Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Norėčiau mokėti groti smuiku, – pasakė.

– Galime drauge lankyti kursus, – šyptelėjo Akselis.

– Norėčiau, – rimtai patikslino ji.

Vyras patiesė rankšluostėlį ant stalo, kūną užgniaužė nuovargis. Skardi pianino melodija aidėjo kambaryje, grojant be surdinos, tonai svaiginančiai susiliejo.

– Vargšeli Akseli, tu nori miego, – tarė mergaitė.

– Reikia dirbti, – burbtelėjo Akselis po nosimi.

– Šįvakar, – pasakė stodamasi.

64

Besileidžiantis liftas

Detektyvas Jonas Lina savo kabinete kriminalinėje policijoje skaitė Karlo Palmkrunos gyvenimo aprašymą. Jis rašo, kaip prieš penkerius metus keliavo į Vesterosą, norėdamas dalyvauti sūnaus pradinės mokyklos baigimo šventėje. Lietui pliaupiant apsiginklavę skėčiais visi susirinko mokyklos kieme ir giedojo psalmę „Prasideda žydėjimas“, Palmkruna stovėjo atokiau. Karlas aprašė baltus sūnaus džinsus ir tokį patį švarkelį, ilgus šviesius plaukus, „berniuko nosis ir akys privertė mane pravirkti“. Grįždamas į Stokholmą vyras galvojo, kad Stefanas nusipelnė visko, ką jis dėl jo daro ir ką dar tik padarys.

Suskambus telefonui, Jonas kaipmat atsiliepė. Iš policijos autobusiuko Dalaro saloje skambino Peteris Neslundas.

– Kalbėjau su sraigtasparnio flotile, – įsiaudrinęs bėrė šis. – Jie skrenda virš Eštavikeno įlankos, Penelopė Fernandez su jais.

– Ji gyva? – paklausė Jonas ir pajuto, kaip kūną užlieja palengvėjimas.

– Kai ją pastebėjo, ji plaukė į jūrą.

– Kaip ji? Ar viskas gerai?

– Na, jie pakeliui į Sioderio ligoninę.

– Pernelyg pavojinga, – staiga susizgribo Jonas. – Skraidinkite ją į nuovadą, medikų komanda atsiųskite iš Karolinskos ligoninės.

Buvo girdėti Peterio įsakymas susisiekti su sraigtasparniu.

– Ar žinai ką nors apie kitus? – paklausė Lina.

– Visiškas chaosas! Praradome kolegas, Jonai, tai nesuvokiama.

– O Bjornas Almkugas? – paklausė komisaras.

– Nerastas, bet... Negalime gauti duomenų, nieko nežinome.

– O kaipgi persekiotojas?

– Netrukus jį sučiupsime, sala juk nedidelė. Vaikinai iš greitojo reagavimo dirba ant žemės ir ore, pakrantės apsauga ir jūrų policija jau atskuba.

– Gerai.

– Netiki, kad mums pasiseks?

– Jei nesučiupote jo iškart, jis veikiausiai jau paspruko.

– Kaltini mane?

– Peteri, – ramiai tarė Jonas, – jei nebūtum veikęs taip greitai, Penelopė Fernandez jau būtų negyva... Be jos nieko negalėtume padaryti, nieko nesužinotume apie nuotrauką.

Po valandos pora gydytojų iš Karolinskos ligoninės saugomame kambaryje policijos nuovadoje apžiūrėjo Penelopę Fernandez. Jie sutvarstė žaizdas, davė raminamųjų ir pastatė jai lašinę.

Peteris Neslundas pranešė Karlosui Eliasonui, kad buvo atpažinti kolegų Lenarto Johansono ir Jorano Šiodino palaikai. Policijos laivo nuolaužose rastas dar vienas kūnas, greičiausiai tai Bjornas Almskugas. Osiano Valenbergo kūnas rastas ant keliuko į namą, netoli nuo vietos, kur sudužo gelbėtojų sraigtasparnis. Peteris paaiškino manąs, kad laive žuvo trys žmonės. Persekiotojas nebuvo sugautas, bet Penelopė Fernandez gyva.

Prie nuovados buvo iki pusės iškelta gedulo vėliava. Regiono policijos vadovė Margareta Viding ir kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Karlosas Eliasonas dalyvavo nedidelėje spaudos konferencijoje pirmame aukšte esančiame žiniasklaidos kambarėlyje stiklinėmis sienomis.

Detektyvas Jonas Lina susitikime su žurnalistais nedalyvavo, drauge su Saga Bauer jis leidosi į apatinį aukštą norėdami pamatyti Penelopę Fernandez, tikėdamiesi išgirsti mįslių atsakymus – nelaimės priežastis.

