Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kūną išmušęs prakaitas po valandėlės atšaldė. Penelopė negalėjo pajudėti, rankos buvo nutirpusios, taigi gulėjo ant nugaros delne spausdama iškvietimo mygtuką ir tuščiai spoksojo į lubas. Kažkas pabeldė. Jauna moteris, kurios mentes siekiančiuose plaukuose švytėjo ryški juostelė, pažvelgė į ją nuoširdžiomis akimis. Už jos stovėjo simetriško, malonaus veido aukštas vyras, šviesiais sutaršytais plaukais.

– Aš esu Saga Bauer, – prisistatė ši. – Dirbu saugumo policijoje. Čia mano kolega kriminalistas Jonas Lina.

Penelopės veidas žvelgiant į juos nesukrutėjo, nuleidusi akis ji dirstelėjo į pleistrais apklijuotą ranką, įbrėžimus, kraujosruvas ir styrantį į veną įbestą kateterį.

– Apgailestaujame dėl to, ką išgyvenote pastarosiomis dienomis. Suprantame, kad norite ramybės, bet mums reikės artimiausiu metu su jumis pasikalbėti, pirmuosius klausimus turime užduoti dabar.

Saga Bauer prisistūmė nedidelio rašomojo stalo kėdę ir atsisėdo prie lovos krašto.

– Ar jis manęs tebeieško? – po valandėlės paklausė Penelopė.

– Čia tu saugi, – atsakė Saga.

– Pasakykit, kad jis negyvas.

– Penelope, mums reikia...

– Negalėjote jo sustabdyti, – silpnai tarė ligonė.

– Mes pažadame jį sučiupti, – pasakė komisarė, – bet turite mums padėti.

Penelopė giliai atsiduso ir užsimerkė.

– Bus sunku, bet mums reikia sužinoti keletą atsakymų, – toliau kalbėjo Saga. – Ar žinote, kas užvirė šią košę?

– Paklauskite Bjorno, – sumurmėjo mergina. – Jis turėtų žinoti.

– Ką pasakėte? – pasitikslino Saga.

– Sakiau, kad jums derėtų paklausti Bjorno, – sušnabždėjo Penelopė ir lėtai atsimerkė. – Paklauskite Bjorno, jis žinos.

Miške prisikabinę vorai ir maži vabaliūkščiai teberopinėjo merginos kūnu, ji pasikasė kaktą, bet tardytoja ramiai suėmė jos rankas.

– Tave persekiojo, – tarė Saga. – Negaliu net įsivaizduoti, kaip tai siaubinga, bet mums reikia sužinoti, ar galėsi atpažinti persekiotoją. Ar esi jį mačiusi anksčiau?

Penelopė tvirtai papurtė galvą.

– Taip ir manėme, – pasakė Saga. – Bet galbūt galėtum jį apibūdinti, gal jis turėjo kokių skiriamųjų ženklų ar tatuiruočių?

– Ne, – sušnabždėjo mergina.

– Bet gal gali padėti mums sukurti fotorobotą, Interpolui reikia visai nedaug.

Vyras iš kriminalinės policijos prisiartino, jo keistos pilkos akys panėšėjo į glotnius kalnų šaltinio akmenis.

– Man pasirodė, kad tu papurtei galvą, – ramiai tarė šis, – kai Saga paklausė, ar esi anksčiau mačiusi tą vyrą, taip?

Penelopė linktelėjo.

– Vadinasi, matei jį dabar, – draugiškai pastebėjo Jonas. – Kitaip negalėtum pasakyti nemačiusi jo anksčiau.

Penelopė tuščiai žvelgė priešais save, prisiminė, kaip ramiai persekiotojas judėjo, lyg jam priklausytų visas pasaulio laikas ir vis tiek buvo velniškai greitas. Prieš akis iškilo, kaip šis pritūpia ir nusitaiko į sraigtasparnį – lėtai, nesinervindamas. Ji matė žaibo apšviestą persekiotojo veidą, tuo metu, kai jie žvelgė vienas kitam į akis.

– Suprantam, kad bijai, – kalbėjo Jonas. – Bet...

Jis nutilo, į kambarį įėjo slaugė norėdama pranešti, kad nepavyko susisiekti su Penelopės mama.

– Jos nėra namuose, neatsako...

Mergina sukūkčiojo ir nusisuko, paslėpė veidą pagalvėje. Slaugė guosdama paglostė jai petį.

– Nenoriu, – verkė Penelopė. – Nenoriu...

Įskubėjo dar viena slaugė, greitai paaiškinusi į kateterį suleisianti nerimą slopinančių vaistų.

– Turiu paprašyti jūsų išeiti, – staiga tarė medikė.

– Grįšime vėliau, – pasakė Jonas. – Nutuokiu, kur gali būti tavo mama. Sutvarkysime tai.

