Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Pakilęs liftu Akselis išvydo už didžiųjų stiklinių durų jo laukiantį Jorgeną Griunlichą iš Užsienio reikalų departamento. Jis nekantriai linktelėjo, nepaisydamas, jog laikrodis rodė be dviejų aštuonias, perbraukė kortele ir surinkęs kodą įleido Riseną pro duris. Griunlichas buvo aukštas vyras, jo nuraudusį veidą išmarginusios pigmentinės dėmės – netaisyklingų formų balti lopinėliai švieste švietė.

Jie pasuko į Karlo Palmkrunos kabinetą, kurio didžiuliai langai vėrėsi į pietinį Centrinės stoties įėjimą, tolėliau buvo matyti Klaros ežeras ir tamsios rotušės sienos.

Vienintelis prabangus SPI atstovybės dalykas – adresas, visa kita labai asketiška. Grindys nuklotos linoleumu, o balti ir pušiniai baldai paprasti. Tarsi mėginant prisiminti, jog ginklų eksportas – moraliai abejotinas reikalas, šiurpdamas pamanė Akselis. Būti Palmkrunos kabinete šiuo metu buvo kiek baugu.

Risenas pastebėjo lempos skleidžiamą aukštą toną, panašų į tokį, kuris suskamba nesuderinus pianino. Staiga prisiminė kartą jį girdėjęs Džono Keidžo kūrinyje.

Griunlichtas užvėrė duris, nors draugiškai šypsojosi siūlymas prisėsti, atrodė kiek įsitempęs.

– Kaip gerai, kad galėjai taip greitai atvykti, – tarė tiesdamas sutartį.

– Žinoma, – šyptelėjo Akselis.

– Ramiai perskaityk, – pasakė Jorgenas ir perbraukė ranka stalą.

Risenas krestelėjo ant kietos kėdės, pasidėjo aplanką ant stalo ir pažvelgė aukštyn.

– Perskaitysiu. Paskambinsiu kitą savaitę.

– Šitaip būtų protingiausia, bet pasiūlymas galioja ne taip ir ilgai, – paaiškino Griunlichtas.

– Žinau, kad skubu.

– Vadovybė bet kokia kaina siekia, kad čia dirbtum. Tavo karjera ir reputacija puiki, nėra nieko, kas labiau tiktų šiai pozicijai. Tačiau negalime leisti, kad veikla nutrūktų.

Akselis atvertė aplanką, stengdamasis nuryti kartėlį, nuojautą, jog buvo įviliotas į spąstus. Jorgenas visuomet toks – paslaptingas ir valdingas.

Pasirašęs sutartį Akselis taptų SPI generaliniu direktoriumi. Vienas priiminėtų sprendimus, nulemsiančius švediškų ginklų eksporto likimą. Risenas dirbo Jungtinių Tautų nusiginklavimo srityje karinėse zonose, stengdamasis sumažinti ginklų srautą. Norėtų tikėti, jog ši pozicija – tai ankstesnio darbo tęsinys. Atidžiai skaitant sutartį jam dingojosi, jog sąlygos labai geros, pernelyg geros. Jis keletą kartų nuraudo skaitydamas.

– Sveikas prisijungęs, – šypsojosi Griunlichtas tiesdamas rašiklį.

Akselis padėkojęs pasirašė ir atsistojęs nugarą atsukdamas Jorgenui žvelgė pro langą, kur tolumoje ant rotušės sienos skęsdamos saulės spinduliuose bolavo trys karūnos.

– Neblogas vaizdas, – sumurmėjo Griunlichtas, – kur kas geresnis nei tas, kurį matau pro langus savo kabinete.

Risenas atsisuko.

– Šiuo metu tau reikia peržiūrėti tris bylas, Kenijos atvejis kelia daugiausia šurmulio. Didelis, pelningas sandėlis. Patariu griebtis nedelsiant. Karlas jau nudirbo visą paruošiamąjį darbą, taigi...

Jis nutilo, kyštelėjo dokumentus Akseliui ir įsistebeilijo į jį keistai švytinčiomis akimis. Risenui pasirodė, jog Jorgenas norėtų pats įsprausti jam į ranką rašiklį ir pasirašyti popierius.

– Esu tikras, jog būsi puikus Karlo įpėdinis.

Nieko nelaukdamas paplekšnojo Akseliui per petį ir skubriais žingsniais išlėkė iš kambario. Tarpduryje atsisuko ir tarstelėjo:

– Susirinkimas su kontroline grupe šiandien trečią.

Naujasis generalinis direktorius liko stovėti kambaryje. Kurtinanti tyla užpildė kambarį. Jis atsisėdo prie stalo ir ėmė akimis bėgti per dokumentą, kurio Karlas Palmkruna taip ir nepasirašė. Pasiruošimas buvo kruopštus ir labai išsamus. Tai susiję su 1,25 milijono vienetų 5,56 x 4,45 mm šaudmenų eksporto į Keniją. Eksporto kontrolės taryba balsavo teigiamai, pirminis Palmkrunos sprendimas taip pat buvo palankus, juk „Silencia Defence“ – žinoma ir rimta įmonė.

