– Turėčiau baigti savo užduotį Jungtinėse Tautose, – atsakė Risenas.
– Ar kils problemų? – sunerimo Jorgenas.
– Ne.
– Turėtumėte peržiūrėti siūlomas sąlygas, tačiau... Nėra nieko, ko negalėtume išspręsti. Kaip žinote, neslepiame, jog labai norėtume dirbti su tokiu žmogumi kaip jūs.
– Leiskite man pasvarstyti.
– Ar rastumėte laiko susitikti rytoj anksti rytą?
– Ar labai skubu?
– Mums niekada netrūksta laiko, – atsakė Griunlichas. – Tačiau turint omenyje pastaruosius įvykius... Gavome keletą prekybos ministro prašymų, susijusių su atidėliojamu klausimu.
– Su kuo tai susiję?
– Nieko ypatinga, dėl eksporto leidimo. Išankstinis pranešimas buvo teigiamas, Eksporto kontrolės tarnyba atliko savo darbą, pasiruošimas jau baigtas, tačiau Palmkruna nespėjo pasirašyti leidimo.
– O privalėjo tai padaryti? – pasiteiravo Akselis.
– Tik generalinis direktorius gali patvirtinti ginklų ar dvejopo naudojimo produktų eksporto leidimus, – paaiškino Jorgenas Griunlichas.
– Tačiau dalį leidimų išduoda pati vyriausybė.
– Taip nutinka tik tokiu atveju, jei generalinis direktorius nusprendžia perleisti užduotį.
– Suprantu.
Akselis Risenas vienuolika metų dirbo ginkluotės ekspertu senajame Užsienio reikalų departamente, vėliau prisijungė prie Jungtinių Tautų UNODA2 biuro. Šiuo metu ėjo vyresniojo patarėjo pareigas Analizės ir vertinimo skyriuje. Jam tebuvo penkiasdešimt vieneri, pražilę plaukai vis dar tankūs. Skandinaviški veido bruožai atrodė malonūs, buvo įdegęs po atostogų Keiptaune, kur išsinuomojo laivą ir vienas leidosi į kelionę palei kvapą gniaužiančią pakrantę.
Akselis nuėjo į biblioteką, atsisėdo į skaitymo fotelį, užmerkė akis ir susimąstė apie Karlo Palmkrunos mirtį. Apie jo išėjimą šiandien buvo rašoma „Dienos naujienų“ laikraštyje. Sunku suprasti, kas nutiko, tačiau buvo galima suprasti, kad tai didelis netikėtumas. Jis nesirgo, apie tai dažniausiai užsimenama žiniasklaidoje. Risenas prisiminė, kad jie buvo susitikę gana daug kartų, pasitikėjo vienas kito žiniomis rengiant siūlymą vyriausybei sujungti Ginkluotės inspekciją bei Strateginio eksporto kontrolės tarnybas ir sukurti vieną Strateginių produktų inspekciją.
Dabar Palmkrunos nebėra. Akseliui prieš akis iškilo aukštas išblyškęs vyras, vilkintis karine uniforma, apsuptas vienatvės aura. Staiga jis sunerimo. Kambaryje buvo pernelyg tylu. Akselis atsistojo, apsidairė ir įsiklausė.
– Beverli? – tyliai sušuko. – Beverli?
Ji neatsakė. Užliejo baimė. Jis greitai nužingsniavo kambariu link koridoriaus, pastvėrė švarką ir jau bėgo ieškoti mergaitės, kai išgirdo ją tyliai niūniuojant. Iš virtuvės išlindo basa mergaitė. Išvydusi susirūpinusį jo veidą, ši išplėtė akis.
– Kas nutiko, Risenai? – švelniu balsu paklausė ji.
– Išsigandau, kad tu išėjai, – sumurmėjo vyras.
– Į pavojingą pasaulį, – šyptelėjo ši.
– Tiesiog sakau, kad žmonėmis negalima pasitikėti.
– Aš ir nepasitikiu, tik stebiu juos, šviesą, – paaiškino Beverli. – Jei aplink matau šviesą, žinau, kad jie geri.
Akselis nežinojo, ką atsakyti, tik sumurmėjo, jog nupirko jai traškučių ir didelį butelį „Fanta“.
Neatrodė, kad mergina būtų išgirdusi. Jis bandė įminti, ką ši galvoja: suprasti, ar nerami, ar puolusi į depresiją, ar užsisklendusi.
– Kaip manai, ar mudu susituoksime? – paklausė ji.
– Taip, – sumelavo vyras.
– Gėlės man primena motinos laidotuves ir tėvo veidą, kai...
– Mums nereikės gėlių.
– Vis dėlto man patinka pakalnutės.
– Man taip pat.
Ji nuraudo nudžiugusi ir tik dėl Akselio apsimetė žiovaujanti.
– Aš mieguista, – tarė išeidama iš kambario. – Nenori miego?
