Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Na, bet prisimenate, kad nuotrauka ten buvo. Ar jūs tuo tikra?

– Taip, – linktelėjo Klaudija.

– Ar joje buvo žmonių?

– Nežinau, maniau, kad tai susiję su jos darbu.

– Ar fotografuota viduje, ar lauke?

– Net neįsivaizduoju.

– Pamėginkite įsivaizduoti nuotrauką mintyse.

Klaudija užsimerkė, tačiau po akimirkos papurtė galvą.

– Negaliu.

– Pasistenkite, tai svarbu.

Ji nuleido akis, susimąstė ir vėl papurtė galvą.

– Prisimenu, nusistebėjau, kad ji pakabino fotografiją ant durų. Visai negražiai.

– Kodėl pamanėte, kad nuotrauka susijusi su jos darbu?

– Nežinau.

Suskambo mobilusis, Jonas atsiprašė ir iš švarko kišenės išsitraukė telefoną. Skambino Karlosas.

– Taip.

– Prieš akimirką kalbėjau su Lencu iš jūrų policijos. Jis žadėjo rytoj pradėti paiešką. Dalyvaus trys šimtai pareigūnų, beveik penkiasdešimt laivų.

– Puiku, – atsakė Lina stebėdamas, kaip Klaudija išeina iš kambario.

– Taip pat skambinau Eriksonui pasiteirauti, kaip jaučiasi.

– Regis, jau atsigauna, – šaltai atsakė komisaras.

– Jonai, aš nė nenoriu žinoti, ką ruošiatės daryti, tačiau Erikas mane įspėjo, jog būsiu priverstas pripažinti, kad buvai teisus.

Baigęs pokalbį Lina nuėjo į koridorių. Klaudija buvo apsivilkusi striukę ir avėsi guminius batus.

– Girdėjau, ką jums sakė, – tarė ši. – Aš galiu padėti, galiu ieškoti nors ir visą naktį.

Ji atidarė duris.

– Klaudija, leiskite policijai dirbti savo darbą.

– Mano dukra skambino man prašydama pagalbos.

– Suprantu, kaip siaubinga laukti...

– Susimildamas, leiskite man keliauti su jumis. Aš netrukdysiu, galiu gaminti maistą, atsakinėti į telefono skambučius, kad jums nereikėtų tuo užsiimti.

– Ar niekas negali su jumis pabūti: giminaitis ar draugas?..

– Nenoriu, kad kas nors čia trintųsi, tenoriu pamatyti Penę, – nutraukė jį Klaudija.

34

„Dreambow“

Jonui stumiant Eriksono vežimėlį ligoninės koridoriumi, šis analizavo ant kelių pasidėjęs žemėlapį ir didžiulį voką, kuris buvo pristatytas tiesiai į jo palatą ligoninėje. Rankoje, kreipdamas jį į veidą, laikė nedidelį zvimbiantį ventiliatorių.

Ligoninėje Erikui buvo susiūtos Achilo sausgyslės, o vietoj gipso koją puošė specialūs įtvarai, prilaikantys žemyn nukreiptus pirštus. Eriksonas murmėjo, kad prireiks puantų kitai kojai apauti, jei norės pirštus pamatyti.

Lina draugiškai linktelėjo porai senučių, kurios susikibusios sėdėjo ant sofos. Jos sukrizeno, susišnabždėjo ir lyg mokinukės pamojo Jonui.

– Tą patį rytą, kai išplaukė laivu, – ėmė pasakoti Eriksonas, – Centrinėje stotyje Bjornas nusipirko voką ir porą pašto ženklų – laive radome jo piniginėje buvusį kvitą iš spaudos kiosko. Apsaugos firmą įtikinau atsiųsti mums filmuotą tos dienos medžiagą. Manau, tai neabejotinai susiję su garsiąja nuotrauka.

– Taigi jis kažkam išsiuntė nuotrauką?

– Neįmanoma įžiūrėti, ką užrašė.

– Galbūt išsiuntė laišką sau.

– Bet jo butas sudegė, neliko nė durų.

– Paskambink į paštą.

Vos jiems įžengus į liftą, Eriksonas ėmė grybščioti rankomis orą, lyg plauktų. Jonas ramiai žvelgė į jį.

– Žasmina sakė, kad man tai sveika, – paaiškino Eriksonas.

– Žasmina?

– Mano kineziterapeutė... Ji panaši į pyragaitį, tačiau neįtikėtinai griežta: „Tylėk, išsitiesk, neinkšk.“ Vadino mane drimba, – droviai šyptelėjo Erikas. – Ar žinai, koks žemas jų išsilavinimas?

Išlipę iš lifto pareigūnai atsidūrė koridoriuje, užėjo į koplytėlę, kurioje ant metro aukščio stovo stovėjo aptrintas kryžius ir neįmantrus altorius. Ant sienos kabėjo siuvinėtas Kristaus paveikslas, išmargintas šviesiais trikampiais.

