Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Sveiki, – tarė.

Pora įsispoksojo, ir Penelopė tuoj suprato jų nuostabą, žvelgiant į purvinus ir kruvinus žmones.

– Mums atsitiko nelaimė, – vis dar giliai kvėpuodama aiškino. – Gal galite paskolinti telefoną.

Virš griovyje augančių balandų ir balinių asiūklių sukosi dilgėlinukai.

– Gerai, – ieškodamas telefono tarė jaunuolis, radęs padavė Penelopei.

– Ačiū, – nenuleisdamas akių nuo miško padėkojo Bjornas.

– Kas jums nutiko? – pasidomėjo jaunuolis.

Penelopė nežinojo, ką derėtų atsakyti. Nurijo seiles ir iš akių pasipylė ašaros.

– Nelaimė, – atsakė Bjornas.

– Aš ją pažįstu, – pagaliau prabilo mergina. – Po velnių, mes šitą žmogų matėme per teliką.

– Kurį?

– Kuri malė šūdą apie Švedijos eksportą.

Penelopė stengėsi jai nusišypsoti rinkdama motinos numerį. Rankos stipriai drebėjo, ji vis klydo ir bandė iš naujo. Mergina kažką sušnabždėjo savo draugui į ausį.

Miške kažkas sušmėžavo, Penelopei pasirodė, lyg ką išvydo. Supratusi, kad tik pasivaideno, ėmė galvoti, jog persekiotojas vis tiek juos ras, nes atsekė jų pėdsakais nuo pat ano namo. Pridėjus telefoną prie ausies, rankos ėmė dar labiau drebėti. Baiminosi, kad praras per daug laiko.

– Ar galima sužinoti vieną dalyką, – įsitempusiu balsu mergina kreipėsi į Penelopę. – Ar manai, kad sunkiai dirbantieji turi išlaikyti tuos, kurie tingi ir tik sėdi priešais televizorių?

Penelopė nesuprato, ką mergina mėgino pasakyti ir kodėl tokia pikta. Nesistengė susitelkti į klausimą, nesuvokė, kaip tai susiję. Mintys nerimo, ji vis žvilgčiojo į miško pusę, tuo metu pasigirdo traškantis telefono signalas.

– Nejaugi jiems nereikia dirbti? – piktai klausinėjo mergina.

Tikėdamasi pagalbos Penelopė pažvelgė į Bjorną, vylėsi, kad šis atsakys merginai ką nors, kad ta nusiramintų. Išgirdusi mamos atsakiklio žinutę, Penelopė atsiduso. „Jūs paskambinote Klaudijai, šiuo metu manęs nėra namuose. Prašau palikti žinutę, perskambinsiu, kai tik galėsiu.“ Skruostais ritosi ašaros, atrodė, keliai tuoj sulinks – bėglė buvo pervargusi. Jau ruošėsi iškeldama ranką parodyti, kad merginai nevalia taip su ja kalbėti.

– Mes pirkome telefoną už pinigus, kuriuos patys uždirbome, – tęsė ši. – Tau taip pat neprošal būtų užsidirbti ir nusipirkti telefoną...

Ryšys buvo prastas, traškesys nesiliovė. Penelopė pasislinko ieškodama geresnio ryšio signalo, tačiau ragelyje vis tiek čežėjo, švilpė, paskui nutilo. Ji nežinojo, ar pokalbis dar nenutrūko.

– Mama, man reikia pagalbos, mane persekioja...

Staiga mergina nusikeikė, išplėšė iš rankų telefoną ir atidavė savo draugui.

– Susirask darbą, – sušnypštė.

Suglumusi Penelopė žvelgė į porą. Mergina jau sėdosi ant motociklo, rankomis apsivijo draugo liemenį.

– Susimildami, – maldavo bėglė, – mums tikrai reikia...

Jos balsą užgožė motociklo riaumojimas, galinis ratas prasisuko į šalis pažerdamas žvyrą. Bjornas šaukė palaukti. Jie ėmė vytis, tačiau motociklas išnyko Škinardalio peizaže.

– Bjornai, – sustojusi tarė Penelopė.

– Bėk, – ragino ją Bjornas.

Mergina ėmė dusti, gręžėsi atgal manydama, kad jie daro klaidą. Bjornas sustojo, pažvelgė į ją sunkiai kvėpuodamas, ranka įsirėmė į šoną ir ėmė eiti.

– Palauk, jis juk supranta, ką rengiamės daryti, – rimtai dėstė ši. – Turime elgtis netikėtai.

Bjornas sulėtino žingsnį, atsisuko į Penelopę, tačiau nesustojo.

– Mums reikia pagalbos, – paprieštaravo jis.

– Ne dabar.

Priėjęs vaikinas suėmė ją už pečių.

– Pene, iki artimiausio namo tik dešimt minučių, tu sugebėsi, aš padėsiu...

