Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Šeimininkas pasuko tuščią vyno butelį. Keliskart apsisukęs, kaklelis rodė į Bjorno pusę.

– Gražuolis! – sušuko vyras šypsodamasis. – Gražuoli, dabar tavo eilė. Štai ir klausimas. Ar esi pasiruošęs sakyti tiesą ir nieko daugiau, tik tiesą?

– Tikrai taip, – atsiduso vaikinas.

Prakaito lašas nuvarvėjo nuo Osiano nosies galiuko, jis atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

– Apie ką galvoji mylėdamasis su Pabaisa?

– Šmaikštu, – sumurmėjo Penelopė.

– Ar atsakęs galėsiu paskambinti? – surimtėjęs paklausė Bjornas.

Osianas vaikiškai papūtė lūpas ir papurtė galvą:

– Ne, bet jeigu publika patikės tavimi, atskleisiu pirmąjį kodo skaičių.

– O jei pasirinkčiau drąsą?

– Tuomet rungtumeisi su manimi, žiūrovai turės nuspręsti. Laikas eina – tik tik tik tik. Penki, keturi, trys, du...

Mergina pažvelgė į Bjorną, stovintį lempos šviesoje – purvinas veidas, barzda susivėlusi, ištįsę plaukai. Jo šnervės buvo pajuodusios nuo sukrešėjusio kraujo, pavargusios akys raudonos.

– Galvoju apie Penelopę, – tyliai atsakė šis.

Osianas subaubė, nusivaipė ir ėmė šokinėti šviesoje.

– Turėjai sakyti tiesą! – sušuko. – Tavo atsakymas klaidingas. Nė vienas žiūrovas netiki, kad galvoji apie Pabaisą. Minus vienas, minus du, iš viso minus trys taškai Gražuolio sąskaitoje.

Jis dar kartą pasuko butelį, šįkart kaklelis rodė į Penelopę.

– Oi oi oi! Specialus pasiūlymas. Ką gi tai gali reikšti? Būtent! Drąsa! Jokių išlygų! Pasiruošk. Atidarysiu langelį ir išklausysiu, ką man sako begemotas.

Osianas paėmė mažą medinį begemotą nuo stalo, pridėjo prie ausies, išklausė ir linktelėjo.

– Turi omenyje Pabaisą? – paklausė ir vėl prisikišo prie ausies. – Suprantu, pone begemote. Taip. Ačiū už pagalbą.

Vyras atsargiai padėjo žaisliuką į vietą ir šypsodamasis atsisuko į Penelopę.

– Pabaisa, tau teks rungtis su Osianu! Užduotis – striptizas! Jei uždegsi publiką stipriau nei Osianas, gausi visą kodą. Jei ne, Gražuolis spirs tau į šikną iš visų jėgų.

Osianas nušokavo ant abiejų kojų prie muzikos grotuvo, nuspaudė mygtuką ir po akimirkos pasigirdo „Teach Me Tiger“.

– Kartą pralaimėjau šią užduotį Lūai Falkmanui, – sušnabždėjo it sufleris ritmingai siūbuodamas klubais.

Penelopė pakilo nuo sofos, žengė žingsnį ir daugiau nejudėjo, stovėjo kaip stovi su buriavimo mokasinais, languotomis kostiumo kelnėmis, per dideliu apsmukusiu megztiniu.

– Nori, kad nusirengčiau? – paklausė. – Ar tai viskas tik dėl to, kad nori pamatyti mane nuogą?

Osianas nebedainavo, sustojo, jo burna sutrūkčiojo, šaltai žvelgdamas į merginą prabilo:

– Jei man būtų įdomu mažos pabėgėlių putės, pažiūrėčiau internete.

– Tai ko tu nori?

Šeimininkas stipriai trinktelėjo Penelopei per ausį. Ši susiūbavo, buvo besusmunkanti, bet išsilaikė ant kojų.

– Nejuokauk su manimi, – rimtai įspėjo jis.

– Gerai.

Vyro lūpų kampučiai užsirietė:

– Aš esu žmogus, besivaržantis su televizijos žvaigždėmis, o tave mačiau tik perjungdamas kanalą.

Penelopė pažvelgė į jo įraudusį nuo įtampos veidą.

– Tu juk nesiruoši duoti mums telefono, ar aš klystu?

– Aš pažadėjau – taisyklės yra taisyklės. Duosiu telefoną, vos tik gausiu tai, ko noriu, – išpyškino vyras.

– Žinai, kad mums tai būtina ir tuo naudojiesi...

– Būtent taip ir darau! – šaukė Valenbergas.

– Gerai, velniai griebtų, susitarėm – šiek tiek pažaisime ir duosi mums telefoną.

Mergina nusigręžė, nusivilko megztinį, tuomet marškinėlius. Ryškioje šviesoje bolavo nudraskyti pečiai, mentės, mėlynėmis nusėtas purvinas kūnas. Paskui atsisuko, krūtis pridengusi delnais.

