Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ji vis dar čia lankosi, – staiga tarė Bauer.

– Būtent, – kaipmat pritarė Jonas ir nusišypsojo. – Namų tvarkytoja ką tik baigė kuopti, išvėdino kambarius, surinko gautus laiškus, perklojo lovas ir taip toliau.

Jiems nepasirodė keista, turint omenyje mirties aplinkybes. Paprastai tokiu atveju gyvenimas nepasikeičia. Užuot susitaikę su netektimi, žmonės apsimeta, jog nieko neįvyko.

Suskambo laikrodis prie durų. Saga kiek sunerimo, tačiau nusekė Linai iš paskos.

Laukujos durys atsivėrė, pasirodė plikas juodu apsmukusiu treningu vilkintis vyras.

– Jonas liepė suėsti mėsainį ir kuo greičiau atvažiuoti, – tarė Juhanas.

– Juhanas Jonsonas iš IT skyriaus, – paaiškino Lina.

– Jonas kaip strėlė, – kalbėjo Juhanas perdėta suomių tarme. – Kelias keičiasi, bet Jonas lieka toks pats.

– Saga Bauer yra saugumo policijos komisarė, – paaiškino Jonas.

– Tai dirbsime ar malsime šūdą? – paklausė Jonsonas.

– Baikit, – nutraukė komisarė.

– Mums reikia apžiūrėti Palmkrunos kompiuterį, – pasakė Lina. – Kiek tai galėtų užtrukti?

Jie patraukė link darbo kambario.

– Ar jis gali būti naudojamas kaip įkaltis? – pasiteiravo Juhanas.

– Taip, – atsakė Jonas.

– Taigi norite, kad padaryčiau kopiją? – pasitikslino Jonsonas.

– Kiek užtruks?

– Saugumas spėtų iškvosti kelis liudininkus, – nesujudėdamas atsakė.

– Kas yra? – suirzusi pasidomėjo Saga.

– Ar galima paklausti, ar susitikinėji su kuo nors? – paklausė Juhanas plačiai šypsodamasis.

Pareigūnė pažvelgė jam į akis ir rimtai linktelėjo. Šis nuleido akis, peržvelgė laiškus dėželėje, tačiau nieko ypatingo nerado. Laiškų nebuvo daug: keletas vokų iš banko ir antstolių, informacija iš Vyriausybės kanceliarijos, tyrimų rezultatai iš Sofijos ligoninės stuburo gydytojo ir namų bendrijos pavasario susirinkimo protokolas.

Jie grįžo į kambarį, kuriame grojo muzika radus Palmkrunos kūną. Jonas klestelėjo ant vienos iš Karlo Malsteno kurtų sofų ir keliskart atsargiai pamojo ranka priešais aštriai šviečiančią ledo melsvumo muzikinio grotuvo lempelę. Staiga pasigirdo vieno vienintelio smuiko melodija. Smuikininkas griežė tą pačią aukšto registro melodiją, panėšėjančią į susierzinusio paukščio giesmę.

Žvilgtelėjęs į laikrodį, Jonas paliko Sagą ir nuėjo į darbo kambarį. Jonsono ten nebuvo, jis sėdėjo virtuvėje prie stalo priešais sunkų kompiuterį.

– Viskas gerai? – paklausė Lina.

– Ką?

– Ar pavyko nukopijuoti Palmkrunos kompiuterio duomenis?

– Jau baigiau, padariau tikslią kopiją, – Jonsonas atsakė taip lyg nebūtų supratęs klausimo.

Jonas apėjo stalą ir pažvelgė į kompiuterį.

– Ar gali atidaryti jo elektroninio pašto dėžutę?

Juhanas atvėrė programą.

– Pradėsime nuo gautų laiškų?

– Aha, būtent taip ir padarykime.

– Kaip manai, aš patinku Sagai? – netikėtai paklausė Juhanas Jonsonas.

– Ne, – atsakė Lina.

– Barnis – tai meilės pradžia.

– Patampyk ją už kasų, – pasiūlė Jonas bakstelėdamas į ekraną.

Juhanas atidarė gautų laiškų aplanką ir persibraukė burną.

– Jackpot-voitto (suom. stambus laimėjimas – vert. past. ), – tarė Juhanas.

Jonas išvydo tris laiškus nuo skunk@hotmail.com.

– Parodyk šiuos, – nurodė komisaras.

Jonsonas spragtelėjo ant pirmojo Bjorno Almskugo laiško, šis akimirksniu užpildė kompiuterio ekraną.

– Jesus Christ Superstar (angl. Jėzus Kristus superžvaigždė – vert. past. ), – sušnabždėjo Juhanas atsitraukdamas.

44

Laiškas

Perskaitęs laišką Jonas dar valandėlę stovėjo nejudėdamas, atvėrė kitus laiškus, porąkart juos perskaitė ir nuėjo pas Sagą Bauer, kuri vis dar buvo muzikos kambaryje.

