Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Aplankėme „Patria“ ir „Saab Bofors Dynamics“, – pridėjo Lina, – tačiau niekas negalėjo mums padėti.

Susenęs vyriškio veidas neišdavė jausmų. Jonas sunerimo, ar tik jis nevartoja medikamentų, padedančių nusiraminti ir skatinančių pasitikėjimą savimi. Jo žvilgsnyje nebuvo ugnelės, bendraujant nesijautė ryšio, lyg pašnekovo esybė būtų kažkur toli.

– Turbūt manote, kad tai svarbu, – tarė sukryžiuodamas kojas.

– Taip, – patvirtino Saga.

– Ar galėčiau pamatyti tą svarbiąją nuotrauką? – paklausė Pontusas Salmanas švelniu beasmeniu tonu.

– Atpažinome, kad, be Palmkrunos, nuotraukoje matyti ginklų magnatas Rafaelis Guidis, – dėstė Jonas. – Taip pat ir Agata al Haži – prezidento al Baširo patarėja karo klausimais... Atpažinti ketvirtojo žmogaus niekam nepavyko.

Iš aplanko Lina ištraukė nuotrauką su įmaute. Saga parodė neryškią žmogaus figūrą ložės krašte. Jonas pastebėjo susitelkusį merginos žvilgsnį, kaip ši stengiasi pastebėti kiekvieną Salmano mimiką šiam pradėjus meluoti.

Pontusas susidrėkino lūpas, išbalo, paskui nusišypsojo, spragtelėjo pirštais, rodydamas nuotrauką, ir tarė:

– Čia juk aš!

– Jūs?

– Taip, – nusijuokė vyras taip atvirai, kad pasimatė vaikiški dantys.

– Bet...

– Susitikome Frankfurte, – tęsė džiugiai šypsodamasis. – Klausėmės nuostabaus... Neprisimenu, ką grojo, gal Bethoveną...

Jonas stengėsi perprasti tokį prisipažinimą, trumpai atsikrenkštė:

– Esate tuo tikras?

– Taip, – patvirtino Salmanas.

– Na, mįslė išspręsta, – šiltai tarė Saga, neatskleisdama, kad jų įtarimai buvo klaidingi.

– Galbūt man išmėginti jėgas dirbant saugume, – prajuko Pontusas.

– Galima paklausti, koks buvo susitikimo tikslas?

– Savaime suprantama, – juokdamasis Salmanas pažvelgė į komisarą. – Ši nuotrauka daryta 2008 metų pavasarį, aptarinėjome karinės amunicijos siuntimo į Sudaną galimybes. Agata al Haži atstovavo vyriausybei. Po 2005 metais paskelbtos taikos šalis nestabili. Susitarimas nuėjo niekais po to, kas nutiko 2009 metų vasarą. Supraskite, buvome sukrėsti... Po tų įvykių nebendradarbiavome su Sudanu.

Jonas, nenutuokdamas, kas nutiko tą vasarą, atsisuko į Bauer. Nebuvo galima nieko įskaityti jos veide, tad nusprendė šįkart patylėti.

– Kiek kartų buvote susitikę? – paklausė Lina.

– Tik tą vieną, – atsakė Pontusas. – Galima manyti, jog SPI vadovui nederėtų kelti šampano taurių.

– Taip manote? – pasitikslino Saga.

– Juk nebuvo priežasties švęsti... Nors gal jį kankino troškulys, – šypsojosi Salmanas.

50

Slėptuvė

Kaip ilgai Penelopė ir Bjornas slėpėsi gilioje oloje tarp uolų, jie nenutuokė. Antros nakties bėgliai sulaukė miške, gūždamiesi šešėlyje prie nuvirtusios pušies kamieno.

Nebepajėgė judėti, kūnus kankino nuovargis, budėjo pakaitomis, leisdami vienas kitam pamiegoti.

Iš pradžių persekiotojas numatė kiekvieną jų žingsnį, bet dabar jie nebejautė nusikaltėlio kvėpavimo į nugarą. Persekiotojas pradingo ne jiems pasiekus gyvenvietę, o pasukus į miško tankmę, kuo toliau nuo žmonių.

Penelopė nebuvo tikra, ar jai pavyko palikti žinutę mamos atsakiklyje.

Vis tiek kas nors turėjo rasti Bjorno laivą, mąstė mergina. Tada darbo imsis policija.

Tereikėjo pasislėpti taip, kad persekiotojas nerastų.

Apskritą kalno viršūnę dengė žalia samanų paklotė, bet šlaito akmenys buvo pliki, kur ne kur tyvuliavo vanduo. Jie gurkštelėdavo vandens ir vėl slėpėsi šešėlyje. Diena buvo šilta, jaunuoliai sėdėjo nekrutėdami, bet artinantis vakarui, kai saulė pranyko medžių šešėliuose, vėl užmigo.