Penelopė nustojo verkti, bet kvėpavimas nenurimo. Girdėjo seselę ruošiant vaistus, šis kambarys jai priminė kalėjimą. Mama nė už ką nenorės čia ateiti. Ji prikando lūpą, valandėlę bandė sulaikyti ašaras.

Retomis akimirkomis Penelopei dingojosi, jog prisimenanti savo pirmuosius metus. Suprakaitavusių, purvinų kūnų kvapas gali ją akimirksniu nukelti į celę, kurioje apšviestoje žibintuvėlio gimė. Jai atrodė, kad prisimena, kaip mama perdavė ją kažkam kitam, kas jai iš karto ėmė niūniuoti, o gimdyvė pradingo tarp sargybinių.

66

Be Penelopės

Klaudija Fernandez išlipo iš autobuso prie „Dalaro kranto“ viešbučio. Eidama palei uostą girdėjo danguje zujančius sraigtasparnius ir tolumoje kaukiančias sirenas. Paieška dar negali būti baigta. Jie privalo ieškoti toliau. Keletas policijos laivų plaukiojo tolėliau nuo kranto. Moteris apsidairė. Aplink nebuvo nieko – nei kelto, nei automobilių uoste.

– Penelope! – sušuko ji į dangų. – Penelope!

Ji suprato, toks elgesys iš šalies gali pasirodyti labai keistas, bet gyvenime jai liko tik dukra.

Moteris ėjo link vandens. Žolė sausa ir nurudusi, visur mėtėsi šiukšlės, aidėjo žuvėdrų klyksmai. Klaudija puolė bėgti, bet nepajėgusi vėl ėjo. Apleistos šveicariškos vilos driekėsi pakrante. Ji sustojo prie iškabos, kurioje baltais dažais buvo išraityta „Privatu“. Praėjo ją, pasilypėjo ant betoninio tiltelio ir pažvelgė į didžiąsias uolas tolumoje. Čia nėra žmonių, pagalvojo ir vėl pasisuko eiti link uosto. Tik vienas vyras besileidžiantis žvyrkeliu pamojo jai. Jis vilkėjo tamsiais drabužiais, švarkas plazdėjo vėjyje. Moteris žvilgtelėjo į saulę. Vyras kažin ką sušuko. Fernandez jam pasirodė suglumusi. Jis pasiskubino, žengdamas plačiais žingsniais artėjo prie moters.

– Klaudija Fernandez! – sušuko jis.

– Tai aš, – atsakė ji.

– Aš esu Jonas Bengtsonas, – tarė vyriškis visai prisiartinęs. – Mane atsiuntė Jonas Lina. Jis numanė, kad galite būti čia.

– Kodėl? – silpnai paklausė moteris.

– Jūsų dukra gyva.

Klaudija žvelgė į vyrą, su šypsena kartojantį žodžius:

– Penelopė gyva.

67

Pinigai

Atmosfera nuovadoje buvo labai įtempta, beveik pavojinga. Įvykiai lyginami su policijos pareigūnų nužudymu Maleksanderyje 1999 metais ir žvėrišku Josefo Eko žiaurumu pernai. Laikraščiai rašė apie salyne vykusią dramą, persekiotojas vadinamas policininkų mėsininku, žurnalistai spėliojo ir visaip stengėsi išgauti daugiau informacijos iš policijos.

Jonas Lina ir Saga Bauer turėjo pateikti ataskaitą kriminalinės policijos vyriausiajam komisarui Karlosui Eliasonui, saugumo policijos vadovui Verneriui Zandenui, vyriausiajam kriminalinės policijos inspektoriui Peteriui Neslundui, operatyviojo būrio vadovui Beniui Rubinui ir Švedijos žmogžudysčių komisijos nariams Natanui Polokui ir Tomiui Kofoedui.

Jie ėjo koridoriumi kalbėdami apie Penelopės Fernandez galimybes padėti tyrimo eigoje.

– Manau, ji greitai ims šnekėti, – svarstė Jonas.

– Nebūtinai, gali būti, kad ji visiškai atsiribos, – atsakė Saga.

Iš savo kabineto išėjusi Anja Larson, liūdnu žvilgsniu koridoriuje stebėjo komisarus. Išvydęs ją Jonas plačiai nusišypsojo ir pamojo ranka, bet įeidamas į konferencijų salę nepastebėjo, kaip ji suglaudusi abiejų rankų nykščius ir smilius išraitė širdelę.

Jie uždarė duris, atsisėdo ir lėtai pasisveikino su susirinkusiaisiais prie stalo.

– Pradžiai norėčiau pasakyti, kad visi įtarimai, susiję su kairiosiomis ekstremistinėmis grupuotėmis, atmesti, – pradėjo Bauer.

Verneris kažką sušnabždėjo Natanui Polokui.

– Taip? – pakėlė balsą Saga.

Zandenas, žvilgtelėjęs į ją, linktelėjo.