Bjornas plojo ir švilpė, stebėdamas liūdnomis akimis. Osiano veidą mušė prakaitas, jis užmetė akį į Penelopę ir atsidūrė šalia Almskugas lempos šviesoje. Vyras suko klubus, staiga nusitraukė klubų raištį, pasuko virš galvos, pertraukė tarp kojų ir švystelėjo į Bjorną.

Valenbergas nusiuntė oro bučinį ir ranką pridėjęs prie ausies parodė, kad paskambins jam.

Bjornas suplojęs sušvilpė dar garsiau ir toliau plojo ramiau stebėdamas, kaip Penelopė siekia iš ketaus pagaminto virtuvinio kablio, kabėjusio prie viryklės.

Šluotelė pelenams ėmė siūbuoti ir švelniai dzingtelėjo į masyvią atbrailą.

Osianui šokčiojant, žibėjo auksiniais žvyneliais siuvinėtos kelnaitės. Penelopė artinosi prie jo abiem rankom laikydama kablį. Vyras vis sukosi prie Bjorno.

– Klaupkis, – sušnabždėjo. – Klaupkis, Gražuoli!

Penelopė užsimojo sunkiuoju įrankiu ir kiek galėdama stipriau trenkė Osianui per šlaunis. Šis susmuko ir ėmė rėkti, susiėmęs už sužeistos vietos. Kūną rietė skausmas, jo aimanos panėšėjo į riaumojimą. Mergina nieko nelaukdama stipriais smūgiais daužė muzikos grotuvą, kol kambaryje tapo tylu.

Šeimininkas gulėjo nejudėdamas, kvėpavo greitai kartkartėmis sudejuodamas.

Penelopė prisėlino, vyras žvelgė į ją išgąstingomis akimis. Ji akimirką dvejojo. Dešiniojoje rankoje laikė siūbuojantį ketaus kablį.

– Ponas begemotas man pašnabždėjo norįs, kad duotumei man telefoną ir pasakytumei kodą, – ramiai tarė ši.

_______________

7 Zara Lender (Zarah Leander) – švedų aktorė ir dainininkė. (Vert. past. )

55

Policija

Osiano Valenbergo namelyje buvo karšta ir tvanku. Bjornas retkarčiais pakildavo nuo kėdės norėdamas pažvelgti pro langą į vandenį, į tiltelį. Penelopė sėdėjo ant sofos, rankoje laikydama telefoną, laukė policijos skambučio. Jų pagalbos prašymas užregistruotas ir dabar laukė, kad priartėjus jūrų policijos laivui su ja susisiektų tuo pačiu telefono numeriu. Osianas sėdėjo ant fotelio stebėdamas įsibrovėlius, rankoje laikė didelę viskio taurę. Vyras nurijo keletą tablečių nuo skausmo ir prislopusiu balsu sakė išgyvensiąs.

Mergina pažiūrėjo į telefoną – ryšys nusilpęs, bet vis dar pakankamai stiprus. Policija pasirodys jau visai netrukus. Ji atsitiesė, įsitaisydama ant sofos. Kankinanti tvankuma tvyrojo kambaryje. Marškinėlius merkte merkė prakaitas. Ji užsimerkė prisimindama Darfūrą ir tą karštį autobuse jai keliaujant į Kubumą prisijungti prie Džeinės Oduja ir „Action Contre la Faim“. Ji buvo pakeliui į kareivines, kuriose įsikūrusi organizacijos administracija, tačiau akimirką sustojo. Akį patraukė keletas vaikų, žaidžiančių keistą žaidimą – lyg statytų molines figūrėles ant kelio, tikėdamiesi, kad jos atsidurs po automobilių ratais. Penelopė atsargiai prisiartino, norėdama pamatyti, ką jie daro. Vaikai juokėsi vos tik automobiliui pervažiavus vieną iš figūrėlių.

– Nužudžiau dar vieną! Tai buvo vyras!

– Aš nužudžiau fūrą!

Vienas iš jų išbėgo į kelią ir pastatė porą molinukų – mažą ir didelį. Pravažiuojančio vežimėlio ratas nuvertė ir sumalė mažąjį.

– Vaikiščias mirė! Mirė tas kalės vaikas!

Penelopė priėjo prie vaikų ir paklausė, ką jie daro, bet neatsakę vaikai leidosi į kojas. Ji liko stovėti stebėdama ant raudono, įkaitusio kelio sutrintas figūrėles.

Fūrai buvo gentis, įkūrusi ir pavadinusi Darfūro regioną. Ši senovės afrikiečių gentis nyksta dėl džandžavidų represijų.

Nuo neatmenamų laikų tęsiasi nesutarimai tarp Afrikos ūkininkų ir šiaurinių klajoklių genčių, tačiau tikroji priešiškumo priežastis – nafta, rasta senųjų genčių gyvenamose vietose.