Jonas nuėjo į sandėliuką, paėmė krūvą bloknotų ir rašiklių. Grįžęs į koplyčią rado Eriksoną besitvarkantį – kuo ramiausiai kabinantį paveikslėlį ant kryžiaus, kurį jau buvo spėjęs nutempti į kampą.

– Žinome, kad kažkam nuotrauka verta ne mažiau nei žmonių gyvybės, – tarė Jonas.

– Taip, tačiau kodėl?

Eriksonas ant sienos iškabino Bjorno Almskugo banko sąskaitos išrašus, telefoninių pokalbių išklotines ir paliktų balso pašto žinučių nuorašus, autobuso bilietų kopijas bei laive buvusioje piniginėje rastus čekius.

– Nuotrauka galėtų atskleisti kokią slaptą informaciją, galbūt įmonės paslaptį, – svarstė Lina užrašinėdamas į galvą atėjusias versijas.

– Aha, – pritarė Erikas.

– Dabar mums reikia rasti fotografiją, kad išsiaiškintume.

Jis paėmė rašiklį ir dideliame bloknote ėmė rašyti:

6.40 – Penelopė įsėda į taksi.

6.45 – Bjornas pasirodo Penelopės namuose.

6.48 – Bjornas išeina iš buto nešinas nuotrauka.

7.07 – Bjornas išsiunčia nuotrauką Centrinėje stotyje.

Privažiavęs Eriksonas žvilgtelėjo į sąrašą lukštendamas saldainį.

– Penelopė Fernandez išeina iš televizijos ir po penkių minučių skambina Bjornui, – patikslino pirštu rodydamas skambučių išklotinę. – Jos metro bilietėlis pažymėtas 10.30. Jaunesnioji sesuo Viola skambino Penelopei 10.45. Veikiausiai tuomet Penelopė jau buvo su Bjornu laive Longholmene.

– O ką veikė Bjornas?

– Išsiaiškinsime, – patenkintas atsakė Eriksonas, balta nosinaite šluostydamasis pirštus.

Jis nuvažiavo palei sieną link metropoliteno bilietėlių.

– Išėjęs iš Penelopės buto Bjornas tuoj pat įsėdo į metropoliteną ir jau 7.07 pirko voką bei du pašto ženklus Centrinėje stotyje.

– Ir išsiuntė laišką.

Erikas kostelėjo.

– Taip pat žinome, kad 7.35 jis atsiskaitė „Visa“ kortele interneto kavinėje „Dreambow“, esančioje Vato gatvėje.

– 7.35, – prieš pasižymėdamas pakartojo Jonas.

– Kur, po šimts pypkių, yra ta Vato gatvė?

– Tai nedidelė gatvelė senajame Klaros kvartale.

Eriksonas linktelėjo.

– Spėju, Bjornas Almskugas dar galėjo nukeliauti iki Fridhemsplano su tuo pačiu bilietu, sprendžiant iš paskutinio pokalbio, užfiksuoto iš jo laidinio telefono Pontorjero gatvėje 47. Jis skambino tėvui Gregeriui Almskugui, tačiau šis neatsiliepė.

– Turėtume apie tai pasikalbėti su juo.

– Kita žymė – 9.00 pažymėtas metro bilietėlis. Manau, iš Fridhemsplano 4 maršruto autobusu jis važiavo iki Hagalundo gatvės Siodermalme, iš ten pėsčiomis ėjo į Longholmeną.

Jonas užsirašė Eriksono pastebėjimus ir ėmė analizuoti to ryto įvykius.

– Bjornas skubėjo paimti nuotrauką, – tarė jis. – Tačiau nenorėjo sutikti Penelopės, taigi laukė, kol ši įlips į taksi. Tada įbėgęs į butą nuplėšė fotografiją nuo stiklinių durų ir kuo skubiausiai Centrinėje stotyje ją išsiuntė.

– Noriu peržiūrėti apsaugos tarnybos įrašą.

– Nuo spaudos kiosko Bjornas nuėjo į netoliese esančią interneto kavinę, kurioje užtruko beveik pusvalandį, – toliau vardijo Eriksonas.

– Ką?

– Ir Penelopės, ir Bjorno namuose buvo internetas.

– Tad kodėl jis ėjo į interneto kavinę? – paklausė Eriksonas.

– Vykstu išsiaiškinti, – tarė Jonas eidamas iš kambario.

35

Ištrinta informacija

Kriminalinės policijos komisaras Jonas Lina iš Brunkebergo turgaus aikštės, esančios už Valstybinio teatro, įsuko į Vato gatvę, pastatė automobilį ir nepastebėtas nuskubėjo pro metalinius vartus. Jis žengė plačiais žingsniais betoniniu šaligatviu.