Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Iš tiesų nė pats nežinau, – stodamasis sumurmėjo Lina.

Trapių Lumi rankų prisiminimas tebesisuko mintyse jam einant iš muziejaus. Jei tik būtų atsisukęs ir pažiūrėjęs, kad ji tvirtai sėdi, o jos rankos netikėtai būtų palietusios jo pirštus.

49

Neatpažįstamas veidas

Jonas Lina ir Saga Bauer vienu automobiliu važiavo į pagrindinę „Silencia Defence“ būstinę, kur turėjo susitikti su Pontusu Salmanu. Jie turėjo ir kriminalistų sugadintą nuotrauką. Tylėdami pareigūnai judėjo į pietus, į Nineshamno uostą vedančiu purvinu septyniasdešimt trečiuoju keliu.

Prieš dvi valandas Jonas apžiūrinėjo ryškiąją nuotrauką, kurioje matyti keturi asmenys privačioje ložėje: ramus Rafaelio veidas ir tankūs plaukai, atsipalaidavusio Palmkrunos šypsena, puiki jaunatviška Pontuso Salmano povyza ir Agata al Haži raukšlių išvagotais skruostais ir mąsliu sunkiu žvilgsniu.

– Sugalvojau, – lėtai tarė Lina žvelgdamas Sagai į akis. – Jei suprastintume nuotraukos ryškumą ir padarytume Pontuso Salmano veidą neatpažįstamą...

Jis nutilo ir vėl nugrimzdo į savo mintis.

– Ir ką tuo pasieksime? – paklausė Saga.

– Jis juk nežino, kad turime ryškų originalą.

– Ne, to žinoti negali, jis tikėtųsi, kad padarėme viską, idant pagerintume nuotraukos kokybę, bet ne atvirkščiai.

– Būtent, mums derėtų stengtis atpažinti asmenis, esančius fotografijoje, nors pavyko atpažinti tik tris, o ketvirtasis šiek tiek nusisukęs, jo veidas neryškus.

– Nori pasakyti, taip sudarytume prielaidą meluoti, – greitai apibendrino Bauer. – Meluoti, kad jo ten nebuvo.

– Jei apsimetinės, kad jo ten nebuvo, veikiausiai susitikimas buvęs ypatingas.

– Ir galėsime sučiupti jį meluojantį.

Iškart už Handeno automobilis nusuko į Jordbrolenkeną – jie įvažiavo į miško ramybės apsuptą industrinį rajoną.

„Silencia Defence“ būstinė – betoninis, pilkas, matinis, beveidis pastatas, sterilumu panėšėjantis į vakuumą. Jonas apžiūrinėjo milžinišką pastatą, žvilgsnis bėgiojo po tamsinto stiklo langus. Jis vėl prisiminė ketverto, buvusio ložėje, nuotrauką, pradėjusią žiaurumo grandinę, kai žuvus mergaitei iš sielvarto sugniužo mama. Galimas daiktas, kad ir Penelopė Fernandez su Bjornu Almskugu negyvi tik dėl šios fotografijos. Jonas išlipo iš automobilio, šlaunys įsitempė vien pagalvojus, kad Pontusas Salmanas, vienas iš keturių nuotraukos veikėjų, yra čia, šiame pastate.

Atvaizdo originalas išsiųstas į Kriminalistikos laboratoriją Linšiopinge, Jonas teturėjo kopiją. Tomis Kofoedas sukūrė identišką variantą, seną ir sudraskytą. Trūko vieno kampo, kituose matyti lipniosios juostos likučiai. Kofoedas nutrynė Pontuso Salmano kūną taip, kad šis atrodė lyg fotografuojant būtų judėjęs.

Salmanas pamanys, kad jam labai pasisekė, jog būtent jo veidas neatpažįstamas. Niekas negalės jo sieti su ložėje vykusiu susitikimu, kuriame dalyvavo Rafaelis Guidis, Karlas Palmkruna ir Agata al Haži. Jam tereikia apsimesti nieko nežinančiam apie susitikimą ir paneigti galimybę, kad neatpažįstamasis žmogus – tai jis. Neatpažinti savo atvaizdo blyškioje nuotraukoje ar pamiršti, kad buvai susitikęs su tam tikrais asmenimis, ne nusikaltimas.

Jonas patraukė link įėjimo.

Jei Pontusas viską neigs, bus akivaizdu, kad kažką slepia.

Buvo tvanku.

Pareigūnams žengiant pro tviskančias sunkias duris, Saga rimtai linktelėjo.

Jei Salmanas ims meluoti, reikia užtikrinti, kad įklimptų taip, jog nebūtų kelio atgal, mąstė Jonas.

Jie priėjo erdvų, vėsų priimamąjį.

