Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Jie mėtė akmenis į sužeistą balandį, – paaiškino Beverli. – Pamaniau, jei atiduosiu pinigus, jie liausis. Bet turėjau tik dvylika kronų. Neužteko. Šie norėjo, kad padaryčiau dar ką nors. Sakė, kad sutryps balandį, jei nesutiksiu.

Mergaitė nutilo, akyse ėmė kauptis ašaros.

– Aš nenorėjau, – šnabždėjo. – Bet man taip pagailo paukštelio.

Akselis išsitraukė telefoną ir surinko jos numerį.

Laukdamas signalo pažvelgė žemyn pro pastatą, kurį kadaise nuomojosi Kinijos ambasada, tolyn į niūrų namą. Ten buvo įsikūrusi katalikų tinklo „Opus Dei“ atstovybė Švedijoje.

Broliai Akselis ir Robertas Risenai gyveno dideliame name Bregavo gatvėje, Lerkstadene – prabangioje mieto dalyje tarp Estermalmo ir Vasastano kvartalų. Namai buvo panašūs kaip tos pačios šeimos vaikai. Risenų rezidenciją sudarė dvi atskiros trijų aukštų dalys.

Jų tėvas Erlofas, miręs prieš dvidešimt metų, dirbo ambasadoriumi Paryžiuje, vėliau Londone, o dėdė Torleifas Risenas – garsus pianistas, grojęs Bostono filharmonijoje ir „Grosser Musikvereinssal“ Vienoje. Kilmingos Risenų šeimos atstovai buvo diplomatai ir muzikai. Šios dvi profesijos kažkuo panašios – abiem reikėjo ypatingo jautrumo ir pasišventimo.

Alisos ir Erlofo Risenų šeimoje galiojo neįtikėtinai logiškas susitarimas. Jie anksti nutarė, kad vyriausias sūnus Akselis gyvenimą atiduos muzikai, o jaunėlis Robertas seks tėvo pėdomis. Vis dėlto kortas sumaišė lemtinga Akselio klaida ir būdamas septyniolikos buvo priverstas palikti muziką. Jis pradėjo mokytis karinėje mokykloje, o Robertui atiteko muzikinė karjera. Vyresnėlis priėmė šią bausmę, manė ją esant pateisinamą ir daugiau smuiku niekada nebegrojo.

Po to įvykio, vieną tamsią dieną prieš trisdešimt ketverius metus, motina nutraukė bet kokius ryšius su sūnumi. Net gulėdama mirties patale nepanoro su juo pasikalbėti.

Telefono signalui pyptelėjus devynis kartus, Beverli pagaliau atsiliepė kosėdama:

– Alio?

– Kur tu?

– Aš...

Mergaitė nusuko veidą nuo telefono ir vyras neišgirdo paskutinių jos žodžio.

– Negirdžiu, – suirzęs jo balsas skambėjo griežtai.

– Kodėl tu pyksti?

– Pasakyk, kur esi, – maldavo šis.

– Ką sugalvojai? – juokdamasi pasiteiravo Beverli. – Aš juk čia, savo bute. Argi tai ne puiku?

– Aš tik sunerimau.

– Nebūk kvailelis, žiūriu laidą apie Viktoriją.

Pašnekovė nutraukė pokalbį, o Akselio nerimas nesiliovė.

Jis pažvelgė į telefoną ir susimąstė, ar nederėtų jai darkart paskambinti. Staiga telefonas suskambo.

– Risenas.

– Taip, čia Jorgenas Griunlichas.

– Sveikas, – suglumęs pasisveikino Akselis.

– Kaip sekėsi kontrolinės grupės susitikime?

– Manau, jis buvo naudingas.

– Tikiuosi, daugiausia dėmesio skyrėte Kenijai.

– Ir vartojimo sertifikatui iš Nyderlandų, – pridėjo inspekcijos vadovas. – Daug darbo, tikiuosi susipažinti, prieš gilindamasis...

– Bet Kenija... – nutraukė jį Jorgenas. – Dar nepatvirtinai eksporto licencijos? Pontusas Salmanas susisiekė su manimi ir bandė išpešti, kodėl tempi gumą. Tai juk velniškai stambus sandoris, o jo įgyvendinimas vėluoja. SPI buvo nusiteikusi teigiamai, produkcija jau paruošta. Tereikia iš Trolhetano nugabenti į Geteborgą, savininkas pasirūpins konteineriais iš Panamos, viską sukrausime per dieną ir jau kitą dieną galėsime išsiųsti amuniciją.

– Viską supratau, Jorgenai, peržiūrėjau popierius. Aišku, kad patvirtinsiu, tačiau man reikia būti dėmesingam.

– Aš pats peržiūrėjau sandorio sąlygas, – stačiokiškai atsakė Griunlichas. – Nepastebėjau jokių neaiškumų.

– Ne, bet...

