Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Tomis Kofoedas prie OH juostos pritaisė juostelę su išsaugotu atspaudu ir pažvelgė į viršų.

– Ar radote ką nors netikėta?

– Netikėta? Nagi batų atspaudus ant sienų.

– Daugiau nieko?

– Svarbiausi dalykai išaiškinami laboratorijoje Linšiopinge.

– Ar galima tikėtis, kad išvados bus jau po savaitės? – pasiteiravo Jonas.

– Jei neduosime jiems ramybės, – atsakė Tomis gūžtelėdamas pečiais. – Kaip tik ruošiausi apžiūrėti peilio žymes.

– Nesivargink, – sumurmėjo Jonas.

Pamanęs, kad Lina juokauja, Kofoedas nusijuokė, tačiau staiga surimtėjo.

– Spėjai pamatyti peilį? Ar jis buvo plieninis?

– Ne, ašmenys pernelyg spindėjo. Galbūt iš volframo karbido. Ne taip svarbu.

– Kas?

– Nusikaltimo vietos tyrimas, – atsakė Jonas. – Nerasime nei nusikaltėlio DNR, nei pirštų atspaudų.

– Ką turėtume tuomet daryti?

– Manau, kaltininkas čia kažko ieškojo ir jam sukliudėme.

– Nori pasakyti, kad jis nieko nerado? – sukluso Kofoedas.

– Galimas daiktas.

– Vis dėlto nė nenutuoki, kas tai galėtų būti?

– Tai telpa į knygą.

Jonas sekundę atsipalaidavo žvelgdamas į rudas Tomio akis. Joranas Stounas iš saugumo policijos fotografavo laukujas duris, staktą, rėmus, vyrius. Paskui prisėdo ruošdamasis fotografuoti baltas vonios duris. Jonas kaip tik ketino atidaryti gyvenamojo kambario duris norėdamas paprašyti, kad šis nufotografuotų spaudą ant kavos stalelio, kai užgeso blykstė. Blyksnis jį nustebino. Jonas privalėjo stabtelėti. Akyse aptemo. Tarp keturių baltų taškų išryškėjo melsvas delno kontūras. Lina mirksėdamas dairėsi, tačiau negalėjo suprasti, iš kur išniro ranka.

– Joranai, – skardus komisaro balsas nuaidėjo koridoriumi pro stiklines duris. – Padaryk dar vieną nuotrauką!

Visi buvę bute sustojo. Dalaro dialektu kalbėjęs vaikinas iškišo galvą iš virtuvės, prie laukujų durų dirbęs vyras susidomėjęs spoksojo. Tomis Kofoedas, nusitraukęs kaukę, pasikasė kaklą. Joranas Stounas sutrikęs sėdėjo ant grindų.

– Taip, kaip ką tik darei, – parodė Jonas. – Nufotografuok vonios lubas.

Joranas gūžtelėjo, pakėlė kamerą ir spragtelėjo mygtuką. Vaiskioje blykstės šviesoje Linos vyzdžiai susitraukė ir pasipylė ašaros. Užsimerkęs vėl išvydo juodą kvadratą – stiklinį durų langelį, kurį šviesoje matė kaip negatyvą.

Kvadrato viduryje ryškėjo keturios baltos dėmės, o šalia kyšojo žydra ranka.

Visa tai Jonas jau buvo matęs.

Sumirksėjus grįžo rega, ir Lina kaipmat patraukė link stiklinių durų. Ketvertas lipniosios juostelės gabalėlių sudarė stačiakampį, kurio viduryje buvo matyti delno atspaudas.

Tomis Kofoedas atsistojo greta.

– Rankos atspaudas, – tarė šis.

– Ar gali jį paimti? – paklausė komisaras.

– Joranai, – kreipėsi Kofoedas. – Mums reikėtų, kad nufotografuotum šitai.

Joranas Stounas atsistojo, niūniuodamas priėjo nešinas kamera ir pažvelgė į atspaudą.

– Aha, kažkas tikrai čia tepliojo, – tarė patenkintas ir padarė keturias nuotraukas.

Atsitraukęs laukė, kol Tomis Kofoedas sutvirtino atspaudą ciano akrilu ir tik tuomet „Basic Yellow 40“ dažais.

Po kelių sekundžių Joranas padarė dar porą nuotraukų.

– Sučiupome tave, – šnabždėjo Kofoedas atspaudui lėtai keldamas jį į maišelį.

Nusinešė atspaudą į virtuvę. Jonas nejudėjo stebėdamas ketvertą lipniosios juostelės gabalėlių. Tas, kuris paliko atspaudą, neturėjo laiko atsargiai nuplėšti juostelių, todėl tik nulupo popierių nuo stiklinių durų, palikdamas vieną kampelį.

Lina iš arčiau pažvelgė į likusią popieriaus skiautelę. Kaipmat suprato, kad tai ne paprastas, o fotopopierius, skirtas spalvotoms nuotraukoms spausdinti.

