Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Sagai Bauer atėjo į galvą, kad Danielis Marklundas buvo sučiuptas netoli Penelopės Fernandez buto. Jos vadovas Verneris Zandenas leido Joranui Stounui vadovauti apklausai. Jis norėdamas išprovokuoti užsipuolė Marklundą, taigi šis pareikalavo advokato ir visąlaik pratylėjo.

Atsidarė automobilio durelės, įlipo Rolandas Eriksonas, nešinas buteliuku kokakolos ir maišeliu bananinių guminukų.

– Po velnių, šaudysiu vos tik išvydęs ginklą, – nervingai tarė pareigūnas. – Siaubingai paprasta – imi ir šaudai.

– Elgsimės pagal planą, – įsiterpė Joranas, – bet jei vis dėlto prasidės susišaudymas, nereikia stengtis pataikyti į kojas.

– Į burną! – šaukė Rolandas.

– Nurimk, – sudraudė Joranas.

– Mano brolio veidą...

– Žinome, Rolandai, kad tave kur, – irzliai nutraukė jį Andersas.

– Jie paleido jam į veidą sumautą padegamąją bombą, – neatlyžo Rolandas. – Po vienuolikos operacijų jis gali...

– Susitvarkysi? – griežtai paklausė Joranas.

– Net neabejok, velniai griebtų, – nedvejodamas atsakė Rolandas.

– Esi tuo tikras?

– Visiškai.

Rolandas pažvelgė pro langą vienu pirštu skubiai atidarinėdamas dėžutę.

Saga Bauer pravėrė dureles norėdama įleisti gaivaus oro. Ji sutiko, kad atėjo tinkamas metas operacijai, tačiau vis dėlto norėjo atsekti saitus, siejusius „Brigadą“ ir Penelopę Fernandez. Ji niekaip nesuprato, ką bendra Penelopė turėjo su kairiaisiais ekstremistais ir kodėl buvo nužudyta jos sesuo. Istorijoje pernelyg daug neaiškumų. Prieš operaciją jai derėtų darkart apklausti Danielį Marklundą, pažvelgti jam į akis ir užduoti konkrečių klausimų. Pareigūnė bandė paaiškinti vadovybei, kad po operacijos gali būti sunku rasti liudininkų.

Vis dėlto čia mano tyrimas, mąstė Saga, išlipdama iš automobilio ir paskęsdama garuojančioje asfalto šilumoje.

– Ypatingosios pajėgos veršis čia, čia ir čia, – kartojo Joranas Stounas rodydamas pastato brėžinius. – Mes lauksime čia, jei reikės, veršimės per teatro patalpas.

– Kur, velniai griebtų, dingo Saga? – sunerimo Rolandas.

– Iš baimės jai prasidėjo mėnesinės, – išsiviepė Andersas.

30

Skausmas

Jonas ir Natanas pasiekė Horno gatvę, pastatė automobilį ir žvilgtelėjo į prastos kokybės Danielio Marklundo nuotrauką. Paskui perbėgo judrią gatvę ir nuskubėjo tiesiai link nedidelio teatro.

Tribunolo teatras – nepriklausoma trupė, už kurios spektaklius – nuo „Oresto“ iki „Komunizmo manifesto“ – žmonės moka kiek kas gali.

Jonas ir Natanas pasileido plačiais laiptais link baro ir bilietų kasos.

Moteris tiesiais juodai dažytais plaukais ir sidabriniu žiedeliu nosyje nusišypsojo. Jie draugiškai atsakė linktelėjimu, tačiau nuskubėjo netarę nė žodžio.

– Ko nors ieškote?! – sušuko moteris jiems lipant metaliniais laiptais.

– Taip, – beveik be garso atsakė Polokas.

Jie įėjo į suverstą biurą, kuriame stovėjo kopijavimo aparatas, rašomasis stalas ir laikraščių iškarpomis apklijuota skelbimų lenta. Prie kompiuterio sėdėjo liesas susivėlęs vyrukas, lūpose spaudžiantis neuždegtą cigaretę.

– Sveikas, Ričardai, – pasisveikino Polokas.

– Kas tu? – akimirką nepatikliai žvilgtelėjo šis, tačiau tuojau grįžo prie savo reikalų.

Jonas ir Natanas pralėkė aktorių persirengimo kambarį, kuriame stovėjo grimo staleliai, kabėjo preciziškai sutvarkyti kostiumai, durys vedė į vonią.

Ant vieno stalelio buvo pamerkta rožių puokštė.

Apsidairęs Polokas parodė skubėti prie plieninių durų su užrašu „Elektra“.

– Turi būti čia.

– Elektros skydinėje?

