Jie puikiai suprato, jog susitarimas turi likti paslaptyje, tačiau Beverli gavo tėvo leidimą, kol laukia nuosavo buto studentų bendrabutyje, gyventi atskirai, Akselio Riseno bute.
Kai merginai sukako penkiolika metų, buvo diagnozuotas ribinis asmenybės sutrikimas. Bendraudama ji nesugebėdavo nubrėžti ribų, neturėjo nė menkiausio savisaugos jausmo.
Anksčiau dėl nepažabojamo seksualumo ir pasileidimo tokios mergaitės būdavo atskirtos nuo pasaulio psichiatrinių ligoninių sienų, už kurių priverstinai sterilizuojamos.
Net ir dabar tokios kaip Beverli visa širdimi seka paskui netinkamus žmones, nenorinčius turėti nieko bendra su jomis.
Mergaitei pasisekė, jog sutiko Akselį Riseną. Šis nuolat sau kartoja, jog nėra pedofilas, nesiekia padaryti nieko bloga ar pasipelnyti. Jam tereikėjo, kad Beverli padėtų užmigti.
Paauglė dažnai pliaukšdavo, jog užaugusi ištekės už jo.
Akselis nežlugdė tokių fantazijų, kad ši nesijaudintų ir būtų patenkinta. Vyras teisinosi, jog taip saugo ją nuo viso pasaulio, tačiau tuo pat metu išnaudojo Beverli. Nors ir gėdijosi, negalėjo rasti kitos išeities, visų labiausiai bijojo darkart atsidurti nemigos gniaužtuose.
Įsikandusi dantų šepetėlį, prisiartino Beverli. Nikstelėjo link trijų ant sienos kabančių smuikų.
– Kodėl negroji jais?
– Negaliu, – šypsodamasis atsakė Risenas.
– Ar jie taip ir kabės? Atiduok juos tam, kas gros.
– Man juos padovanojo Robertas ir jie man patinka.
– Beveik niekada nekalbi apie savo brolį.
– Sudėtinga...
– Robertas gamina smuikus, – pradėjo Beverli.
– Aha, Robertas gamina smuikus... Groja kameriniame orkestre.
– Ar galėtų pagroti per mūsų vestuves? – paklausė mergaitė nusibraukdama lūpų kampučiuose susikaupusias dantų pastos putas.
Akselis pažvelgė į ją tikėdamasis, jog ši nepastebės suakmenėjusio vyro veido.
– Puiki mintis.
Pajuto, kaip kūną ir mintis užliejo nuovargis. Jis praėjo pro Beverli link miegamojo ir prasmego ant minkštos lovos krašto.
– Aš mingu...
– Man gaila tavęs, – rimtai pasakė mergaitė.
Akselis papurtė galvą:
– Man tereikia išsimiegoti, – ištarė su akyse besitvenkiančiomis ašaromis. – Vyras pakilo, ištraukė rausvos medvilnės naktinukus: – Būk gerutė, Beverli, apsivilk.
– Jei tik nori.
Stabtelėjusi ji įsistebeilijo į Ernsto Bilgreno tapybos darbą, vaizduojantį prabangiame kambaryje ant fotelio įsitaisiusią pasipuošusią lapę.
– Baisus paveikslas.
– Taip manai?
Beverli linktelėjo ir ėmė persirenginėti.
– Ar galėtum tai daryti vonioje?
Ši gūžtelėjo, Risenas buvo priverstas nusisukti jai velkantis rožinius marškinėlius. Vyras priėjo prie paveikslo, įdėmiai pažvelgė ir nukabinęs atgręžė į sieną.
* * *
Akselis miegojo giliai ir kietai, dėl stipriai sukąsto žandikaulio persikreipė veidas. Vyras laikė mergaitę prispaudęs prie krūtinės. Staiga pabudo, paleido Beverli ir ėmė žiopčioti lyg skęsdamas. Kūną pylė prakaitas, o širdis daužyte daužėsi iš baimės. Įžiebė lempą prie lovos. Beverli miegojo atsipalaidavusi, lyg mažas vaikas pravėrusi burną, kakta regėjosi šiek tiek drėgna.
Risenas nepaliovė galvojęs apie Karlą Palmkruną. Paskutinįkart matė jį jojikų susirinkime žirgyne. Palmkruna buvo girtas, šiek tiek agresyvus, tauškė apie JT ginklų embargą. Savo pasirodymą stulbinančiai baigė taręs: „Jei viskas ims griūti, paseksiu Algernono pėdomis.“
Akselis išjungė šviesą, įsitaisė, tačiau neišmetė iš galvos Karlo žodžių apie Algernoną. Ką šis turėjo omenyje? Apie kokį košmarą šnekėjo? Ar iš tiesų taip ir pasakė?
Norėjo išvengti košmaro.
