo Bjornas.

– Kodėl ne, mes juk nieko nežinome, neprivalai manęs guosti.

– Privalau...

– Jis... tas persekiotojas... Galbūt tenori su mumis pasikalbėti. Žinau, kad taip nėra, bet vis tik... Nežinau, ką čia paistau.

– Pene, – rimtai kreipėsi vaikinas. – Viskas, kas dabar vyksta, mano kaltė.

Almskugas pažvelgė į draugę. Jo akys pasruvusios krauju, prieš tai buvę blyškūs skruostai paraudo.

– Ką tu sakai? Ką, po galais, tu sakai? – tyliai paklausė mergina.

Vaikinas nurijo seiles:

– Padariau kai ką labai kvailo, Pene.

– Ką padarei?

– Fotografija, – atsakė. – Visa tai vyksta dėl nuotraukos.

– Kokios dar nuotraukos? Tos, su Palmkruna ir Rafaeliu Guidžiu?

– Taip, susisiekiau su Palmkruna, – atvirai dėstė Bjornas. – Papasakojau jam apie nuotrauką ir pasakiau, kad noriu gauti pinigų, bet...

– Ne, – staiga sumurmėjo ji.

Penelopė nenuleisdama akių traukėsi nuo draugo atbulomis, nuvertė lovos stalelį, ant kurio stovėjo radijo imtuvas ir stiklinė vandens.

– Pene...

– Nutilk! – suriko ši. – Nieko nesuprantu. Ką, velniai griebtų, tu sakai? Ką padarei? Negalėjai... tu negalėjai... Ar tau negerai galvoje, mėginai šantažuoti Palmkruną? Ar tu išnaudojai?..

– Pati patylėk! Aš pasigailėjau, tai mano klaida, išsiunčiau jam nuotrauką.

Abu nutilo. Penelopė mėgino suprasti, ką vaikinas pasakė. Mintys nepaliaudamos sukosi galvoje. Stengėsi susitaikyti su tuo, ką Bjornas prisipažino.

– Ten juk mano nuotrauka, – ramiai tarė, bandydama susikaupti. – Ji gali būti svarbi. Gali būti, kad tai ypatinga fotografija. Man ji buvo patikėta... Gali atsirasti kas nors, žinantis...

– Aš nenorėjau parduoti laivo, – susigraudinęs murmėjo vaikinas.

– Nors nesuprantu... Išsiuntei nuotrauką Palmkrunai?

– Buvau priverstas, Pene, supratau, kad suklydau... Privalėjau atiduoti jam fotografiją.