Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ką jis sakė? – nekantravo Jonas.

– Tarptautinis baudžiamasis tribunolas išdavė šalies prezidentui arešto orderį, – paaiškino Saga, rimtai žvelgdama į partnerį.

– Nežinojau, – nutęsė šis.

– 2004 metais Jungtinės Tautos įvedė ginklų embargą džandžavidų ir kitoms ginkluotosioms grupuotėms, veikiančioms Darfūre.

Pareigūnai važiavo Ninesvegeno keliu į šiaurę. Vasaros dangus slogiai apniuko.

– Tęsk, – paragino Jonas.

– Prezidentas al Baširas neigė palaikęs bet kokį ryšį su milicija. Po JT įvesto embargo, eksportas leidžiamas tik tiesiogiai Sudano vyriausybei.

– Dėl to, kad jie neturėjo ryšių su milicija.

– Būtent, – pritarė Saga. – 2005 metais pasirašė Visuotinį taikos susitarimą, kuriuo baigėsi ilgiausiai trukęs pilietinis karas Afrikoje. Neliko esminės kliūties ginklų eksportui. Karlo Palmkrunos užduotis buvo įvertinti, ar tai daryti pakankamai saugu.

– Vis dėlto Tarptautinis baudžiamasis tribunolas priėmė kitokį sprendimą, – niūriai pastebėjo Lina.

– Visiškai! Jie įžvelgė tiesioginį prezidento ir ginkluotos milicijos ryšį ir išdavė arešto orderį.

– Kas nutiko vėliau?

– Balandį vyko rinkimai, po kurių al Baširas liko prezidento poste, o Sudanas nė neketina paisyti orderio. Ginklų eksportas į Sudaną nebeįmanomas.

– Kaip Pontusas Salmanas ir sakė.

– Todėl nutrūko jų sandoris.

– Privalome rasti Penelopę Fernandez, – pasakė komisaras pirmiesiems lietaus lašams užtiškus ant priekinio stiklo.

Automobilis įsuko į stiprų audros debesį, matomumas buvo labai prastas. Virš mašinos stogo žaibavo ir griaudėjo. Dangus visiškai aptemo, retkarčiais jį perskrosdavo žaibo blyksniai. Valytuvai dirbo kaip pašėlę.

Suskambo Jono telefonas, tai Peteris Neslundas, jo vadovas. Įsitempęs šis pasakojo, kad prieš dvidešimt minučių pagalbos telefonu skambinusi Penelopė Fernandez.

– Kodėl niekas man nepranešė?

– Svarbiausia buvo išsiųsti jūrų policijos ekipažą, jie jau keliauja. Gelbėjimo sraigtasparnis taip pat jau pakeliui.

– Puiku, – tarė Jonas ir klausiamai žvilgtelėjo į Sagą.

– Žinau, kad nori kuo greičiau apklausti Penelopę Fernandez ir Bjorną Almskugą.

– Taip.

– Pranešiu, kai tik sužinosiu ką nors nauja.

– Ačiū.

– Policijos laivas jau turėtų pasiekti Šimendio salą, jei... Palauk, kažkas nutiko, palauk sekundę.

Peteris padėjo telefoną ant stalo, Jonas girdėjo jį kalbant. Pastebėjo, kaip Neslundo balsas darėsi vis irzlesnis, kol galiausiai sušuko: „Bandykite dar kartą!“

– Pasikalbėsime vėliau, – pagaliau paėmęs telefoną, susikrimtęs pasakė šis.

– Kas nutiko? – paklausė Jonas.

Nugriaudėjo, mobiliojo signalas trūkčiojo.

– Nepavyksta susisiekti su kolegomis laive, jie neatsako. Prakeiktas Lencas pamatė kokią bangą, kurią privalėjo išbandyti.

– Peteri, – rimtai kreipėsi Lina, – klausyk, turite veikti kuo skubiau. Manau, su laivu jau baigta ir...

– Vis tiek...

– Užsičiaupk ir paklausyk, – nutraukė Jonas. – Kolegos iš jūrų policijos veikiausiai jau negyvi. Turi vos keletą minučių susiimti ir imtis vadovauti greitojo reagavimo operacijai. Paskambink RKC ir Bengtui Olofsonui, pasistenk gauti du patrulius iš NI ir sraigtasparnį iš artimiausios flotilės.

58

Paveldėtojas

Audra apėmė Stokholmą, griaustinis nerimo, žaibavo, pylė kaip iš kibiro. Lietaus lašai tekėjo dideliais Karlo Palmkrunos buto langais. Tomis Kofoedas ir Natanas Polokas vėl grįžo prie nutraukto techninio tyrimo.

Tamsoje jie uždegė šviesas.

Vienoje iš aukštų rūbinės spintų, tarp pilkų, mėlynų ir juodų kostiumų, Polokas rado juodos odos aplanką.

