Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Kodėl klausiate? – draugiškai pasidomėjo Bengtsonas.

Ji vėl užsispyrė, tyla tęsėsi maždaug pusę minutės, kol ją nutraukė Jonas:

– Ar jis vilkėjo paltą, kai matėte Karlą paskutinį sykį?

– Taip.

– Anksčiau minėjote komisarui Linai, jog matėte kilpą.

Moteris neatsakė.

– Kaip ilgai ji ten buvo? – dar kartą paklausė Jonas.

– Nuo trečiadienio, – ramiai atsakė Edita.

– Taigi kilpą matėte liepos 2 dienos vakarą, išvažiavote namo, kitą rytą, liepos 3 dieną grįžote, sutikote Palmkruną, išėjote iš buto ir grįžote liepos 5 dieną, 14.30... Tuomet sutikote komisarą Liną.

Protokole paminėta, kad Švarc gūžtelėjo.

– Ar galėtumėte nupasakoti šias dienas savais žodžiais? – paprašė Bengtsonas.

– Atėjau į direktoriaus Palmkrunos butą antradienio rytą, šeštą valandą. Tik rytais man leista naudotis raktu, nes jis miega iki pusės septynių. Jis griežtai laikosi grafiko, niekada neleidžia sau pamiegoti, net sekmadieniais. Sumaliau kavos pupeles, atpjoviau duonos porai sumuštinių, užtepiau sūdytu „Bregott“ sviestu, uždėjau porą gabalėlių kepenėlių pašteto su trumais, agurko ir šalia padėjau gabalėlį čederio. Užtiesiau krakmolytą staltiesę, suruošiau vasarinius porcelianinius indus. Rytiniuose laikraščiuose negalėjo būti reklaminių lankstinukų ar sporto skyrių, jie sulankstyti gulėdavo dešinėje.

Šeimininkė nuodugniai papasakojo ruošusi veršienos patiekalą su grietinėlės padažu ir pasirengimo ketvirtadienio pietums detales.

Ruošėsi šeštadieniui, tad grįžo nešina maisto produktais, paskambino į duris. Edita nutilo.

– Suprantu, kaip tai nemalonu, – po valandėlės tarė Jonas Bengtsonas. – Aš klausau pasakojimo, išdėstėte visas detales apie trečiadienį ir ketvirtadienį, tačiau nė karto nepaminėjote staigaus Karlo Palmkrunos išvykimo.

Edita netarė nė žodžio, nieko neaiškino.

– Turiu paprašyti prisiminti, – kantriai tęsė tardytojas, – ar skambindama į duris žinojote, jog Karlas Palmkruna negyvas?

– Ne, – atsakė ši.

– Argi neklausėte komisaro Linos, ar kūną jau nukabino? – su girdimu nepasitenkinimu balse paklausė Jonas.

– Taip.

– Ar jau matėte jo kūną anksčiau?

– Ne.

– Na, po velnių, – pratrūko Bengtsonas susierzinęs, – argi negalite papasakoti, ką žinote. Kodėl paklausėte, ar jį jau nukabino? Juk klausėte! Kam klausti, jei nežinote apie mirtį!

Ataskaitoje Jonas paminėjo, deja, padaręs klaidą ir išprovokuotas Editos šnekos manierų nusikeikęs, tai privertė ją užsiverti dar labiau.

– Ar aš kuo nors kaltinama? – šaltai paklausė moteris.

– Ne.

– Tuomet nebeturime apie ką kalbėtis.

– Galėtumėte smarkiai pagelbėti...

– Nieko daugiau neprisimenu, – nutraukė jį Edita atsistodama.

Jonas pažvelgė į Sagą, žvelgiančią tiesiai į lekiantį kelią, tolyn į horizontą.

– Galvojau apie namų tvarkytojos apklausą, – prakalbo Lina.

– Aš taip pat.

– Ji sunervino Joną, jam pasirodė, jog ši išsisukinėjo, nes žinojo, kad Palmkruna jau buvo miręs tuo metu, kai paskambino į duris.

– Taip, – pritarė Bauer nė neatsisukdama.

– Tačiau ji nemelavo. Šeimininkė numanė, bet nebuvo tikra, – tęsė komisaras. – Todėl ir nepritarė Bengtsono klausimui.

– Edita Švarc atrodo esanti ypatinga moteris.

– Manau, ji kažką nuo mūsų slepia nė nemeluodama.

46

Nuotrauka

Nei Jonas, nei Saga nebuvo tikri sugebėsiantys ką nors išpešti iš Editos Švarc, bet galbūt jiems kaip nors pavyktų pradėti kalbą apie nuotrauką ir pagaliau įminti šią mįslę.

