Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Bet... Kam jam nuotrauka. Negi nesupranti? Įsivaizduok, jei patikėjęs man nuotrauką žmogus norės atgauti. Čia juk rimti dalykai, švediškų ginklų eksportas. Kalba eina ne apie tavo pinigus, tai nesusiję su mumis, viskas taip rimta, Bjornai. – Penelopė sutrikusi pažvelgė į draugą ir vėl sušuko:

– Kalbame apie žmones, jų gyvenimus! Aš nusivyliau... – slogiai tarė. – Aš taip smarkiai ant tavęs pykstu, kad galėčiau trenkti, bet neįstengsiu.

– Bet, Pene, aš nežinojau, – teisinosi šis. – Iš kur galėjau žinoti? Tu nieko man nesakei, tik minėjai, jog ši nuotrauka gali užtraukti Palmkrunai gėdą, nesakei, kad...

– Nesvarbu, – nutraukė Bjorną Penelopė.

– Maniau...

– Užsičiaupk! – šaukte šaukė mergina. – Nenoriu girdėti tavo pasiteisinimų, tu – šantažuotojas, mažas godus nusikaltėlis. Aš nepažįstu tavęs, o tu – manęs.

Penelopė nutilo, valandėlę jie stovėjo vienas priešais kitą. Buvo girdėti virš vandens aidintis skrendančio kiro skundas.

– Reikia judėti, – bejėgiškai ištarė vaikinas.

Mergina linktelėjo ir kaipmat išgirdo atsidarant laukujas duris. Nė nemirktelėdami jie traukėsi atatupsti gilyn į miegamąjį. Girdėjo kažin ką artinantis žingsnis po žingsnio. Bjornas stengėsi atidaryti verandos duris, bet šios buvo užrakintos. Drebančiomis rankomis Penelopė bandė atidaryti langą, bet bėgti jau buvo per vėlu.

51

Laimėtojas

Penelopė giliai įkvėpė. Tarpduryje pasirodė vyras. Bjornas ieškojo ko nors tinkamo savigynai, bet kokio ginklo.

– Ką čia darote, po velnių? – paklausė vyras kimiu balsu.

Mergina suprato, kad jis ne persekiotojas, veikiausiai namo savininkas. Tai buvo plačių pečių, neaukštas, kiek stambokas vyras. Jo veidas kažkodėl atrodė matytas, lyg būtų pažinoję jį daugybę metų.

– Narkomanai? – susidomėjęs paklausė.

Staiga Penelopė jį atpažino, jie įsilaužė į Osiano Valenbergo namus. Prieš dešimtmetį vyriškis buvo visuomenės numylėtinis, pramoginių televizijos laidų, tokių kaip „Auksinis penktadienis“, „Ant sienų“, „Liūtų vakaras“, vedėjas. Osianas Valenbergas vesdavo konkursus, prizai slypėdavo už žvilgančių durelių, laidose dalyvaudavo kviestiniai svečiai. Kaskart „Auksinis penktadienis“ baigdavosi taip pat – išraudęs ir šypsodamasis vedėjas pakeldavo laidos svečią. Penelopė prisiminė vaikystėje mačiusi, kaip šis vyras kelia Motiną Teresę. Trapi, sena moteris atrodė visiškai persigandusi. Valenbergas garsėjo auksiniais plaukais, ekstravagantiškais apdarais ir neišsenkančiu kandumu.

– Mes patekome į nelaimę, – prašneko Bjornas. – Privalome pranešti policijai.

– Aha, – abejingai pritarė šeimininkas. – Teturiu mobilųjį.

– Turime jį pasiskolinti, labai skubu.

Vyras išsitraukė telefoną, pažvelgė į jį ir išjungė.

– Ką tu darai? – sunerimo Penelopė.

– Ką noriu, tą, po galais, ir darau.

– Bet mums būtina jį pasiskolinti, – spyrėsi ši.

– Tuomet turite sužinoti slaptažodį, – šypsojosi Osianas.

– Ko tu sieki?

Vyras atsirėmė į staktą ir valandėlę stebėjo jaunuolius.

– Įsivaizduokite, pora narkomanų įsilaužia į mano, vargšelio, namus.

– Mes ne...

– Kam rūpi? – nutraukė Osianas.

– Mums nusispjaut, – kalbėjo Penelopė savo draugui.

Ji norėjo eiti, bet Bjornas atrodė išsekęs, skruostai ir lūpos perbalusios, ranka rėmėsi į sieną.

– Apgailestaujame, kad įsibrovėme į tavo namus, – prabilo šis. – Sumokėsime už viską, ką paėmėme, bet dabar privalome pasiskolinti telefoną, tai labai skubu.

– Kuo tu vardu? – šypsodamas pertraukė šeimininkas.

– Bjornas.

