Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Bėda ta, kad nuotrauka buvo priklijuota prie stiklinių durų Penelopės bute.

– Tik jai išvykus į televiziją dalyvauti debatų laidoje, Bjornas sugebėjo paimti nuotrauką, – tęsė Lina. – Jis patykojo lauke, sulaukė, kol Fernandez taksi išnyks iš akiračio, įskubėjo vidun, laiptinėje sutiko mažąją mergaitę, įsmuko į butą, nuplėšė priklijuotą fotografiją, išsiuntė Palmkrunai, dar parašė jam elektroninį laišką ir grįžęs į savo butą Potonjero gatvėje susirinko daiktus ir autobusu išvyko į Siodermalmą, kur Longholmeno prieplaukoje buvo jo laivas.

– Ir kas verčia tave manyti, jog tai nebuvo paprastas šantažas?

– Almskugo butas buvo visiškai sudegęs po tris valandas trukusio gaisro, įsiplieskusio jam palikus namus, – aiškino Jonas. – Gaisro technikai įsitikinę, jog kažkas gretimame bute paliko įjungtą lygintuvą ir tai sukėlė nelaimę, bet...

– Šioje byloje negaliu tikėti atsitiktinumais...

– Aš taip pat, – nusišypsojo komisaras.

Jie dar kartą peržvelgė susirašinėjimą, Jonas parodė į abu Palmkrunos laiškus:

– Palmkruna su kažkuo bendravo parašęs pirmąjį laišką.

– Pirmajame jis įspėja, – tarė Saga. – Antrajame jau sako, kad per vėlu ir jie abu mirs.

– Manau, Karlas kažkam paskambinęs papasakojo apie laiškus, gautus nuo šantažuotojo, jis buvo mirtinai išsigandęs, tačiau tikėjosi sulaukti pagalbos. Supratęs, kad niekas jam nepadės, konstatavo – jiems abiem gresia mirtis.

– Paskirsime ką nors peržiūrėti Palmkrunos telefono pokalbių įrašus, – nusprendė Bauer.

– Tuo jau užsiima Eriksonas.

– Ar turime pagalvoti apie dar ką nors?

– Turime pasidomėti žmogumi, kurį Bjornas paminėjo pirmajame laiške, – prisiminė Jonas.

– Rafaeliu Guidžiu? – paklausė Saga.

– Pažįsti jį?

– Rafaeliu jį vadina pagal arkangelo vardą. Jis italų verslininkas, užsiimantis ginklų prekyba su Vidurio Rytais ir Afrika.

– Ginklų prekyba, – pakartojo Lina.

– Guidis tuo užsiima jau trisdešimt metų, per kuriuos sukūrė ištisą imperiją, tačiau nemanau, kad šįkart jis yra įsipainiojęs. Interpolas niekada juo nesidomėjo, buvo įtarimų, bet nieko daugiau...

– Ar Karlo Palmkrunos bendravimas su šiuo žmogumi gali kelti įtarimų? – pasiteiravo komisaras.

– Atvirkščiai! Tai susiję su jo darbu, nors gali pasirodyti visai nederama drauge kelti šampano taures.

– Vis dėlto niekas dėl to nesižudo. Dėl to nežudomi žmonės.

– Ne, – šyptelėjo Saga.

– Vadinasi, nuotraukoje buvo dar kažkas, kažkas pavojinga.

– Jei Bjornas atsiuntė fotografiją Palmkrunai, ji turėtų būti kažkur čia.

– Peržiūrėjau gautus laiškus ir...

Jonas akimirką nutilo, Bauer žvelgė į jį:

– Kas nutiko? Apie ką galvoji?

– Dėžutėje buvo tik asmeniniai laiškai, jokių reklaminių brošiūrų ar sąskaitų, – tarė šis. – Ateinantys laiškai jau būna surūšiuoti.

45

Kelyje

Namų tvarkytoja Edita Švarc neturėjo telefono. Ji gyveno maždaug septyniasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Stokholmo, už Knivstos. Jonas tylomis sėdėjo prie Sagos. Ši ramiai važiavo Svėjos gatve. Iš miesto centro jie išvažiavo per Nortulį, pro Karolinskos ligoninę.

– Saugumo policijos atliekamas Penelopės buto tyrimas jau baigtas, – tarė Bauer. – Peržiūrėjau medžiagą, nėra prielaidos manyti, jog ji būtų susijusi su kairiosiomis ekstremistinėmis grupuotėmis. Priešingai, Fernandez visuomet laikėsi toliau nuo jų, viešai deklaravo pacifistines pažiūras ir kritikavo jų taikomus metodus. Peržiūrėjau ir tą kruopelytę informacijos, kurią pavyko surinkti apie Bjorną Almskugą. Jis dirbo „Debaser“ klube Medborgo aikštėje, nedalyvavo politinėje veikloje, kartą buvo suimtas gatvės šventėje, kurią rengė per „Reclaim the City“.