Komisarė nuspaudė dešiniąją posūkių svirtelę, išsuko iš magistralės, tuomet pasuko į kairėje vingiuojančio septyniasdešimt septintojo kelio link, pervažiavo viaduką po magistrale link Knivstos, tačiau netikėtai pasuko į siaurą žvyrkelį, einantį šalia magistralės.

Žemas eglynas vedė link dirbamų laukų. Dykynėje augo žemos eglaitės, o mūrytą srutų duobės kraštą kreivai dengė skarda.

– Turėtume būti vietoje, – tarė komisarė žvelgdama į GPS imtuvą.

Automobilis lėtai riedėjo link surūdijusio stulpo ir pagaliau sustojo. Jonui pravėrus dureles buvo girdėti magistralės triukšmas, tarytum negyvas lingavimas.

Už dvidešimties metrų stūksojo vieno aukšto purvinai geltonas mūrinis namelis, užkaltomis langinėmis, samanomis užžėlusiu stogu.

Jiems artinantis pasigirdo keistas džeržgimas. Saga pažvelgė į Joną. Įtempę ausis pareigūnai atsargiai artėjo prie durų. Už namo kažkas darkart sušnarėjo, tuomet vėl pasigirdo metalo brazdenimas. Garsas greitai artinosi, link jų metėsi didžiulis šuo. Ant galinių kojų, pražiota burna padaras stovėjo vos per metrą nuo Bauer. Pagaliau jis atsitraukė, nusileido ant keturių kojų ir ėmė loti. Tai buvo milžiniškas aviganis neprižiūrėtu kailiu. Jo lojimas agresyvus, linguodamas galva gyvūnas bėgiojo į šalis. Komisarai pirmąkart pastebėjo, kad šuo pririštas ilga grandine, jam lankstant tempiama grandinė ir skleidžia tą keistą džeržgimą.

Šuo pasileido bėgioti, šįkart link Jono, bet jį ir vėl sustabdė grandinė, privertusi atsitraukti. Lojimas aidėjo nenumaldomas, tačiau staiga jį nuramino griežtas balsas, pasigirdęs namelio viduje.

– Nilsai! – sušuko moteris.

Šuo suinkštė ir pabrukęs uodegą ėmė sukti ratus. Subildėjo grindys ir po valandėlės durys atsidarė. Padaras nubėgo už namo, paskui tempdamas barškančią grandinę. Tarpduryje pasirodžiusi violetiniu apsivėlusiu chalatu vilkinti Edita žvelgė į atvykėlius.

– Mums reikia su jumis pasišnekėti, – tarė Jonas.

– Jau pasakiau viską, ką žinojau, – atsakė Švarc.

– Ar galėtume užeiti?

– Ne.

Lina metė žvilgsnį moteriai už nugaros, gilyn į prieblandoje skendintį namelį. Koridorius kimšte prikimštas lėkščių, virdulių, mėtėsi pilka dulkių siurblio žarna, drabužiai, batai, surūdiję krabų gaudymo narvai.

– Galime pastovėti ir čia, – draugiškai pasiūlė Saga.

Jonas pažvelgė į savo užrašus ir pradėjo nuo smulkmenų, pateiktų per apklausą nuovadoje, patikrinimo. Tai įprastas metodas, taikomas norint atpažinti melą, nes klaidingas detales, išgalvotas per tardymą, atsiminti sunku.

– Ką valgė Palmkruna trečiadienį?

– Veršieną su grietinėlės padažu, – atsakė šeimininkė.

– Su ryžiais? – paklausė Lina.

– Bulvėmis. Visada su virtomis bulvėmis.

– Kokiu metu atvykote į Palmkrunos namus ketvirtadienį?

– Šeštą ryte.

– Ką ketinote veikti išėjusi iš buto ketvirtadienį?

– Jis davė man laisvadienį.

Jonas žiūrėjo Editai į akis mąstydamas, jog tokie klausimai neturi jokios potekstės.

– Ar Palmkruna pakabino virvę trečiadienį?

– Ne, – atsakė Švarc.

– Jūs taip teigėte mano kolegai Jonui Bengtsonui, – įsikišo Saga.

– Ne.

– Mes įrašinėjame apklausas, – tarė Bauer tramdydama erzelį, tačiau susivaldžiusi nutilo.

– Ar kaip nors užsiminėte Palmkrunai apie kilpą? – paklausė komisaras.

– Mes nesileisdavome į artimas kalbas.

– Ar jums neatrodo keista tiesiog palikti žmogų vieną su kilpa, kurią pats užnėrė?

– Juk nenorėjau stovėti ir žiūrėti, – šyptelėdama atsakė Edita.

– Ne, – ramiai pakartojo Saga.

Pirmą kartą Švarc nuodugniai apžiūrėjo Sagą. Neslėpdama stebeilijosi į Bauer plaukus, puoštus medžiaginiais raišteliais, veidą be makiažo, išblukusius džinsus ir sportinius batelius.