– Reikia grįžti į mišką.

Ji išpešė plaukų segtuką, numetė jį kiek tolėliau ir nuėjo tiesiai į mišką, kuo toliau nuo gyvenvietės. Bjornas apsidairė ir nusekė iš paskos, Penelopė girdėjo jo žingsnius. Pasivijęs paėmė merginą už rankos.

Pamažu jie leidosi bėgti, kas akimirką toldami nuo kelio, žmonių, pagalbos.

Staiga taką kirto siauras vandens telkinys. Įbridę iki juosmens jie lėtai yrėsi, maždaug keturiasdešimt metrų. Kitame krante vėl leidosi bėgti permirkusiais batais.

Po dešimties minučių Penelopė sulėtino žingsnį. Sustojo, giliai įkvėpė ir pakėlusi akis apsidairė. Pirmąkart pajuto nutolusi nuo persekiotojo. Bjornas persibraukė per burną ir priėjo.

– Kai buvome name, – tarė, – kodėl sušukai, kad jis užeitų?

– Nes to nesitikėjo, kitaip būtų tiesiog atidaręs duris ir įėjęs.

– Bet...

– Jis visąlaik vienu žingsniu lenkė mus, – tęsė mergina. – Mes buvome persigandę, o jis puikiausiai žino, kaip tokiu atveju elgiamasi.

– Žmonės nekviečia savo persekiotojų, – šyptelėjo Bjornas.

– Kaip tik todėl mums negalima keliauti į Škinardalį. Reikia bėgti į kitą pusę, į mišką, į nežinią.

– Aha.

Penelopė žiūrėjo į išvargusį vaikino veidą, jo sudžiūvusias baltas lūpas.

– Jei norime išgyventi, manau, mums taip ir derėtų elgtis. Pagalvok kitaip. Manau... Užuot bandę pabėgti iš salos, turime bėgti gilyn, kuo toliau nuo žemyno.

– Niekas nesielgtų taip.

– Ar dar pajėgsi truputį? – tyliai paklausė ji.

Bjornas linktelėjo, ir jie pasileido į mišką vis labiau toldami nuo kelių, namų ir žmonių.

40

Įpėdinis

Akselis Risenas, atsargiai iš standžių marškinių rankogalių išsegęs sąsagas, įmetė jas į bronzinį dubenėlį, stovintį ant spintelės. Sąsagas paveldėjo iš savo senelio, admirolo Riseno, tačiau jos nebuvo puoštos karine atributika, tik pora sukryžiuotų palmių šakelių.

Akselis pažvelgė į veidrodį prie drabužinės durų. Tada atsirišo kaklaraištį ir atsisėdo ant lovos krašto kitoje kambario pusėje. Jam pasirodė, jog šildytuvas melodingai suburbuliavo.

Tačiau muzika sklido iš greta esančio jaunėlio brolio buto. Vienišas smuikas, pamąstė jis, leisdamasis užliūliuojamas melodijos tėkmės. Mintyse išgirdo Bacho pirmąją sonatą smuikui g-moll, pirmuosius garsus, adagio , vedantį kur kas giliau nei šiuolaikinės interpretacijos. Akselį svaigino ne tik girdimos natos, bet ir kiekvienas netikslumas, neatsargus brūkštelėjimas į smuiko korpusą.

Jo pirštai sudrebėjo pasikeitus tempui, ilgėjosi rankose laikomo smuiko. Jau seniai neleido pirštams plačiai bėgioti stygomis.

Mintyse vilnijančius muzikos garsus nutraukė telefono skambutis. Vyras atsistojo, pasitrynė akis – buvo labai pavargęs, pastarąją savaitę beveik nemiegojo. Skambino iš vyriausybės kanceliarijos. Akselis atsikrenkštė ir ramiai prisistatė:

– Akselis Risenas.

– Čia Jorgenas Griunlichas, darbo grupės užsienio klausimais pirmininkas, kaip turbūt pats žinote.

– Labas vakaras.

– Atleiskite, kad skambinu taip vėlai.

– Aš nemiegojau.

– Mane informavo, kad veikiausiai nemiegosite, – paaiškino Jorgenas ir įkvėpė prieš tęsdamas kalbą. – Ką tik baigėsi neeilinis valdybos posėdis ir nusprendėme pasiūlyti jums generalinio Strateginių produktų inspekcijos direktoriaus postą.

– Suprantu.

Akimirką abu tylėjo. Paskui Jorgenas staiga tarė:

– Manau, žinote, kas nutiko Karlui Palmkrunai.

– Skaičiau spaudoje.

Griunlichas švelniai kostelėjo ir ėmė murmėti taip, kad Akselis negalėjo suprasti tol, kol šis pradėjo kalbėti garsiau.

– Esate susipažinęs su mūsų veikla, taigi teoriškai, priėmęs mūsų pasiūlymą, galėtumėte pradėti nedelsdami.