Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Ekrane buvo matyti kontakto fragmentas:

va n r susisie s

– Skelbimas, – sušnypštė Eriksonas. – Niekada neveikia, pats bandžiau...

Jis tuoj pat nutilo. Juhanas atsargiai slinko žemyn nesuprantamus grafinius ženklus ir staiga sustojo, paskui pasitraukė plačiai šypsodamasis.

Atsisėdęs į jo kėdę Jonas perskaitė tai, kas buvo matyti pačiame ekrano viduryje:

Karl Palmkr

vau n rauk susisie si

Lina pajuto, kaip kaklas nuėjo pagaugais. Drebulys užliejo rankas ir nugarą. Palmkruna, vis mąstė jis nusirašinėdamas tai, ką pamatė. Paskui persibraukė plaukus ir priėjo prie lango. Jonas stengėsi ramiai kvėpuoti, mąstyti blaiviai.

Migrenos priepuolio pavojus praėjo. Eriksonas vis dar spoksojo į ekraną nepaliaudamas keiktis.

– Esi tikras, kad tai užrašė Bjornas Almskugas? – tikslinosi komisaras.

– Nėra nė menkiausios abejonės, – patikino Juhanas.

– Tu tuo visiškai tikras?

– Jei jis tuo metu naudojosi šiuo kompiuteriu, tai laišką rašė jis.

– Laišką rašė jis, – pakartojo Jonas.

– Beprotnamis, – šnabždėjo Eriksonas.

Jonsonas nagrinėjo adreso gabalėlius „kruna@isp.se“, gurkštelėjo „Fanta“. Eriksonas atšlijo nuo kompiuterio ir akimirkai užsimerkė.

– Palmkruna, – susikaupęs pakartojo Jonas lyg pats sau.

– Nesąmonė, – atkuto Eriksonas. – Kaip į šią istoriją įsipainiojęs Karlas Palmkruna?

Susimąstęs Lina žengė durų link. Nieko nesakęs, nulipo laiptais ir išėjo iš ligoninės, palikdamas abu kolegas. Žirgliojo per saulės nutviekstą automobilių stovėjimo aikštelę link savo automobilio.

37

Bendradarbiavimas

Jonas Lina sparčiai žingsniavo koridoriumi link kriminalinės policijos vadovo kabineto rengdamasis papasakoti apie Bjorno Almskugo elektroninį laišką, adresuotą Karlui Palmkrunai. Jo didžiai nuostabai, durys buvo plačiai atlapotos.

Karlosas Eliasonas žvelgė pro langą, paskui prisėdo prie rašomojo stalo.

– Ji vis dar ten, – tarė jis.

– Kas?

– Merginų motina.

– Klaudija? – pasitikslino Jonas eidamas link lango.

– Jau valandą stovi.

Lina pažvelgė, tačiau negalėjo jos pamatyti. Gatve ėjo tėvas, pasipuošęs karūna, vilkintis tamsiai mėlynu kostiumu, už rankos vedinas rausva princesės suknele vilkinčia dukterimi.

Tarp didžiųjų vartų, saugančių Švedijos policijos valdybą, ir purvino pikapo „Mazda“ Jonas išvydo besigūžiančią moterį – Klaudiją Fernandez. Ji nejudėjo, stovėjo nenuleisdama akių nuo įėjimo.

– Buvau išėjęs pasiteirauti, gal ji ko nors laukia. Maniau, gal užmiršai su ja susitikti.

– Ne, – tyliai atsakė Jonas.

– Ji sakė laukianti savo dukters Penelopės.

– Karlosai, mums reikia pasikalbėti.

Jonui nė nepradėjus, kažkas švelniai pabeldė, pro duris įėjo Saugumo skyriaus vadovas Verneris Zandenas.

– Malonu susitikti, – tarė aukštas vyras spausdamas Karlosui ranką.

– Sveiki atvykę.

Verneris pasisveikino su Lina ir ėmė dairytis aplinkui.

– Kur, po velnių, pradingo Saga? – paklausė žemu bosu.

Mergina lėtai įžengė į kabinetą. Regis, jos įsitempęs, bet šviesus siluetas atspindėjo sidabrinį akvariumo švytėjimą.

– Nepastebėjau, kad būtum ėjusi iš paskos, – nusišypsojo Zandenas.

Tiksliai nežinodamas, ką derėtų daryti, Eliasonas atsigręžė į Sagą. Jis nesumojo, ar derėtų spausti ranką merginai. Pagaliau nusprendė svetingai mostelėti ranka, kviesdamas užeiti.

– Užeikite į namelį, – pakvietė neįprastai kirbančiu balsu.

– Ačiū, – atsakė ši.

– Jau buvote sutikusi Joną Liną.

Pusilgiai pareigūnės plaukai blizgėjo, tačiau žvilgsnis buvo skvarbus, burna stipriai sučiaupta. Antakį vagojantis randas atrodė kreidos baltumo.