Automobilis greitai pravažiavo pro mirguliuojančią juodą tvorą prie Šiaurinių kapinių ir žaliuojančio Hagos parko.

– Peržiūrėjau archyvą, – ramiai tęsė Saga, – visą informaciją, kurią turime apie kairiuosius ir dešiniuosius ekstremistus, veikiančius Stokholme. Užtrukau beveik visą naktį... Informacija slapta, bet tau derėtų žinoti, kad saugumo policija klydo – Penelopė ir Bjornas nėra įsipainioję į jokius sabotažus ar ką nors panašaus. Jie nekalti kaip avinėliai.

– Taigi šią versiją atmetei?

– Kaip ir tu esu įsitikinusi, jog tiriame visai kito lygio nusikaltimą, toli gražu nesusijusį nei su dešiniaisiais, ne su kairiaisiais ekstremistais. Veikiausiai, atsakymas slypi kur kas giliau, nei kapsto saugumas ar kriminalistai, – pasakė ji. – Turiu omenyje, Palmkrunos mirtį, gaisrą Bjorno bute, Violos mirtį ir taip toliau... Čia jau visai kas kita.

Jie nutilo, Jonas mąstė apie namų tvarkytojos žvilgsnį jai klausiant, ar Palmkrunos kūnas jau nukabintas.

– Ką turite omeny sakydama „nukabinote“?

– Atleiskite, aš tik namų šeimininkė, maniau...

Lina paklausė jos, ar nebuvo pastebėjusi ko nors įtartino.

– Mažojoje svetainėje ant lempos kabliuko buvo mazgas.

– Matėte virvę?

– Žinoma.

Žinoma, mąstė Jonas ir pažvelgė pro langą į kelią, kurio dešinėje buvo garsą sugerianti tvora, sauganti gyvenamuosius rajonus ir futbolo aikštynus. Guvus namų tvarkytojos balsas ir atsakymas „žinoma“ sukosi komisaro mintyse, daug kartų pergalvojo tą akimirką, susitelkdamas į jos veido išraišką išgirdus, jog gali tekti atvykti į nuovadą ir viską papasakoti. Moteris nesutriko, kaip būtų galima tikėtis, tik linktelėjo.

Jie pravažiavo Rutebru apylinkes, kuriose esančiame Lidijos Evers sode iškasė dešimties metų senumo Johano Samuelsono kūno liekanas, nors tada ieškojo Eriko Marijos Barko sūnaus Benjamino. Tuomet buvo žiema, o dabar žaliavo net aprūdiję geležinkelio bėgiai, stovėjimo aikštelės, žaluma driekėsi kiek akys užmatė.

Jonas paskambino Natanui Polokui iš Žmogžudysčių tyrimo komisijos ir po dviejų signalų išgirdo nosinį garsą:

– Natanas.

– Tu ir Tomis Kofoedas apžiūrėjote pėdsakus prie Palmkrunos kūno.

– Pirminis tyrimas nutrauktas, – atsakė Polokas, Jonas girdėjo, kaip jis barškina klaviatūra.

– Taip, bet dabar...

– Žinau, – nutraukė Natanas. – Kalbėjau su Karlosu, jis pasakojo naujienas.

– Ar galėtum darkart užmesti akį?

– Kaip tik tai ir darau, – atsakė Polokas.

– Puiku, – nudžiugo Lina. – Kaip manai, kada baigsi?

– Dabar, – atkirto Polokas. – Pėdsakai yra Palmkrunos ir jo namų tvarkytojos Editos Švarc.

– Nieko daugiau?

– Ne.

Saga važiavo pastoviu 140 km/h greičiu visąlaik tuo pačiu ketvirtuoju Europos greitkeliu į šiaurę.

Jonas su Saga nuovadoje matė Editos Švarc apklausos įrašą su Jono Bengtsono komentarų rankraščiais.

Dabar komisaras mintyse kartojo apklausos eigą, po trumpo formalaus paaiškinimo, jog įtarimų dėl žmogžudystės nebėra, jis sakė, kad policija tikisi sulaukti Editos pagalbos aiškinantis Karlo Palmkrunos savižudybės aplinkybes. Vėliau sekė tyli pauzė, girdėti silpnas šviestuvų zvimbimas, retkarčiais subraškėdavo kėdė, rašikliu skrebinamas popierius. Protokole Jonas Bengtsonas pažymėjo, kad reikėjo laukti, kol Edita prabils, vėliau moteris kalbėjo abejingai.

Ji nepratarė nė žodžio kiek daugiau nei dvi minutes. Taip sėdėti prie rašomojo stalo priešais policijos pareigūną, kol įrašinėjama tyla, ilgas laiko tarpas.

– Ar direktorius Palmkruna nusivilko paltą? – pagaliau pasiteiravo Švarc.