– Ne, – sumurmėjo Risenas, tačiau pakilo ir nusekė iš paskos.
Vyras stipriai juto, lyg kūnas mėgintų jį sustabdyti. Judesiai tapo nerangūs, kūnas aptingo lipant marmuriniais laiptais, einant per porą svetainių ir kambarį, kuriame leisdavo vakarus.
Mergina buvo liesa, neaukšta, vos siekė jo krūtinę. Prieš porą savaičių nuskusti plaukai jau šiek tiek ataugę. Beverli staigiai apkabino Akselį, jai iš burnos kvepėjo karamele.
_______________
2 United Nations Office for Disarmament Affairs – Jungtinių Tautų nusiginklavimo reikalų biuras. (Vert. past.)
41
Be miego
Pirmąkart Akselis Risenas sutiko Beverli Andešon prieš devynis mėnesius. Vien dėl nemigos paūmėjimo. Prieš trisdešimt metų nutikęs įvykis pakeitė vyro miego ritmą. Tik migdomieji jam padėdavo užmigti cheminiu miegu, be sapnų, galbūt net nepadedančiu iš tiesų pailsėti.
Vis dėlto Akselis užmigdavo.
Vaistų dozę reikėjo nuolat didinti. Išgėrus vaistų, mintis nustelbdavo hipnotizuojantis triukšmas. Jis dievino šias tabletes, kurias užsigardžiuodavo brangiu ilgai brandintu viskiu. Po dvidešimties metų intensyvaus vartojimo, koridoriuje jį rado brolis, be sąmonės, iš nosies pliaupė kraujas.
Karolinskos ligoninėje Akseliui buvo diagnozuota sunki kepenų cirozės forma.
Ląstelės buvo taip plačiai pažeistos, jog po privalomos kontrolės laikotarpio jį įrašė į laukiančiųjų kepenų transplantacijos eilę. Išsiaiškinus, kad Riseno kraujo grupė pirma, o audinių tipas labai retas, potencialių donorų ratas katastrofiškai sumažėjo.
Jo jaunėlis brolis galėjo padovanoti dalį kepenų, tačiau dėl širdies ritmo sutrikimo nenorėta rizikuoti atliekant operaciją. Viltis rasti tinkamą donorą nyko, tačiau atsisakęs alkoholio ir migdomųjų, Akselis dar turėjo vilties gyventi. Nuolat vartodamas „Konakion“, „Inderal“ ir „Spironolakton“ preparatus galėjo gyventi gana įprastai.
Nerimą kėlė sutrikimas – naktį išmiegodavo vos kokią valandą. Risenas gydėsi miego sutrikimų klinikoje Geteborge, atliko polisomnografijos tyrimą, po kurio buvo diagnozuota nemiga. Vartoti migdomuosius būtų buvę pernelyg pavojinga, reikėjo kliautis įvairiomis natūraliomis gydymo priemonėmis – meditacija, išbandyti hipnozę arba savitaigą, bet niekas nepadėjo.
Po keturių mėnesių vyras negalėjo užmigti devynias dienas, po kurių išseko psichika. Tada savo noru buvo paguldytas į privačią Švč. Marijos Širdies psichiatrijos ligoninę.
Ten sutiko Beverli, kai šiai tebuvo keturiolika.
Kaip visada Akselis gulėjo palatoje negalėdamas užmigti, buvo maždaug trečia valanda nakties, visiškai tamsu, kai kažkas atidarė duris. Pasmerkta dvasia, lunatikė, naktimis klaidžiojanti koridoriais.
Galbūt ji ieškojo vietelės prisiglausti.
Kai mergaitė įėjo, Risenas sumišęs gulėjo atmerktomis akimis. Ji atsistojo priešais, ilgi naktiniai siekė žemę.
– Pastebėjau iš čia sklindančią šviesą, – sušnabždėjo ši, – tave gaubia šviesa.
Priėjusi įsliuogė į lovą. Vyras vis dar kamavosi dėl nemigos padarinių, nežinojo, ką daro, nejautė kaip labai stipriai prispaudė užklydėlę prie savęs.
Ši gulėjo netardama nė žodžio.
Akselis spaudėsi prie mažyčio jos kūno ir pagaliau veidu prigludęs prie Beverli kaklo užmigo.
Pirmąkart išmiegojo vos keletą minučių, bet mergaitė ėmė lankyti jį kasnakt.
Risenas stipriai ją apkabindavo, prisispausdavo ir užmigdavo išpiltas prakaito.
Lyg garuojanti rasa sklaidėsi jo psichinis sutrikimas, o ligonė nustojo klejojusi koridoriais.
Akselis Risenas ir Beverli Andešon nusprendė palikti Švč. Marijos Širdies ligoninę drauge. Jų gyvenimas už ligoninės sienų buvo tylus susitarimas.
Читать дальше