Karlo Fredriko Algernono likimas buvo paslaptis visoje Švedijoje. Iki pat mirties Algernonas buvo karinės amunicijos inspektorius Užsienio reikalų departamente. Vieną sausio dieną po susitikimo su koncerno „Nobelio industrijos“ vadovu Andešu Karlbergu pasakė, jog atlikus tyrimą atskleista koncerno vykdoma ginklų kontrabanda į Persijos įlanką. Tą pačią dieną Karlas Fredrikas Algernonas šoko priešais atskubantį metro vagoną Centrinėje Stokholmo stotyje.
Akselio mintys ėmė suktis, vis stipriau ryškėjo kaltinimai akcinei bendrovei „Bofors“ dėl ginklų kontrabandos ir kyšininkavimo. Prieš akis iškilo vyro, vilkinčio lietpalčiu ir krintančio ant metro bėgių, vaizdas. Jis krito pamažu besiplaikstant palto skvernams.
Ramybe dvelkiantis švelnus Beverli kvėpavimas prikaustė Riseną. Jis pasisuko veidu į merginą ir apkabino jos smulkų kūną.
Šiam prisiglaudus, Beverli atsiduso.
Akselis tvirtai spaudė mergaitę, o miegas tvenkėsi lyg debesis, mintys nyko, kol visai užgeso.
Likusią nakties dalį vyras miegojo negiliai, prabudo apie penkias, nes žastą traukė mėšlungis.
Beverli plaukai kuteno lūpas. Risenas beprotiškai norėjo išgerti tablečių.
42
Strateginių produktų inspekcija
Septintą valandą ryto Akselis pasirodė terasoje, kuria dalijosi su broliu. Jau aštuntą turėjo susitikti su Jorgenu Griunlichu Karlo Palmkrunos kabinete Strateginių produktų inspekcijoje.
Lauke dar nebuvo pernelyg šilta. Jaunesnysis Akselio brolis dar nesiskutęs, ramiai nukoręs rankas sėdėjo šezlonge ir stebeilijosi į ryto drėgmėje skęstančią kaštonų lają. Durys, vedančios į jo butą, buvo atviros. Robertas vilkėjo nudrengtą chalatą, visai kaip jų tėvas buvo įpratęs daryti šeštadienių rytais.
– Labas rytas, – pasisveikino jaunėlis.
Akselis linktelėjo nė nepažvelgdamas į brolį.
– Sutaisiau Čarlzo Grindirko „Fiorinį“, – tarė Robertas mėgindamas užmegzti pokalbį.
– Esu tikras, jis nudžiugs, – ramiai atsakė Akselis.
Robertas pasisuko į brolį:
– Ar tu sunerimęs?
– Švelniai tariant. Regis, keisiu darbą.
– Aha, kodėl gi ne, – nesigilindamas pritarė jaunėlis.
Akselis pažvelgė į draugišką brolio veidą, išvagotą gilių raukšlių, praplikusį viršugalvį, ir susimąstė, kaip galėjo susiklostyti jų gyvenimai.
– Kaip širdis? – pasiteiravo. – Nesustojo?
Prieš atsakydamas Robertas kilstelėjo ranką prie krūtinės:
– Ne visai...
– Puiku.
– O kaip tavo vargšės kepenys?
Akselis gūžtelėjo traukdamas namo.
– Šįvakar grosime Šubertą, – pranešė jam jaunėlis.
– Kaip jums gerai.
– Pamaniau, galbūt...
Robertas nutilo, pažvelgė į brolį ir tarė:
– Ta mergaitė, kuri gyvena viršuje...
– Taip... Beverli, – patikslino Akselis.
– Ar ilgai ji čia gyvens? – pasiteiravo Robertas dėbteldamas į jį.
– Nežinau. Pažadėjau, jog galėsianti čia gyventi, kol gaus vietą bendrabutyje.
– Na, tu visuomet rūpindavaisi sužeistomis kamanėmis ir varlėmis, kurios...
– Ji juk žmogus, – nutraukė brolį Akselis.
Jam atidarant laukujas duris, atvaizdas nuvilnijo nelygiu stiklo paviršiumi. Pasislėpęs už užuolaidų dar stebėjo brolį, kaip šis atsistoja, pasikaso pilvą ir nusileidžia laiptais, esančiais terasos gale, per nedidelį sodą vedančiais link studijos. Vos jam pradingus iš akių Akselis grįžo į savo kambarį ir atsargiai prižadino Beverli, miegančią pravira burna.
* * *
Strateginių produktų inspekcija – tai valstybinė žinyba, kuri nuo 1996 metų atsakinga už visus klausimus, susijusius su ginklų eksportu ir dvejopo naudojimo objektais.
SPI atstovybė įsikūrusi lašišos raudonumo pastato, esančio Klarabergo viaduko 90 numeriu pažymėto namo penktame aukšte.
Читать дальше