Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Sveikas, – pasisveikino Risenas.

Griunlichas negalėjo nesišypsoti – nupieštas žmogeliukas buvo neįtikėtinai panašus į besisveikinantį Akselį.

– Labas, – atsakė Jorgenas.

– Buvo per anksti, – teisinosi pirmasis.

– Supratau pastebėjimą, net jei reikalas ir labai skubus dar ne laikas tavęs jaudinti. Prekybos ministras neduoda ramybės, „Silencia Defence“ skambina po keletą kartų per dieną. Bet turi žinoti, kad suprantu tave. Ką tik pradėjai dirbti ir nori įsigilinti...

– Taip.

– Na, ir puiku. Tik žinok, jei dvejoji, svarstymą gali perleisti vyriausybei.

– Aš nedvejoju, – atsakė Akselis. – Tiesiog dar nepasiruošiau.

– Žvelgiant jų akimis, viskas per ilgai užsitęsė.

– Atidėsiu kitus reikalus. Galiu pasakyti, kol kas viskas atrodo neblogai, neketinu atidėlioti „Silencia Defence“ gaminių krovimo į laivą, bet dar nesu pasiruošęs.

– Perduosiu ir kitiems, kad esi nusiteikęs pozityviai.

– Gali perduoti, jei nerasiu ko nors įtartino, tai...

– Nerasi, pats viską peržiūrėjau.

– Gerai, – švelniai atsikvėpė Risenas.

– Nebetrukdysiu tau, – tarė Jorgenas stodamasis. – Kada planuoji baigti?

Akselis dirstelėjo į medžiagos stirtą.

– Po poros dienų, veikiausiai reikės gauti naujų duomenų iš Kenijos.

– Žinoma, – prieš išeidamas iš kabineto dar nusišypsojo Jorgenas Griunlichas.

61

Jis visąlaik apie tai galvoja / Prisiminimai

Dešimtą valandą Akselis išėjo iš savo biuro SPI, ketindamas likusią dienos dalį dirbti namuose. Susirinko visus su eksporto leidimu susijusius dokumentus. Dėl nuovargio jį krėtė šaltis ir alkis. Vyras nuvažiavo į „Grand Hotel“ nupirkti priešpiečių dviem. Įžengęs į namus, Risenas nunešė maistą į virtuvę. Prie stalo sėdėjo Beverli, vartė „Amelijos“ žurnalo priedą apie nuotakas ir vestuves.

– Tu alkana? – paklausė jis.

– Nesu tikra, ar per vestuves noriu vilkėti balta suknele. Galbūt šviesiai rožine...

– Man patinka baltos, – sumurmėjo vyras.

Tvarkingai sudėliojęs maistą ant padėklo Akselis nunešė jį į nedidelį rokoko stiliaus kampelį svetainėje prie lango. Jie susėdo prie aštuonkampio aštuonioliktojo amžiaus stalo, liudijančio apie to meto pamišimą dėl raižinių. Ant stalo pavaizduotas sodas, kuriame vaikšto povai ir kinė, grojanti citra.

Akselis ištraukė šeimos servizą, puoštą sidabrinių ginklų motyvais, padėjo linines servetėles ir sunkiąsias vyno taures. Beverli įpylė kokakolos, sau – mineralinio vandens, įsidėjo griežinėlį citrinos. Mergaitės kaklas buvo laibas, smakras gražus. Per trumpus plaukus buvo matyti švelnus pakaušis. Ji ištuštino taurę ir pasirąžė. Gražus vaikiškas judesys. Akselis įsivaizdavo ją taip darant ir vėliau, jau suaugus, o galbūt tebedarys taip ir būdama senučiukė.

– Papasakok apie muziką darkart, – paprašė ši.

– Kurgi baigėme? – pasitikslino vyras tiesdamas ranką paimti nuotolinio muzikos grotuvo valdymo pultelio. Kambarį užliejo jautri Aleksanderio Malterio atliekama Arvo Parto „Alinos“ interpretacija. Akselis stebėjo taurėje sproginėjančius mineralinio vandens burbuliukus. Kaip stipriai jis norėjo šampanu užsigerti smidrus, o prieš miegą praryti „Propavan“ ir „Stesolid“ tabletėlių.

Vyras įpylė kokakolos Beverli. Ši tyliai padėkojo. Akselis žiūrėjo į dideles tamsias mergaitės akis ir nepastebėjo, kad taurė nuvirto, kol gėrimas neužliejo viso raižinio. Kinų motyvas ėmė tamsėti lyg per mėnulio užtemimą, sušlapęs parkas ir povai žėrėjo.

Vyras atsistojo, žvelgė į mergaitės atvaizdą lange, tą ypatingą smakro liniją ir staiga suprato – ji panaši į Gretą. Keista, kad anksčiau nepastebėjo.

Risenas norėjo apsisukti ir bėgti toliau nuo namų, bet susilaikė, radęs šluostę, sulaukė, kol nurimo širdis, ir grįžo į kambarį.

Jos nebuvo identiškos, bet daugeliu savybių Beverli priminė Gretą.

