Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Visų pirma Almskugas pastebėjo įdegusį pareigūną, tysantį ant grindų – kaktoje žiojėjo žaizda, akys plačiai atmerktos. Tamsi, veik juoda kraujo bala plėtėsi ant grindų. Bjorno kvėpavimas intensyvėjo, jis greitai apžvelgė policijos įrangą, lietpalčius ir žurnalus banglentininkams. Variklio garsą perskrodė balsas. Tai Osianas Valenbergas kažką šaukė, leisdamasis žvyrkeliu. Drebėdamas jis ėjo slėpdamasis po geltonu skėčiu. Bjorno kūnas pulsavo, suprato padaręs klaidą – pateko į spąstus. Vaikinas pastebėjo kraujo žymes ant langų. Laiptai, vedantys į kajutę, sudardėjo. Atsisukęs pamatė besiartinantį persekiotoją. Apsirengęs policininko drabužiais, veidas susikaupęs. Bjornas suprato, kad bėgti jau vėlu. Pačiupo ant lentynos gulėjusį atsuktuvą. Persekiotojas nesitraukė nuo laiptų, artėjo prie kapitono lieptelio, ryškios šviesos akinamas prisimerkė, norėdamas pamatyti krantą. Lietus čaižė langus. Almskugas vikriai sukosi. Atsuktuvu stengėsi pataikyti užpuolikui į širdį, pajudėjo į priekį ir nesuprato, kas nutiko. Nebejautė rankos po staigaus smūgio. Lyg būtų šios netekęs. Atsuktuvas nukritęs nuriedėjo prie aliumininės įrankių dėžės. Persekiotojas nepaleido nejautriosios vaikino rankos, persuko kūną, spyrė į kojas ir pastūmė į priekį, Bjornas veidu trenkėsi į kapitono tiltelį. Nuo smūgio tyliai, dusliai lūžo kaklas. Nieko nejuto, matė keistas švieseles, sužibančias tamsoje. Nelaimėlio veidą perliejo šiurpas, dar po keleto sekundžių šis jau buvo miręs.

56

Sraigtasparnis

Penelopė stovėjo prie lango. Padangę vėl perskrodė žaibas, virš jūros nugarmėjo griaustinis. Pylė kaip iš kibiro. Bjornas įlipo į laivą ir pradingo vairinėje. Vanduo mirguliavo nuo lietaus lašų. Osiano galvą dengiantis geltonas skėtis bolavo tolumoje, kažkur prie vandens. Metalinės laivo durys atsidarė, denyje pasirodė uniformuotas pareigūnas, nušoko ant tiltelio ir pririšo laivą. Šiam artinantis žvyrkeliu Penelopė suprato, kas jis.

Persekiotojas neatsakė į Valenbergo sveikinimą, ištiesė kairiąją ranką ir tvirtai suėmė vyro žandikaulį. Mergina nepastebėjo, kaip paleido iš rankos telefoną. Vyras stipriai nusuko Osiano veidą į šoną. Geltonasis skėtis nukrito ir nuriedėjo tolyn. Viskas truko vos kelis akimirksnius. Vargu ar persekiotojas sustos, laisvąja ranka išsitraukęs trumpą durklą. Jis dar pasuko kankinamojo veidą ir staigiai lyg gyvatės kirtis suvarė ašmenis į kaklą, virš atlasinės apykaklės. Valenbergas jau buvo miręs, kai sukniubo ant žemės.

Policijos pareigūnu apsirengęs persekiotojas skubriais žingsniais artinosi prie namo. Ryškus žaibo blyksnis nušvietė nusikaltėlį, Penelopės akys pagavo jo žvilgsnį. Prieš sutemstant mergina pastebėjo susirūpinusį veidą: pavargusias liūdnas akis ir rando perrėžtą burną. Griaudėjo. Vyras ėjo link namo. Penelopė nesitraukė nuo lango. Kvėpavo tankiai, bet pajudėti negalėjo, kūnas neklausė.

Lietaus lašai tekėjo langu. Žemė slydo po kojomis, bet staiga už nusikaltėlio nugaros viskas nušvito geltonai. Tiltelis, vanduo ir dangus akinančiai spindėjo. Policijos laivas suliepsnojo lyg milžiniškas laužas. Metalinės dalys šovė į orą. Liepsnos augo, plieskė geltonai oranžiniai liežuviai. Nuo karščio užsidegė tiltelis ir nendrės, sprogimo trenksmas pasiekė namą.