– Ką nors radote? – paklausė ši.

– Aha... Liepos antrąją, – pradėjo Jonas, – tuomet Karlas Palmkruna gavo suspaustą dokumentą nuo Bjorno Almskugo, siųstą iš anoniminės pašto dėžutės.

– Taigi svarbiausia suspaustas dokumentas, – atsiduso komisarė.

– Nesu tuo tikras, – atsakė Lina.

Jis toliau pasakojo apie paskutiniąsias Karlo Palmkrunos dienas. Drauge su Jeraldu Džeimsu iš Technikos ir mokslo tarybos Palmkruna aplankė „Silencia Defence“ ginklų gamyklą Trolhetane. Tikėtina, kad Almskugo laišką pamatė tik grįžęs namo, nes į naktinį jo laišką atsakė tik 18.25. Šiame laiške Palmkruna grasino šantažuotojui. Kitą dieną, maždaug per pietus Karlas išsiuntė antrą laišką šantažuotojui, kuriame išsakė visišką pasidavimą. Paskui jis, veikiausiai ir pakabinęs virvę, taip pat liepė namų tvarkytojai palikti jį vieną. Jai išėjus įjungė muziką, įžengę į mažąją svetainę, pastatė portfelį, užlipęs ant jo užsinėrė kilpą ir atsispyrė. Iškart po Palmkrunos mirties Bjornas atsiuntė antrąjį laišką, o kitą dieną dar vieną.

Jonas eilės tvarka išdėliojo laiškus ant stalo, Saga atsistojo šalia ir ėmė skaityti.

Pirmasis Almskugo laiškas atėjo trečiadienį, liepos 2 dieną, 11.37:

Brangus Karlai Palmkruna,

Rašau norėdamas papasakoti, kaip sužinojau apie ypatingą nuotrauką. Joje matyti privati ložė, kurioje jūs drauge su Rafaeliu Guidžiu geriate šampaną. Suprantu, kad šis dokumento atskleidimas gali turėti liūdnų padarinių, taigi esu pasiruošęs parduoti nuotrauką už milijoną kronų. Surinkus reikiamą sumą, prašau pervesti ją į sąskaitą 837 922 2701 730. Gavęs pinigus, išsiųsiu nuotrauką jums ir ištrinsiu mūsų susirašinėjimą.

Pagarbiai

skunkas

Atsakymą Karlas Palmkruna išsiuntė tą pačią dieną, 18.25:

Nesuvokiu, kas tu, bet žinau, kad nesupranti, į ką veliesi. Nė nenutuoki.

Įspėju tave, tai labai pavojinga, todėl prašau tavęs, būk geras, atiduok nuotrauką, kol dar nevėlu.

Dar vieną atsakymą Karlas Palmkruna išsiuntė ketvirtadienį, liepos 3 dieną, 14.02:

Dabar jau per vėlu, ir tu, ir aš mirsime.

Laiškas nuo Bjorno Almskugo, ketvirtadienį, liepos 3 dieną, 16.02:

Pasiduodu, padarysiu, kaip sakote.

Trečiasis Almskugo laiškas atsiųstas penktadienį, liepos 4 dieną, 7.45:

Brangus Karlai Palmkruna!

Išsiunčiau nuotrauką. Pamirškite, kad esame bendravę.

Pagarbiai

skunkas

Dukart perskaičiusi laiškus, Saga rimtai pažvelgė į Joną ir apibendrindama pasakė, jog susirašinėjimas yra šios tragedijos esmė:

– Bjornas Almskugas norėjo parduoti Palmkruną kompromituojančią fotografiją. Neįtikėtina, jog Karlas nesuabejojo jos egzistavimu ir taip rimtai sureagavo. Palmkruna perspėjo Bjorną nė neketindamas duoti jam pinigų, manė, kad ši nuotrauka gali būti pavojinga jiems abiem.

– Kaip manai, kas nutiko? – paklausė Jonas.

– Palmkruna laukė atsakymo paštu ar elektroniniu paštu, – aiškino Bauer. – Nesulaukęs išsiuntė antrąjį laišką, pabrėždamas, jog jiems abiem gresia mirtis.

– Ir pasikorė, – pridėjo Lina.

– Almskugas atėjęs į interneto kavinę ir perskaitęs antrąjį Palmkrunos laišką, kuriame rašoma: „Dabar jau per vėlu, ir tu, ir aš mirsime“, išsigando ir nutarė daryti kaip lieptas.

– Nė nenutuokdamas, jog šantažuojamasis jau miręs.

– Būtent, – patvirtino komisarė. – Kad ir ką jis būtų daręs, jau buvo per vėlu...

– Atrodo, jog jį apėmė panika gavus antrąjį Palmkrunos laišką, – pastebėjo Jonas. – Jis atsisakė šantažo plano norėdamas baigti visą šį reikalą.