– Jauskitės kaip namie, – gana maloniai nuskambėjo Karloso balsas.

Saga prisėdo ant kietos kėdės šalia Jono. Ant stalo Eliasonas padėjo žurnalą blizgiu viršeliu, kuriame švietė antraštė „Bendradarbiavimo strategijos“. Susigėdęs lyg mokyklinukas Verneris pakėlė ranką ir pasigirdo jo žemas balsas:

– Šiuo tyrimu rūpinasi saugumo policija, tačiau be kriminalistų ir Jono pagalbos nebūtume pasiekę tokių rezultatų.

Zandenas bakstelėjo į žurnalą, tuo metu Saga Bauer išraudo kaip burokas.

– Nepasiekėme jokių tiesioginių rezultatų, – sumurmėjo ji.

– Ką sakai? – garsiai paklausė Verneris.

– Jonas rado tik delno atspaudą ir nuotraukos skutelį.

– O tu gavai... Dirbdama drauge sužinojai, kad Penelopė Fernandez gyva. Nesakau, jog tai vien Jono nuopelnas, bet...

– Ši situacija tiesiog neįtikėtinai idiotiška! – šaukė Saga vienu ypu nušluodama ant stalo gulėjusius popierius. – Kaip galite tiesiog sėdėti ir liaupsinti jį? Jo ten nė nebuvo. Po velnių, nė nežinojo, kad Danielis Marklundas...

– Dabar jau žino, – nutraukė ją Verneris.

– Velniai griebtų sušiktą slaptą informaciją, – nerimo pareigūnė.

– Saga, – griežtai sudraudė Verneris, – tavęs čia nebūtų...

Staiga ši nutilo.

– Ar galime tęsti pokalbį?

Valandėlę Bauer žvelgė į savo vadovą, paskui atsisuko į Karlosą ir tarė:

– Atleiskite, gailiuosi, kad nesugebėjau susivaldyti.

Pasilenkusi puolė rinkti išmėtytų dokumentų. Iš pykčio jos kaktą išmušė raudonomis dėmėmis. Eliasonas liepė nesivarginti, tačiau viską surinkusi išlygino ir padėjo atgal ant stalo.

– Aš beprotiškai nuliūdau.

Karlosas atsikrenkštė ir atsargiai pasisuko į ją.

– Vis dėlto viliamės, kad Jono indėlis, ar kaip tik nori tai vadinti, įrodė, jog derėtų jį įtraukti į tyrimą.

– Pamąstykime rimčiau, nenoriu atrodyti negatyvi, tačiau nesuprantu, kodėl reikėtų leisti Jonui tirti šią bylą. Mums jo nereikia. Jūs kalbate apie persilaužimą, tačiau nemanau...

– Leiskite man pritarti Sagai, – lėtai tarė Jonas. – Žinau, kad nebūtumėte atradę atspaudo ir nuotraukos kampučio be mano pagalbos.

– Galbūt, – pritarė Verneris.

– Ar jau galiu eiti? – paklausė Saga atsistodama.

– Tačiau yra kai kas, ko jūs nežinote, – ramiai dėstė Lina. – Violos nužudymo dieną Bjornas Almskugas slapčia susisiekė su Karlu Palmkruna.

Visi nuščiuvo. Saga lėtai atsisėdo. Verneris pasilenkė į priekį, susimąstė ir vėl atsikrenkštė.

– Ar Karlo Palmkrunos ir Violos Fernandez mirtys gali būti susijusios? – paklausė giliu bosu.

– Jonai? – kreipėsi Karlosas tikėdamasis išgirsti atsakymą.

– Susijusios, – patvirtino komisaras.

– Viskas rimčiau, nei mes manėme, – vos girdimai sušnabždėjo Verneris, – daug rimčiau...

– Puikiai padirbėta, – pagyrė Eliasonas neslėpdamas palaimingos šypsenos.

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Saga Bauer dilbčiojo į grindis, jos kaktą vėl išmušė raudonomis dėmėmis.

– Jonai, – tarė Karlosas švelniai atsikosėdamas, – negaliu perimti ikiteisminio tyrimo, jam ir toliau vadovaus Peteris, tačiau, manau, tau reikėtų pagelbėti saugumo policijai.

– Ką tu manai, Saga? – pasiteiravo Jonas.

– Nuostabu, – nieko nelaukdamas atsakė Verneris.

– Ikiteisminiam tyrimui vadovauju aš, – patikslino Bauer ir išėjo iš kabineto.

Atsiprašęs Zandenas nusekė jai įkandin.

Pilkos Jono akys šaltai žibėjo. Karlosas vis dar sėdėjo savo kėdėje, paskui atsikosėjo ir tarė:

– Ji jauna, tau reikėtų... Na, žinai, subtiliau su ja elgtis, pasirūpinti...

– Manau, ji kuo puikiausiai gali pati savimi pasirūpinti, – trumpai nukirto Lina.