– Tomi! – sušuko.

Susikūprinęs ir niūrus Kofoedas įžengė į patalpą.

– Kas?

Natanas pirštinėta ranka švelniai spragtelėjo per aplanką.

– Atrodo, kažką radau, – ramiai tarė.

Sustoję aukštoje, erdvioje lango nišoje pareigūnai atsargiai atsegė aplanką.

– Nagi, – paragino Tomis.

Polokas švelniai išėmė storo popieriaus viršelį: „Karlo Palmkrunos testamentas.“

Jie skaitė tylomis. Dokumentas surašytas prieš trejus metus, kovo 1 dieną. Visą turtą Palmkruna paliko vieninteliam asmeniui – Stefanui Bergkvistui.

– Kas, po velnių, tas Stefanas Bergkvistas? – susidomėjo Kofoedas jiems baigus skaityti. – Nei giminių, nei draugų velionis neturėjo, nieko nesuprantu.

– Pagal šį dokumentą, Stefanas Bergkvistas gyvena Vesterose. Rešilo gatvė 11, Vesterosas. Ir...

Polokas nutilo dar kartą pažvelgęs į lapo viršų:

– Ir jis vaikas. Pagal socialinio draudimo numerį jam dabar šešiolika.

Testamentą sudarė Palmkrunos advokatas iš kontoros „Viselgrinas ir sūnūs“. Natanas pervertė testamento priedus, kuriuose tiksliai įvardytas mirusiojo turtas: keturi pensijų fondai, pora hektarų išnuomoto miško, nuošalus sodas Siormlande, prieš dešimtmetį išnuomotas šimtui metų ir brangiai įvertintas butas Grevo gatvėje. Didžiausias palikimas – sąskaita „Chartered“ banke Džersyje, kurioje Palmkruna turėjo devynis milijonus eurų.

– Atrodo, Stefanas praturtėjo, – tarė Polokas.

– Aha.

– Bet kodėl?

Tomis gūžtelėjo pečiais.

– Kai kas visą turtą palieka savo šuniui ar sporto klubo treneriui.

– Paskambinsiu jam.

– Berniukui?

– O ką siūlai?

Natanas Polokas surinko telefono numerį, paprašė, kad jį sujungtų su Stefanu Bergkvistu, gyvenančiu Rešilo gatvėje 11, Vesterose. Sužinojo, kad tokiu adresu registruotas dar vienas žmogus ta pačia pavarde, berniuko mama Siv Bergkvist. Natanas nukreipė žvilgsnį į stiprų lietų ir perpildytus lietvamzdžius.

– Siv Bergkvist, – atsikrenkštė moteris.

– Natanas Polokas, detektyvas. Ar jūs esate Stefano Bergkvisto mama?

– Taip, – sušnabždėjo ši.

– Ar galėčiau su juo pasikalbėti?

– Ką?

– Nėra reikalo nerimauti, man tik reikia paklausti...

– Eikite velniop! – sušuko padėdama ragelį.

Pareigūnas dar kartą surinko tą patį numerį, bet niekas neatsakė. Jis pažvelgė žemyn į apšviestą gatvę ir pabandė dar kartą.

– Mikas, – tvirtai prisistatė vyras.

– Mano vardas Natanas Polokas ir aš...

– Ko, po galais, norite?

Buvo girdėti moters verksmas, ji kažką pasakė vyrui, bet šis atkirto galintis susitvarkyti pats.

– Ne, – spaudė ji. – Aš...

Vyras perdavė telefoną, nuaidėjo tolstantys žingsniai.

– Klausau, – tyliai tarė moteris.

– Man tikrai reikia...

– Stefanas miręs, – graudulingu balsu pasakė pašnekovė. – Kodėl taip elgiatės? Kodėl sakote, kad norite pasikalbėti su juo? Aš nebegaliu...

Moteris verkė, kažkas traškėdamas priėjo prie jos.

– Atleiskite, – atsiprašė Polokas. – Nežinojau, aš...

– Nebegaliu, – verksmas nerimo. – Daugiau nebegaliu.

Vėl pasigirdo žingsniai, vyras paėmė telefoną.

– Šiam kartui užteks.

– Palaukite, – suskubo Natanas. – Ar galėtumėte papasakoti, kas nutiko? Tai svarbu...

Tomis Kofoedas sekė pokalbį stebėdamas kolegą, šis išbalo, persibraukė į uodegėlę surištus žilus plaukus.

59

Gyvenimo prasmė

Būrelis pareigūnų susirinko nuovados koridoriuje. Nuotaika įtempta. Visi laukė naujienų. Pirma buvo prarastas ryšys su jūrų policijos laivu, vėliau iš radarų pradingo ir gelbėtojų sraigtasparnis.