Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ką turi omenyje, sakydamas priešininkė? – įsiterpė Saga. – Ar vyksta kokia nors kova tarp?..

– Ar saugumo policija nieko nežino? – pasiteiravo Danielis, išspausdamas varganą šypseną. – Penelopė Fernandez yra pacifistė, įtikėjusi demokratijos teisumu. Taigi nesižavi mūsų metodais, bet mums ji patinka.

Jis prisėdo priešais porą kompiuterių.

– Patinka?

– Mes ją gerbiame.

– Kodėl? – nusistebėjo pareigūnė. – Kodėl jūs?..

– Jūs nė neįsivaizduojate, kaip jos nekenčia. Na, jei į „Google“ paiešką įvestumėte jos pavardę, rastumėte gan žiaurių pasisakymų. O dabar keletas peržengė ribą.

– Ką suprasti „peržengė ribą“?

Danielis mestelėjo pašaipų žvilgsnį.

– Juk žinote, kad Penelopė dingusi?

– Taip, – atsakė Saga.

– Na, tai puiku, vis dėlto netikiu, kad policija sutelks visas pajėgas Penelopės paieškai. Ėjau į jos namus norėdamas patikrinti kompiuterį ir sužinoti, ar galima už ko nors užsikabinti. Manau, jog Švedijos pasipriešinimo aktyvistai balandį atsiuntė neoficialų laišką norėdami pagrobti komunistų kalę Penelopę Fernandez ir paversti ją nariams priklausančia verge. Tačiau pažvelkite, – tarė Danielis spragtelėdamas klavišą ir atsukdamas ekraną Jonui. – Tai susiję su Arijų brolija.

Lina kaipmat nusuko žvilgsnį nenorėdamas skaityti vulgaraus pokalbio apie arijų pimpalus ir Penelopės nužudymą.

– Tačiau ši brolija nesusijusi su Penelopės dingimu, – tarė Jonas.

– Nejaugi? Tada kas? Šiaurės lyga (2004 m. įkurta neonacių organizacija – vert. past. )? – susijaudinęs kamantinėjo Danielis. – Nagi! Dar nevėlu.

– Ką nori pasakyti tuo „dar nevėlu“?

– Paprastai per vėlu būna tuomet, kai žmonės reaguoja. Aš nuklausiau įrašą mamos atsakiklyje. Turiu omeny, reikia skubėti, bet dar ne per vėlu. Buvau priverstas pasiknisti jos kompiuteryje ir...

– Nuklausei?

– Vakar rytą ji bandė prisiskambinti motinai, – paaiškino jaunuolis, kasydamasis purviną pakaušį.

– Penelopė?

– Taip.

– Ką ji sakė?

– Ar saugumo policija nesugeba klausytis pokalbių, – pasišaipė vaikinas.

– Ką sakė Penelopė? – garsiau pakartojo Jonas.

– Sakė, kad ją persekioja, – rimtai prakalbo Danielis.

– Ką tiksliai ji sakė? – neatlyžo Jonas.

Danielis trumpai pažvelgė į Sagą Bauer.

– Kiek turime laiko iki operacijos pradžios?

Saga žvilgtelėjo į laikrodį.

– Tris ar keturias minutes.

– Tada spėsite išklausyti, – Danielis Marklundas įvedė keletą trumpų komandų antrajame kompiuteryje ir pasigirdo įrašas.

Kolonėlės suošė, pasigirdo trakštelėjimas, o paskui ir Klaudijos Fernandez balsas atsakiklyje. Vėl trejetas pyptelėjimų, garsas ėmė švilpti ir trūkinėti. Kažkur tolumoje buvo girdėti silpnas moters balsas, tačiau žodžių nebuvo įmanoma suprasti. Po kelių sekundžių pasigirdo vyriškas balsas, sakantis „susirask darbą“, įrašas dar kartą sutraškėjo ir nutilo.

– Atsiprašau, – sušnabždėjo Danielis. – Turiu įjungti keletą filtrų.

– Laikas bėga, – šnipštelėjo Saga.

Vaikinas kažką spustelėjo, patraukė slinkiklį, peržiūrėjo garso kreives, pakeitė keletą skaičių ir dar kartą paleido įrašą: „Jūs paskambinote Klaudijai, šiuo metu manęs nėra namuose. Prašau palikti žinutę, perskambinsiu, kai tik galėsiu.“ Trys pyptelėjimai šįkart skambėjo kitaip, o traškesys priminė metalo džeržgimą.

Staiga pasigirdo aiškus Penelopės balsas:

– Mama, man reikia pagalbos, mane persekioja...

– Susirask darbą, – įsiterpė vyriškas balsas, ir įrašas nutilo.