– Tavo švarkas gražus, Bjornai, bet ar nepastebėjai kaklaraiščio? Turiu vieną derantį.

Osianas priėjo prie spintos ir ištraukė mėlynos odos kaklaraištį, tokį kaip ir švarkas, lėtai užrišo jį vaikinui.

– Pats paskambink policijai, – pasiūlė Penelopė. – Pranešk, kad namuose du įsilaužėliai.

– Taip nesmagu, – sutrimitavo Valenbergas.

– Ko tu iš mūsų nori? – karčiai paklausė ši.

Vyras atsitraukė keletą žingsnių norėdamas apžiūrėti plėšikus.

– Man ji nepatinka, – pasakė Bjornui. – O tu stilingas ir vilki mano švarku. Ji gali pasiimti šlykštųjį megztinį, argi ne? Atrodo kaip pelėda Helgė. Visai nepanaši į švedę, kaip...

– Baik, – sudraudė vaikinas.

Nutaisęs piktą miną Osianas artinosi ir užsimojo kumščiu prie pat jo veido.

– Žinau, kas tu toks, – tarė mergina.

– Puiku, – vos šyptelėdamas atsakė vyras.

Bjornas klausiamai žvilgčiojo tai į vyrą, tai į Penelopę. Šiai pasidarė silpna, buvo priversta atsisėsti ant grindų ir ramiai kvėpuoti.

– Palauk, – kreipėsi šeimininkas. – Tu... Aš taip pat mačiau tave per televiziją, atpažįstu veidą.

– Dalyvavau keliuose debatuose...

– O dabar tu mirusi, – šypsodamasis pasakė šis.

Penelopės kūnas įsitempė, tokie keisti jo žodžiai pabudino budrumą. Bandė suprasti, ką reiškia toks pasakymas, ir akimis ieškojo galimybės pabėgti. Bjornas stovėjo atsišliejęs į sieną ir pamažėle slydo žemyn. Jo veidas visiškai perbalęs, vaikinas negalėjo ištarti nė žodžio.

– Jei nenori mums padėti, – tarė Penelopė, – paprašysime kieno nors kito...

– Noriu, aišku, kad noriu, – nutraukė ją vyras.

Jis išėjo į koridorių ir grįžo nešinas maišeliu su bloku cigarečių ir vakaro laikraščiu. Numetė laikraštį ant lovos ir išnešė cigaretes į virtuvę. Pirmame puslapyje buvo Penelopės nuotrauka, nemažos Violos ir Bjorno nuotraukos. Virš Violos atvaizdo užrašyta „mirusi“, virš jųdviejų su Bjornu – „dingę“. Straipsnio pavadinimas „Per dramą laive mirė trys žmonės“.

Mergina mąstė apie mamą, paskui save, buvo siaubingai išsigandusi, verksmas plėšė ją iš vidaus, nors nejudėjo, rankomis apsivijo save lyg kalėjime.

Subraškėjo grindys ir į miegamąjį grįžo Valenbergas.

– Parungtyniaukime, – susijaudinęs pasiūlė šis.

– Ką turi omenyje?..

– Velniai griebtų, kaip noriu pažaisti!

– Žaisti? – paklausė Bjornas neramiai šypsodamasis.

– Ar nežinai, ką reiškia žaidimas?

– Žinau, bet...

Penelopė pažvelgė į Osianą ir suprato, kokie yra pažeidžiami, kai niekas nežino, kad jie gyvi, kol neaišku, kas nutiko. Žemasis vyras galėtų juos nužudyti, nes visi ir taip mano, kad jų nebėra.

– Jis tik nori mus išbandyti, – pasakė Penelopė.

– Ar duosi mums telefoną ir kodą, jei žaisime? – paklausė Bjornas.

– Jei laimėsite, – atsakė šeimininkas dairydamasis žybčiojančiomis akimis.

– O jei pralaimėsime? – paklausė mergina.

52

Sandoris

Akselis Risenas nuėjo tiesiai per valgomąjį, prie lango sustojo ir pažvelgė į rožių krūmus, augančius prie geležinės tvoros, gatvės viršuje prie Engelbrekto bažnyčios. Tą pačią akimirką jis pasirašė darbo priėmimo sutartį ir perėmė mirusio Karlo Palmkrunos užduotis ir pareigas.

Vyras šypsojosi galvodamas apie gyvenimo posūkius, kai staiga suprato visai pamiršęs Beverli. Nerimas ėmė kutenti pilvą. Kartą mergina sakė eisianti į parduotuvę ir negrįžo keturias valandas, teko jos ieškoti. Dar po poros valandų rado ją observatorijos pašiūrėje. Labai sutrikusią, nuo jos trenkė alkoholiu ir buvo pametusi kelnaites. Kažkas į plaukus įvėlė kramtomąją gumą.

Mergaitė sakė parke sutikusi keletą berniukų.