65

Ką akys matė

Po nuovada buvo penki modernūs požeminiai aukštai, su dviem butais, aštuoniais svečių kambariais ir pora miegamųjų patalpų. Ši pastato dalis užtikrino saugumą kritiniu, katastrofos ar nelaimės atveju. Svečių kambariai liudytojų apsaugai ypatingais atvejais buvo naudojami prieš dešimt metų.

Penelopė Fernandez gulėjo ligoninės lovoje, lašinei ėmus varvėti greičiau, ranką užliejo šaltis.

– Tai padės atstatyti skysčių ir maisto balansą, – kalbėjo gydytoja Daniela Ričards.

Ji švelniai aiškino, lipniąja juostele klijuodama kateterį.

Žaizdos buvo išplautos ir sutvarstytos: kairioji pėda, gili žaizda ant nugaros, įpjovimas ant klubų susiūtas aštuoniomis siūlėmis.

– Norėčiau duoti šiek tiek morfino, nuo jo atlėgtų skausmas.

– Mama... – sušnabždėjo Penelopė palaižiusi lūpas. – Noriu pasikalbėti su mama.

– Suprantu, – atsakė Daniela. – Perduosiu. Penelopės skruostais į ausis ir plaukus riedėjo šiltos ašaros. Ji girdėjo, kaip gydytoja paprašė slaugės paruošti pusę mililitro „Morfin-Scopolamin“.

Kambarys atrodė kaip įprasta palata, gal šiek tiek jaukesnis. Paprasta gėlių puokštelė puošė stalelį prie lovos, ant geltonų sienų kabėjo šviesūs paveikslai. Graži šviesaus beržo lentyna buvo kimšte prikimšta knygų. Akivaizdu, kad čia patekę žmonės turi laiko skaityti. Kambaryje nebuvo nė vieno lango, bet už užuolaidų degė lempa tam, kad nekiltų mintis, jog kambarys įrengtas giliai bunkeryje.

Daniela Ričards draugiškai paaiškino ligonei dabar ją paliksianti, bet jei tik ko prireiks, ši gali paspausti iškvietimo mygtuką.

– Kas nors budės visą laiką, jei norėtum ko paklausti ar tiesiog pasigestum draugijos.

Šviesiajame kambaryje Penelopė Fernandez liko viena. Ji užsimerkė, šilta migdanti morfino sukelta ramybė užliejo kūną.

Viskas sudrebėjo, kai pora nikabomis vilkinčių moterų sutrypė saulėje išdžiūvusias molines figūrėles. Mergaitė ir jos broliukas sandalo sutrypti į dulkes. Apsimuturiavusi moteris ant nugaros nešė sunkų grūdų ryšulį ir net nepastebėjo, ką padariusi. Du berniukai švilpė ir juokėsi, šaukė jai, kad vergės vaikai mirė, liko tik kūdikiai, mirs visi fūrai.

Mergina vijo šalin prisiminimus iš Kubumo, sekundę prieš panirdama į miego gniaužtus pajuto viršuje esančią akmens, žemės, molio ir betono masę. Lyg kristų į žemės prarają vis giliau ir giliau.

* * *

Penelopė Fernandez nubudo, bet neįstengė atmerkti akių, nuo morfino kūnas vis dar buvo apsunkęs. Prisiminė gulinti ligoninės lovoje saugomame kambaryje, giliai po žeme, policijos nuovadoje. Palengvėjimą užgožė stiprus skausmas ir širdgėla. Ji nežinojo, kaip ilgai miegojo, jautė, kaip grįžta snaudulys, bet vis tiek atplėšė akis.

Atsimerkė, bet požeminiame kambaryje buvo visiškai tamsu.

Mergina sumirksėjo, bet negalėjo nieko pamatyti. Nešvietė net iškvietimo mygtukas. Turbūt bus dingusi elektra. Buvo besurinkanti, bet susiėmė, staiga atsišovė durys. Ji stebeilijosi į tamsą, girdėjo, kaip daužosi širdis. Kūną nukrėtė šiurpas, visi raumenys įsitempė. Kažkas lietė jos plaukus. Veik nepastebimai. Ligonė gulėjo nekrustelėdama, jautė, kaip kažkas stovi šalia ir glosto plaukus. Pirštai lėtai slydo tarp garbanų. Jau tarė maldos žodžius, bet plaukus kažkas stipriai sučiupo ir ištempė ją iš lovos. Penelopė šaukė, bet didžiulė jėga bloškė ją į sieną, kad net sudužo paveikslo stiklas. Ji susmuko ant grindų, tarp išsibarsčiusių stiklo šukių. Jis tebelaikė įsikibęs į plaukus, pastatė Penelopę ant kojų, įspaudė veidą į lovos kraštą ir išsitraukė peilį juodais ašmenimis.

Penelopė nubudo iškritusi iš lovos, pro duris įskubėjo slaugė. Kambaryje buvo šviesu, mergina suprato susapnavusi košmarą. Slaugė ramindama padėjo grįžti į lovą ir pakėlė turėklus, kad daugiau nebeiškristų.