Sudrebėję langai ėmė trūkinėti prie Penelopės veido. Lietus skrodė tamsius dūmų kamuolius, kylančius persekiotojui už nugaros. Šis vis artėjo. Fernandez apsisuko, nuskubėjo per kambarį, perlipo nustumtą fotelį, perbėgo koridorių, kurio sienas puošė nuotraukos su autografais, atplėšė laukujas duris ir pasileido per šlapią peraugusią veją. Ji paslydo, bet tuojau atsitiesė ir lėkė išmintu keliuku kuo toliau nuo namo, pro beržynėlį pievos link. Čia sutiko būrelį vaikų, traukiančių link paplūdimio, nešinų žvejybos įrankiais, apsitaisiusių oranžinėmis gelbėjimosi liemenėmis. Ji buvo labai uždususi, merginą ėmė pykinti. Privalėjo sustoti, nežinojo, kur bėgti, įšliaužė į nedidelę pašiūrę, tarp dilgėlių ėmė vemti. Susiėmusi pradėjo melstis. Nudundėjo griaustinis. Kūną krėtė drebulys, bet ji vėl atsistojo, megztinio rankove nuo veido nusibraukė vandenį. Atsargiai pasilenkė į priekį ir apsidairė. Beržynas supo persekiotoją, jis sustojo prie vaikų, kurie iš karto parodė, kur nubėgusi mergina. Penelopė atsitraukė, nusliuogė uolomis žemyn ir pasileido prie vandens. Švieži pėdsakai ryškiai įsispaudė drėgname smėlyje. Ji bėgo ilgu pontoniniu tilteliu. Staiga išgirdo sunkų sraigtasparnio burzgimą. Mergina nesustojo, matė persekiotoją bėgant tarp medžių kranto link. Iš gelbėtojų sraigtasparnio iššokęs vyras nusileido ant liepto galo, vanduo aplink sukosi ratu. Penelopė bėgo link jo slidžiomis lentomis, gelbėtojas šaukte aiškino, kaip užsimauti liemenę ir atsistoti. Pritvirtinęs lyną, davė ženklą pilotui ir jie pajudėjo, skrido vos virš vandens, pasuko ir pakilo aukštyn. Mergina dar pastebėjo, kaip persekiotojas priklaupęs ant kelio iš tamsios kuprinės traukė ginklą. Daugiau nebematė kranto, tik regėjo tankiai suaugusius žaliuojančius medžius. Vanduo raibuliavo po kojomis. Staiga išgirdo trumpą pokštelėjimą, sraigtasparnio viduje kažkas subildėjo. Lynas smarkiai truktelėjo, užspausdamas pilvą. Ją laikęs gelbėtojas kažką sušuko pilotui. Jie metėsi į kitą pusę, sraigtasparnis ėmė suktis ir Penelopė suprato, kas nutiko. Ant kranto likęs persekiotojas nušovė pilotą. Negalvodama Fernandez atsisegė lyną ir krito. Jau buvo ore, kai sraigtasparnis tapo nevaldomas – ėmė suktis ir verstis, plačiai suko kabantį gelbėtojo kūną. Nuaidėjo kurtinantis barškėjimas – lūžo didysis sraigtas. Penelopė krito iš dvidešimties metrų aukščio tiesiai į vandenį. Kūnas giliai paniro. Drebėdama mergina nėrė dar giliau, kol pagaliau atsispyrė kojomis ir iškilo. Įkvėpė oro ir apsidairiusi ėmė plaukti nuo salos tolyn į jūrą.

57

Audra

Po trumpo susitikimo su Pontusu Salmanu Jonas Lina ir Saga Bauer išėjo iš „Silencia Defence“ pastato.

Jie spendė spąstus, bet Salmanas pareigūnus nustebino – nedvejodamas atpažino savo atvaizdą ir nupasakojo aplinkybes. Nuotrauka daryta 2008 metų pavasarį, koncertų salėje Frankfurte.

Pontusas atskleidė, kad tuo metu vyko derybos dėl karinės amunicijos siuntimo į Sudaną. Sandoris jau buvo beveik įvykęs, bet 2009 metų vasarą nutrūko. Salmanas manė Joną ir Sagą supratus, ką šis turi omenyje.

Susitikimas buvo vienintelis, bet kokių tolesnių derybų galimybės buvo atmestos.

– Žinai, apie ką jis kalbėjo? – paklausė Jonas. – Kas nutiko tą vasarą?

Prieš išsukant į Ninesvegeno kelią, Saga išsitraukė telefoną ir surinko Saimono Lorenco, saugumo darbuotojo, telefono numerį.

– Skambini juk ne norėdama paskirti pasimatymą? – vangiai atsiliepė Saimonas.

– Ant stalo turi Afrikos žemėlapį, kiek į šiaurę nuo Sacharos. Manau, žinai, kas nutiko 2009 metų vasarą.

– Ką turi omenyje?

– Dėl kažkokios priežasties nuo to laiko Švedija negali eksportuoti karinės amunicijos.

– Ar tu neskaitai laikraščių?

– Skaitau, – tyliai atsakė komisarė.

– 2009 metų liepą Tarptautinis baudžiamasis Hagos tribunolas išdavė sulaikymo orderį Sudano prezidentui Omarui al Baširui.

– Prezidentui?

– Taip.

– Tai jau svarbu.

– Prezidentui pateikti kaltinimai dėl grobstymo, žiaurumų, trėmimų, kankinimų ir Darfūro etninių grupių genocido.

– Suprantu.

Prieš baigdamas pokalbį, Saimonas Lorencas trumpai papasakojo apie šiandieninę padėtį šalyje.