Jei pažvelgęs į nuotrauką, Pontusas Salmanas ginsis nieko nepažįstąs, pasakysime apgailestaują, kad negalėjo mums pagelbėti, toliau mąstė Jonas. Susiruošime eiti, tik dar kartą paprašysime su didinamuoju stiklu pažvelgti į nuotrauką. Technikai paliko matomą žiedą. Pasiteirausime, ar neatpažįsta drabužių, batų ar ant mažojo piršto mūvimo žiedo. Vyras bus priverstas viską neigti, o toks melas bus pakankama priežastis nuvežti jį į policijos nuovadą apklausai ir pateikti kaltinimus.

Priimamojo gale švietė raudona emblema su įmonės vardu, logotipas panašus į susirangiusią, runomis išmargintą gyvatę.

– Jis kovojo, kol tik turėjo ginklą, – pasakė Jonas.

– Moki skaityti runas? – skeptiškai pasiteiravo Saga.

Lina pirštu parodė į iškabą su vertimu ir atsisuko į priimamojo stalą, kur sėdėjo išblyškęs vyras siauromis sausomis lūpomis.

– Pontusas Salmanas, – trumpai tarė Jonas.

– Ar jūs susitarę dėl susitikimo?

– Antrai valandai, – patikslino komisarė.

Administratorius pavartė popierius, kažką perskaitė:

– Taip, tikrai, – tyliai sutiko ir pakėlė akis. – Pontusas Salmanas prašė atšaukti...

– Mums niekas nepranešė, – pasakė Saga. – Mums reikia jo pagalbos...

– Labai apgailestauju.

– Paskambinkite jam ir praneškite apie nesusipratimą, – paragino Bauer.

– Pabandysiu, bet nemanau... Jis susirinkime.

– Ketvirtame aukšte, – įsiterpė Jonas.

– Penktame, – automatiškai atsakė darbuotojas.

Saga klestelėjo į fotelį. Saulės spinduliai skverbėsi pro didelius langus apšviesdami jos plaukus. Lina nesitraukė nuo administratoriaus, kol šis pakėlęs telefono ragelį kompiuteryje ieškojo telefono numerio. Po ilgo signalo vyras apgailestaudamas papurtė galvą.

– Padėkite ragelį, – staiga įsakė Jonas. – Mes jį nustebinsime.

– Nustebinsite? – sutrikęs pakartojo tarnautojas.

Komisaras priėjo prie stiklinių durų, vedančių į koridorių, ir atidarė.

– Nebūtina pranešti, kad jau atvykome, – šypsodamas pareiškė.

Jaunojo vyro skruostus išmušė raudonos dėmės. Saga pakilo ir nusekė paskui Joną.

– Palaukite! – sušuko administratorius. – Aš pabandysiu...

Pareigūnai nesustodami ėjo koridoriumi, įlipę į liftą nuspaudė penketą. Durys užsidarė ir liftas ėmė be garso kilti.

Atsivėrus durims, pasirodė Pontusas Salmanas, maždaug keturiasdešimties metų vyras suvargusiu veidu, įsirėžusiomis mimikos raukšlėmis.

– Sveiki atvykę, – tyliai tarė.

– Ačiū, – atsakė Jonas.

Salmanas nužvelgė atvykusius policijos pareigūnus.

– Komisaras ir pasakų princesė, – paskelbė Pontusas.

Jiems trims einant ilgu koridoriumi, Jonas kartojosi sumanymą, kaip pristatysiąs nuotrauką. Jo nugara nubėgo šiurpuliukai, lyg patologo šaldytuve gulinti Viola Fernandez būtų atsimerkusi ir žvelgtų kupina vilties.

Langai koridoriuje tamsintais stiklais, tad atrodė, kad čia negalioja laikas. Salmano kabinetas itin erdvus, rašomasis stalas iš guobos, aplink juodo stiklo stalą išrikiuotos šviesiai pilkos minkštos kėdės. Visi įsitaisė skirtinguose foteliuose. Pontusas nedžiugiai šypsojosi, susidėjo rankas ir paklausė:

– Apie ką kalbėsime?

– Ar žinote, kad SPI vadovas Karlas Palmkruna negyvas? – pradėjo Saga.

Salmanas keletą kartų linktelėjo:

– Kiek žinau, tai buvo savižudybė.

– Tyrimas dar nebaigtas, – draugiškai tarė komisarė. – Mes tiriame nuotrauką, žūtbūt norime išsiaiškinkite, kas sėdi šalia Palmkrunos.

– Trijų asmenų veidai labai aiškiai matyti, bet ketvirtasis neryškus, – pridėjo Jonas.

– Norėtume, kad pažvelgtumėte į nuotrauką, galbūt jums pavyks ką nors atpažinti. Viena ranka matyti gana aiškiai.

– Suprantu, – tarė Salmanas ir susidrėkino lūpas.

– Galbūt kas nors iš šalies gali pasakyti, kieno tai atvaizdas, – tęsė Bauer. – Galime bent jau pabandyti.