Sapnai ir sujaukti prisiminimai pynėsi Penelopės sąmonėje. Girdėjo Violą grojant „Spindėk, spindėk, maža žvaigždute“ mažyčiu smuiku, ant kurio pažymėta, kur reikia laikyti pirštus. Prisiminė, kaip sesuo dažėsi rausvais šešėliais vokus ir spaudė skruostus, staipydamasi priešais veidrodį.

Atsibusdama mergina sunkiai atsiduso.

Bjornas sėdėjo drebėdamas, rankomis apsikabinęs kelius.

Švintant trečiajam rytui, jie nebeiškentė – alinantis alkis ir silpnumas privertė palikti slėptuvę. Jaunuoliai patraukė link vandens. Raudoni saulės spinduliai jau skrodė debesų kraštus. Rytą vanduo buvo ramus. Tolumoje plaukė pora gulbių. Lėtai irdamosis kojomis jos tykiai skrodė vandens paviršių.

Vaikinas ištiesė ranką Penelopei, vesdamas link vandens. Staiga keliai nusilpo, jis susvyravo, bet ranka atsirėmęs į akmenį vėl atsistojo. Mergina tuščiai stebeilijosi priešais save nusiaudama batus, paskui surišo raišelius ir užsikabino apavą ant kaklo.

– Eikš, – sušnabždėjo Bjornas. – Plauksim, negalvok apie nieką, tiesiog plaukime.

Penelopė norėjo paprašyti palaukti, nebuvo įsitikinusi, kad įstengs, bet vaikinas jau buvo įbridęs. Tirtėdama mergina žvelgė tolyn į salyną, į kitą pusę.

Ji įbrido, šlaunis apgobė geliantis vanduo. Akmenuotas dugnas buvo status, staiga tapo gilu. Nespėjusi sudvejoti nusiyrė paskui Bjorną.

Skaudančiomis rankomis, vilkėdama sunkiais drabužiais, judėjo kito paplūdimo link. Draugas jau buvo toli. Privalėjo susikaupti, kiekvienas vandens grybšnis atrodė nepakeliamas, raumenims reikėjo poilsio.

Šimendio sala plytėjo prieš akis kaip smėlėtas krantas. Penelopė spyrėsi pavargusiomis kojomis, iš visų jėgų stengėsi nenugrimzti. Staiga ją apakino virš medžių spiginantys saulės spinduliai ir mergina liovėsi plaukti. Rankas sutraukė mėšlungis, daugiau nebeįstengė, tiesiog pasidavė. Vos per keletą sekundžių šlapi sunkūs drabužiai ėmė gramzdinti, jėgos visiškai apleido kūną. Iškilusi ir atgavusi kvapą Penelopė buvo persigandusi, plūdo adrenalinas, ji greitai kvėpavo, nesuprato, į kurią pusią plaukusi, tik dairėsi aplink. Mergina pliuškenosi susijaudinusi, sunkiai laikydamasi nesušukusi, kol pagaliau pastebėjo vos už kokių penkiasdešimties metrų iš vandens kyšančią Bjorno galvą. Penelopė stengėsi plaukti, bet nežinojo, ar sugebės pasiekti salą. Kaklą apsiviję batai trukdė irtis, ji pabandė apavą nusimesti, bet raištelis užsikabino už grandinėlės su kryželiu. Staiga sunkumas nutrūko: ir batai, ir kryželis nugrimzdo gilyn.

Mergina plaukė tolyn, sunkūs širdies dūžiai aidėjo kūne, jautė, kaip tolumoje Bjornas jau ropščiasi ant kranto. Į akis pateko vandens, bet pamatė vaikiną pasiekusį tikslą. Šis ieškojo draugės, nors jam tereikėjo slėptis. Juk persekiotojas gali būti šiauriniame salos krante ir stebėti pro žiūronus.

Penelopė vis lėtėjo ir silpo, kojas užliejus pieno rūgščiai judesiai dar labiau apsunko. Plaukti buvo labai sunku, paskutinis atstumas veik neįmanomas. Bjorno akys išgąstingai bėgiojo, merginai artėjant prie kranto šis įbrido į vandenį. Penelopę ir vėl buvo beapleidžiančios jėgos, bet dar keliskart grybštelėjo vandenį, paskui dar kartą ir po kojomis pajuto dugną. Vaikinas stovėjo vandenyje, paėmė draugės ranką ir ištraukė merginą ant akmenuoto kranto smėlio.

– Turime pasislėpti, – gaudydama kvapą pasakė Penelopė.

Bjornas pradėjo eiti tarp šakų, kojos buvo aptirpusios, Penelopė šalo taip smarkiai, kad net drebėjo. Jaunuoliai brovėsi į miško gilumą, kai nebebuvo matyti jūros, sustojo. Nuvargę susmuko į samanas tarp mėlynių krūmų ir laikėsi apsikabinę, kol pagaliau nurimo kvėpavimas.

– Nebegalime taip, – suinkštė mergina.

– Turime vienas kitą.

– Man šalta, reikia gauti sausų drabužių, – skiemenavo Penelopė glausdamasi prie nelygios vaikino krūtinės.