Polokas atrakino spyną nieko nepasakęs. Jie apžvelgė ankštą patalpą su elektros skaitikliais, saugiklių dėžėmis ir galybe kartoninių dėžių. Lemputė buvo perdegusi, tačiau prasibrovęs pro senų kostiumų prigrūstas dėžes, už mataruojančių ilgintuvų Jonas aptiko kitas duris. Atidaręs jas nieko nelaukdamas žengė vidun. Natanas sekė įkandin. Trūko deguonies, oras buvo sunkus, dvokė šiukšlėmis ir drėgna dirva. Tolėliau buvo girdėti sunkiai atkartojamas muzikos ritmas. Ant grindų gulėjo skrajutė su marksistinio partizano Če Gevaros atvaizdu, kuriam virš galvos degė saugiklis.

– Jau keletą metų „Brigada“ slepiasi čia, – tyliai tarė Polokas.

– Man derėjo pasiimti šiek tiek ragaišio.

– Pažadėk, kad būsi atsargus.

– Aš tik truputį nerimauju, kad nerasiu Danielio Marklundo.

– Jis beveik visada būna ten.

– Ačiū tau, Natanai.

– Vis dėlto gal man derėtų tave palydėti? Turi vos kelias minutes, per saugumo policijos ataką bus pavojinga.

Pilkos Linos akys įsitempė, tačiau balsas vis dar skambėjo švelniai:

– Aš tik aplankysiu juos.

Natanas pasuko atgal, atsikosėjo tik patekęs į teatrą ir paskui save uždaręs duris. Jonas sekundę stovėjo nekrustelėdamas tuščiame koridoriuje, tada išsitraukė pistoletą ir pasitikrino, ar apkaba pilna. Jis žengė prie plieninių durų koridoriaus gale. Užtruko porą brangių minučių mėgindamas atrakinti spyną.

Ant durų mažomis mėlynomis raidėmis buvo užrašyta „Brigada“. Visas žodis neatrodė ilgesnis nei du centimetrai. Komisaras nuspaudė rankeną, atsargiai atidarė duris, viduje garsiai džeržgė muzika.

Skambėjo lyg elektroninė Džimio Hendrikso „Machine Gun“ versija. Svajingi gitarų akordai nustelbė bet kokius garsus.

Uždaręs duris Jonas nuskubėjo griuvėsiais užverstomis patalpomis. Knygų ir laikraščių stirtos siekė lubas.

Jis suprato, kad koridoriai sudarė labirintą, net aklinoje tamsoje vedantį prie kitų durų.

Greitai perėjęs pasažą, Lina pateko į blyškios šviesos nutviekstą patalpą, skubėjo pirmyn, pasuko kairėn ir staigiai atsigręžė.

Jam pasirodė, lyg kažkas šmėkštelėjo.

Akies krašteliu užmatytas šešėlis staiga dingo.

Jonas dvejojo.

Žengė į priekį, tačiau už kampo sustojo norėdamas apsidairyti. Plika lempelė suposi palubėje. Komisaras išgirdo kriokimą: už garsą sugeriančių sienų šaukė žmogus. Jis stabtelėjo, šiek tiek atsitraukė ir atsisuko į siaurą koridorių, kur, nuvirtusi ant žemės, išsisklaidė žurnalų stirta.

Jam ėmė skaudėti galvą, prisiminė, kad derėtų pavalgyti. Privalėjo pasiimti bent porą gabalėlių juodojo šokolado.

Peržengęs nuvirtusią žurnalų stirtą, priėjo suktus metalinius laiptus, vedančius į butą apačioje, iš kur sklido saldžių dūmų kvapas. Jonas įsitvėrė turėklo ir pabandė kaip galėdamas greičiau nusileisti, tačiau čia silpo triukšmas. Stovėdamas ant paskutiniojo laiptelio atsirėmė į juodą uždangą. Ranka suėmė pistoletą.

Muzika buvo vos girdima.

Pro uždangos tarpą spindo raudona šviesa ir salsvas rūkomų kanapių, sumišusių su prakaitu, kvapas. Jonas pabandė apsidairyti, tačiau tarpelis buvo labai nedidelis. Kampe stovėjo plastikinis klounas raudona šviečiančia nosimi. Porą sekundžių padvejojęs jis praskyrė aksominę uždangą ir įžengė vidun. Pulsas tankėjo, besidairant galvą suspaudė vos pakeliamas skausmas. Ant betoninių grindų gulėjo keletas dvigubų karabinų ir atvira dėžė su sunkiomis kieto švino kulkomis, kūne paliekančiomis gilias žaizdas. Ant biuro kėdės sėdėjo nuogas vyras. Jis rūkė užmerktomis akimis. Jonas suprato, kad tai ne Danielis Marklundas. Šviesiaplaukė moteris plikomis krūtimis sėdėjo atsirėmusi į sieną, šlaunis prisidengusi kariška antklode. Pamačiusi Joną, pasiuntė oro bučinį ir nerūpestingai gurkštelėjo iš alaus skardinės.