Pastebėta ant stiklo priklijuota nuotrauka turėjo sukelti minčių. Tačiau staiga pritrūko laiko, nebuvo kada atsargiai nuplėšti, vyras pasirėmė viena ranka į duris, o kita nulupo nuotrauką.

– Bjornas, – tyliai tarė Jonas.

Nuotrauką nuplėšė Bjornas. Iš tiesų jam neskaudėjo pilvo, ranka spaudė paslėptą nuotrauką.

Komisaras pakreipė galvą norėdamas apžiūrėti saulės nušviestą atspaudą, siauras delno raukšleles. Pirštų atspaudai skiriasi net monozigotinių dvynių, kitaip nei DNR.

Pasigirdo artėjantys skubrūs žingsniai, Jonas atsisuko.

– Man jau užteks! – šaukė Saga Bauer. – Tai mano tyrimas. Velniai griebtų, tau nė negalima čia būti!

– Tik noriu...

– Užsičiaupk, – nenurimo ji. – Ką tik kalbėjau su Peteriu Neslundu. Tau nėra čia ko veikti, tau draudžiama čia būti, neturi leidimo...

– Žinau, tuoj eisiu, – atsiliepė komisaras žvelgdamas į durų stiklą.

– Suknistas Jonas Lina, – sušnypštė Saga, – negali tiesiog ateiti ir klijuoti lipniosios juostos kur pakliuvo.

– Čia buvo priklijuota nuotrauka, – ramiai tarė Jonas. – Kažkas, sėdėjęs ant kėdės, pasirėmė ranka ir ją nuplėšė.

Bauer žiūrėjo nepatikliai, Lina pastebėjo, kad per kairįjį jos antakį išilgai ryškėjo baltas randas.

– Aš visiškai pajėgi susidoroti su tyrimu, – atkakliai atkirto ji.

– Veikiausiai tai Bjorno Almskugo atspaudas, – paaiškino Jonas sukdamasis eiti virtuvės link.

– Ketinai eiti į kitą pusę, Jonai.

Nesukdamas galvos, pareigūnas įžengė į virtuvę.

Inžinieriai dirbo įsitaisę ant grindų. Pora kėdžių, ant stalo padėtas kompiuteris, skaitytuvas ir spausdintuvas. Tomis Kofoedas stovėjo už Jorano Stouno, prie kompiuterio jungiančio fotoaparatą, laukdamas, kol šis palygins pirštų atspaudus.

Saga nusekė iš paskos.

– Ir kaip? – nesujaudindamas dėl jos paklausė Jonas.

– Neatsakykite jam!

Kofoedas pažvelgė į viršų.

– Nekvailiok, Saga, – sudraudė jis atsisukdamas į Joną. – Šįkart nepasisekė, tai Penelopės draugo Bjorno Almskugo atspaudas.

– Jis įrašytas į įtariamųjų sąrašą, – tarė Joranas.

– Kuo gi jis įtariamas? – pasiteiravo Lina.

– Smurto, jėgos naudojimu prieš valstybės tarnautoją.

– Prasti įpročiai, – sukruto Tomis, – jis tikrai dalyvavęs demonstracijose.

– Juokinga, – karčiai atsakė Joranas. – Ne visi žavisi kairiųjų organizuojamomis riaušėmis ir sabotažais.

– Kalbėk už save, – atkirto Kofoedas.

– Pėdsakai kalba už save, – šyptelėjo Joranas.

– Ką nori tuo pasakyti? – paklausė komisaras. – Ką turi omenyje? Atitrūkau nuo tyrimo. Kas ten nutiko?

27

Ekstremistai

Jonas Lina atlapojo kriminalinės policijos vadovo duris. Karlosas Eliasonas pasilenkęs virš akvariumo bėrė žuvims maistą.

– Kodėl nevyksta paieška? – griežtai pradėjo Jonas. – Argi negalime rasti kelių laivų dviejų žmonių paieškai?

– Puikiai žinai, kad sprendžia jūrų policija. Jie jau apieškojo teritoriją sraigtasparniu, yra pora versijų – arba Penelopė Fernandez ir Bjornas Almskugas negyvi, arba nenori būti rasti. Tad nėra prasmės skubėti.

– Jie turi kažką, ko reikia žudikui, iš tiesų manau...

– Neverta spėlioti... Jonai, mes nežinome, kas nutiko. Saugumo policija linkusi manyti, kad jaunuoliai prasmego skradžiai žemę, labai tikėtina, kad šiuo metu jie pakeliui į Amsterdamą.

– Nekalbėk nesąmonių, – nutraukė jį skardus Linos balsas. – Žinai, kad negalime klausyti saugumo policijos.

– Vis dėlto tai jų byla.

– Kodėl? Kodėl jie painiojasi tyrime? Na, taip, Bjornas Almskugas įtariamas riaušių kurstymu, tačiau tai nieko nereiškia.