32

Policijos darbas

Saga Bauer, dar kartą žvilgtelėjusi į laikrodį, tarė, jog jiems metas eiti. Danielis Marklundas pajuokavo liksiąs ginti barikadų, tačiau jo akys degė iš baimės.

– Pulsime labai rimtai. Paslėpk peilį, nesipriešink, tuoj pat pasiduok, nedaryk jokių staigių judesių, – išeidama nurodė Bauer.

Danielis Marklundas liko sėdėti prie stalo, žvilgsniu palydėdamas išeinančius pareigūnus. Paskui paėmė durtuvą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Išlindę iš „Brigados“ labirintų, Jonas ir Saga atsidūrė Horno gatvėje. Saga prisidėjo prie Jorano vadovaujamos civiliais drabužiais apsirengusių pareigūnų grupės, greitojo maisto restorane „Nagham“ tylomis valgančių skrudintas bulvytes. Laukiant nurodymo pulti jų akys atrodė tuščios.

Po kelių minučių iš keturių šarvuotų juodų automobilių išsirito būrys pasirengusių saugumo policijos pareigūnų. Tuo pat metu policijai šturmavus visus įėjimus kambariuose pasklido ašarinės dujos. Viduje buvo rasti ant žemės sėdintys penki jaunuoliai, rankomis besidengiantys galvas, tarp jų ir Danielis Marklundas. Antrankiais už nugaros surakintomis rankomis kosintys jaunuoliai buvo išvesti į gatvę. Saugumo policijos rasti ginklai atskleidė, kokia menka buvo „Brigados“ amunicija: senas karinis „Colt“ pistoletas, šautuvas, kreivi karabinai, dėželė šovinių, keturi peiliai ir pora žvaigždučių.

* * *

Sėdėdamas automobilyje Siodermalme Jonas išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko kriminalinės policijos vadovo telefono numerį. Pasigirdus porai pyptelėjimų, atsiliepė Karlosas, pieštuku paspaudęs garsiakalbio mygtuką.

– Kaip sekasi Policijos aukštojoje mokykloje, Jonai? – pasiteiravo jis.

– Nenuvykau ten.

– Žinau, nes...

– Penelopė Fernandez gyva, – nutraukė Jonas. – Ji priversta slėptis nuo persekiotojo.

– Kas taip sakė?

– Ji paliko žinutę motinos atsakiklyje.

Sekundę patylėjęs Eliasonas atsiduso.

– Na, ji gyva, puiku... Bet ar žinome ką nors daugiau? Ji gyva, tačiau...

– Žinome, kad ji buvo gyva prieš trisdešimt valandų. Ir kad kažkas ją persekioja.

– Kas ją persekioja?

– Ji nespėjo pasakyti, bet... Jei tai tas pats vyras, kuris buvo Penelopės bute, mums reikia beprotiškai skubėti.

– Manai, jog jis – profesionalus žudikas?

– Esu tikras, kad tas, kuris užpuolė mus su Eriksonu, yra profesionalus nusikaltėlis, grobas .

– Grobas ?

– Serbų kalba tai „kapas“. Dažniausiai jie dirba po vieną ir gana brangiai, tačiau visada pasiekia savo.

– Tavo kalba niekuo nepagrįsta.

– Šįkart aš teisus, – nenusileido Jonas.

– Visada taip sakai, tačiau jei persekiotojas – profesionalus žudikas, Penelopei nebūtų pavykę taip ilgai išsisukti. Praėjo jau beveik dvi paros.

– Jei ji gyva, tai tik dėl to, kad jis labiau rūpinasi kita užduotimi.

– Vis dar neatsisakai minties, kad žudikas kažko ieško?

– Ne.

– Tada ko?

– Nesu tikras, galbūt nuotraukos.

– Kodėl darai tokią prielaidą?

– Kol kas tokia versija įtikimiausia.

Jonas trumpai papasakojo apie knygas lentynoje, nuotrauką ir eilėraštį, trumpą Bjorno vizitą, ranka spaudžiamą pilvą, pėdsakus, lipniosios juostos gabalėlius ant durų ir likusį nuotraukos kampelį.

– Manai, žudikui reikalinga nuotrauka, kurią nuplėšė Bjornas?

– Veikiausiai paiešką jis pradėjo Bjorno bute, tačiau nieko neradęs prilaistė benzino ir visu galingumu įjungė kaimynės šildytuvą. Priešgaisrinė signalizacija suveikė rytą, penkios minutės po vienuoliktos, bet atvykus gaisrininkams butas jau buvo sudegęs.

– Tą patį vakarą jis nužudė Violą.

– Jis spėjo, kad Bjornas pasiėmė nuotrauką į laivą, sekė juos, prigirdė merginą, apieškojo laivą ir tikėjosi nuskandinti, tačiau kažkas privertė nusikaltėlį apsigalvoti, grįžti į Stokholmą ir apieškoti Penelopės butą.