Vis dėlto paskutinis žingsnis nebuvo žengtas, žingsnis, kuriuo SPI būtų užtikrinusi eksportą.

Akselis atsilošė mąstydamas apie paslaptinguosius Palmkrunos žodžius apie Algernoną ir mirtį, užuot išgyvenus košmarą.

43

Klonuotas kompiuteris

Joranas Stounas nusišypsojęs Jonui Linai iš krepšio ištraukė voką, atplėšė ir jo delne atsidūrė rekvizitinis raktas. Saga Bauer nuleidusi akis tebestovėjo prie pat lifto durų. Visi trys buvo prie Karlo Palmkrunos buto, Grevo gatvėje 2.

– Technikai atvyks rytoj, – tarė Joranas.

– Gal žinai kada? – pasidomėjo Jonas.

– Kada, Saga? – paklausė Stounas.

– Manau, mes...

– Manai? – nutraukė šis. – Privalai būti tikra.

– Dešimtą, – tyliai atsakė komisarė.

– Tu juk perspėjai, jog man reikia, kad jie užsiimtų kompiuteriais ir telefono linijomis?

– Taip, sakiau, kad...

Joranas nutildė ją rankos mostu. Suskambus telefonui, atsiliepęs atsitraukė keletą laiptų žemyn ir atsišliejo prie lango nišoje.

Jonas atsisukęs į Sagą paklausė pritildytu balsu:

– Ar ne tu vadovauji pirminiam tyrimui?

Bauer papurtė galvą.

– Kas gi čia nutiko? – paklausė Lina.

– Nežinau, – nuvargusiai atsakė ji. – Visuomet tas pats, čia juk net ne jo sritis. Joranas nėra nė karto dirbęs su kontrterorizmu.

– Ką ruošiesi daryti?

– Nieko neišeitų...

Ji nutilo, pamačiusi grįžtantį Stouną. Saga ištiesė ranką, norėdama gauti Palmkrunos buto duris.

– Raktą, – tarė ši.

– Ką tokį?

– Aš vadovauju tyrimui.

– Ką tu manai? – Joranas juokdamasis paklausė Jono.

– Neturiu nieko prieš tave, Joranai, bet neseniai vadovų susirinkime sutikau dirbti su Saga Bauer...

– Ji gali eiti drauge, – staiga atkirto šis.

– Kaip pirminio tyrimo vadovė, – pabrėžė Saga.

– Norit manęs atsikratyti, ar kas, po velniais, čia vyksta? – irzliai paklausė Joranas gižiai šypsodamasis.

– Tu gali eiti drauge, – ramiai pasiūlė Lina.

Saga paėmė raktą iš Jorano.

– Paskambinsiu Verneriui, – tarė šis ir ėmė leistis laiptais.

Vyro žingsniai nuaidėjo laiptinėje, girdėjosi ir kaip šnekėdamas su vadovu telefonu vis labiau niršo, galiausiai laiptinėje nuaidėjo šūksnis „kalės“.

Saga tramdė šypseną, pagaliau susikaupusi įkišo raktą ir dukart pasukusi atrakino sunkiąsias duris.

Atmetus nužudymo galimybę, policijos atitvarų nebeliko. Pirminis tyrimas prasidėjo vos tik Nilsui Olenui baigus obdukciją, kurios rezultatai patvirtino Jono Linos įtarimus apie savižudybės eigą. Karlas Palmkruna nusižudė pasikoręs savo namuose ant skalbinių virvės, pritvirtintos prie lempos kablio. Nusikaltimo vietos tyrimas buvo nutrauktas, o įkalčiai, nusiųsti į Kriminalistikos laboratoriją Linšiopinge, taip ir nebuvo ištirti.

Dabar paaiškėjo, jog dieną prieš Karlui Palmkrunai nusižudant, Bjornas Almskugas jam atsiuntė laišką. Tą patį vakarą vaikino laive buvo nužudyta Viola Fernandez.

Bjornas buvo nuoroda, ryšys, siejantis abiejų mirčių aplinkybes. Abu atvejai būtų pripažinti savižudybėmis, nelaimingais atsitikimais, niekuo nesusijusiais tarpusavyje, jei tik laivas būtų nuskendęs jūroje.

Saga ir Jonas įėję į koridorių pastebėjo, jog naujų laiškų nėra. Viduje kvepėjo žaliu muilu. Jie perėjo didįjį kambarį. Saulės šviesa spigino pro langus. Kitoje Grevo gatvės pusėje žibėjo raudonas stogas, pro langą buvo matyti po tiltu putojantis vanduo.

Kriminalinių technikų paliktų žingsnių žymeklių nebebuvo, o tuščiojo kambario grindys dar drėgnos po plovimo. Jie atsargiai ėjo girgždančiu parketu. Kad ir kaip būtų keista, Palmkrunos bute nebebuvo nė kvapo savižudybės nuojautos. Neatrodė, kad vieta būtų negyvenama. Jonas ir Saga mąstė apie tai. Erdviuose, beveik tuščiuose kambariuose tvyrojo kasdienė ramybė.