– Kur tu dabar?

– Namuose, – klausiamai atsakė Akselis.

– Atsiųsiu tau popierius, – trumpai mestelėjo Jorgenas. – Pasirašysi ir nebereikės švaistyti laiko.

– Ne, viską peržiūrėsiu rytoj.

Po dvidešimties minučių Risenas nuėjo koridoriumi paimti dokumentų nuo Griunlicho, kuris apgailestavo dėl nepatogumų ir teigė, kad negalima ilgiau atidėlioti sandorio.

53

Patvirtinimas

Atidaręs duris, Akselis pasisveikino su dviračių kurjeriu. Švelnią vakaro gaivą drumstė griausminga iš architektūros mokyklos sklindanti mokslo metų pabaigos šventės muzika.

Jis paėmė aplanką, bet nenorėjo pasirašyti dokumentų priešais kurjerį, lyg šis galėtų daryti kokį spaudimą.

– Minutėlę, – pasakė Risenas palikdamas kurjerį laukti koridoriuje.

Vyras nuėjo į virtuvę pro pirmo aukšto biblioteką. Praėjo mirgančią kaitlentę ir blizgias juodas spinteles, priėjo šaldiklį su ledukų gaminimo aparatu, išsitraukė nedidelį mineralinio buteliuką ir gurkštelėjo. Atlaisvino kaklaraištį ir prisėdęs ant aukštos baro kėdės atvertė aplanką.

Viskas atrodė tvarkingai, nieko netrūko, buvo ir Eksporto kontrolės leidimas, klasifikacija, preliminarus sprendimas, kopijos, skirtos užsienio reikalų žinybai ir patariamajai tarybai. Akselis peržvelgė dokumentus, surado eilutę, kurioje turėjo pasirašyti.

Kūną nukrėtė šaltis.

Tai stambus sandoris, turintis įtakos valstybės prekybai, įprasta procedūra, kurios įgyvendinimą atidėjo Karlo Palmkrunos mirtis. Akselis suprato patiriamą Pontuso Salmano nepatogumą, svarstymui užsitęsus jis galbūt net galėjo netekti darbo.

Vis dėlto Risenas jautėsi spaudžiamas dėl sandorio patvirtinimo, nes pats nė nebuvo tikras sprendimo teisingumu.

Akselis apsisprendė ir kaipmat pasijuto geriau.

Artimiausiu metu ruošėsi nuodugniau pasidomėti šiuo reikalu, kol bus tikras dėl leidimo.

Jis tai padarys, tuo buvo tikras, bet dar ne dabar. Nusispjauti, jei kas nors supyks ir bus nepatenkintas. Juk jam spręsti, nes yra Strateginių produktų inspekcijos generalinis vadovas.

Toje vietoje, kurioje turėjo atsirasti parašas, vyras nupiešė žmogeliuką su debesėliu, skirtu jo žodžiams. Tada rimtai nusiteikęs grįžo į koridorių, užlipo laiptais į svetainę. Norėjo įsitikinti, ar Beverli tikrai yra viršuje, ar paspruko ir melavo.

Kas jei ji pabėgtų ir dingų?

Akselis paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir įjungė ankstyvųjų Deivido Buvio kūrinių rinkinį.

Muzika panėšėjo į silpną stiklo spindėjimą. Televizijos sistema buvo belaidė, į sieną įmontuotų garsiakalbių nematyti.

Risenas priėjo prie stiklinės komodos, atidarė dureles ir apžiūrėjo blizgančius butelius.

Akimirką sudvejojęs ištraukė škotiško Kambeltauno regiono viskio, pagaminto „Springbank“ darykloje. Akselis buvo ten lankęsis, atmintyje liko daugiau nei šimto metų senumo tebenaudojama raudonai dažyta nusidėvėjusi statinė be dangčio.

Ištraukęs kamštį Risenas įkvėpė viskio aromato – gilus žemės kvapas, niūrus lyg dangus prieš audrą. Jis atgal įbruko kamštį ir lėtai pastatė butelį į lentyną, tada išgirdo grojant „Hunky Dory“ albumą. But her friend is nowhere to be seen. Now she walks through her sunken dream, to the seat with the clearest view, and she’s hooked to the silver screen 3, – dainavo Deividas Buvis.

Trinktelėjo brolio buto durys. Akselis pažvelgė pro didžiulį langą, išeinantį į tankų sodą, mąstydamas, ar Robertas užeis, ir tą pačią akimirką pasigirdo beldimas.

– Užeik! – sušuko vyresnėlis.

Jaunėlis atidarė duris ir įžengė į svetainę. Atrodė neramus.

– Žinau, kad klausai šlamštą tik norėdamas mane supykdyti, bet...

Šypsodamasis Akselis uždainavo: Take a look at the Lawman, beating up the wrong guy. Oh man! Wonder if he’ll ever know: he’s in the best selling show… 4