Vyras sustojo, drebančia ranka užsispaudė burną.

Kad ir kaip stengėsi, Akselis galvodavo apie Gretą kasdien.

Paskutinė savaitė prieš koncertą jį persekiote persekiojo.

Viskas įvyko prieš trisdešimt ketverius metus pačioje jaunystėje, kai jam tebuvo septyniolika, bet daugelis dalykų jau praeitis.

62

Saldus miegas

Johano Fredriko Bervaldo konkursas, be abejo, prestižiškiausias jaunųjų smuikininkų konkursas Skandinavijoje. Jis atvėrė kelius keletui garsių pasaulio virtuozų. Finale tebuvo likę trys solistai. Šešiuose turuose vis mažiau muzikantų grojo pagrindinei žiuri, o finale didžiulei auditorijai, susirinkusiai Filharmonijoje, tiesiogiai transliuojamame koncerte dirigavo Herbertas Blumstedas.

Muzikų aplinkoje nustebimą sukėlė tai, kad net du finalininkai – Akselis Risenas ir Greta Stiernlud – studijavo Stokholmo karališkoje muzikos akademijoje. Trečiasis finalininkas buvo japonas Siras Sasakis.

Alisa Risen, profesionali muzikantė, niekada nepasiekė tokių aukštumų, todėl sūnaus sėkmė jai buvo svarbi pergalė. Ypač dabar, gavus rektoriaus įspėjimą apie sūnaus aplaidumą ir paskaitų praleidimą.

Patekę į trečiąjį turą Akselis ir Greta buvo atleisti nuo paskaitų, kad galėtų visą laiką skirti repeticijoms. Konkurse jie susipažino, džiaugėsi vienas kito sėkme, o prieš finalą ėmė draugiškai susitikinėti Risenų namuose.

Paskutiniame etape smuikininkai galėjo groti drauge su vadovu pasirinktą kūrinį.

Akselis ir jaunėlis Robertas turėjo septynis kambarius viršutiniame Risenų namo aukšte Lerkstadene. Iš tikrųjų Akselis niekada nesipraktikuodavo, bet groti mėgo, jam patiko bandyti naujus kūrinius, klausytis dar negirdėtų garsų. Kartais grodavo iki vėlumos, kol imdavo degti pirštų galai. Iki koncerto Filharmonijoje buvo likusi tik viena diena. Vaikinas peržiūrinėjo ant grindų prie gramofono išmėtytų plokštelių viršelius – trys Deivido Buvio albumai: „Space Oddity“, „Alladin Sane“ ir „Hunky Dory“.

Pasibeldusi į kambarį įėjo mama, nešina kokakolos buteliuku, pora stiklinių su ledukais ir citrinos skiltelėmis. Akselis padėkojo kiek nustebęs, paėmė padėklą ir padėjo ant žurnalinio staliuko.

– Maniau, kad grojate, – dairydamasi pasakė Alisa.

– Greta nuėjo namo pavalgyti.

– Tuo metu tu gali groti.

– Laukiu jos.

– Juk žinai, kad rytoj finalas, – priminė mama taisydamasi sėsti šalia. – Aš kasdien groju bent aštuonias valandas, kartais grodavau net dešimt.

– Aš net nebūnu nubudęs šitiek, – pajuokavo Akselis.

– Tu talentingas, Akseli.

– Iš kur žinai?

– Žinau. Bet to nepakanka, niekam nepakanka vien talento.

– Mama, aš juk repetuoju kaip išprotėjęs, – pamelavo šis.

– Pagrok man, – paprašė moteris.

– Ne, – tvirtai atsakė sūnus.

– Žinau, nenori, kad mama tave mokytų, bet galėtum leisti tau padėti, bent jau dabar, – kantriai dėstė ji. – Pastarąjį kartą girdėjau tave grojant prieš dvejus metus, kalėdiniame koncerte. Nesupratau, ką grojai...

– Deivido Buvio „Cracked Actor“.

– Nerimta... Bet kaip penkiolikmečiui gana įspūdinga, – pripažino motina tiesdama ranka paglostyti sūnų. – Bet rytoj...

Akselis išsisuko nuo rankos.

– Neaiškink.

– Ar galiu sužinoti, kokį kūrinį išsirinkai?

– Klasika, – atsakė berniukas plačiai šypsodamasis.

– Ir ačiū Dievui.

Jis gūžtelėjo nežiūrėdamas motinai į akis. Suskambus skambučiui, nuskubėjo prie durų.

Lauke temo, tik sniegas apšvietė tirštėjančią prieblandą. Už durų ant laiptų vilkinti paltuku, užsimaukšlinusi beretę stovėjo Greta. Kaklas apvyniotas dryžuotu šaliku. Jos skruostai įraudę nuo šalčio, o ant pečių išsidraikiusiuose plaukuose pilna snaigių. Smuiko dėklą ji atsargiai paliko ant komodos, tvarkingai pakabino paltuką, nupurtė juodus batus ir apsiavė atsineštus batelius.