Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Po kelių minučių iš šiaurės pusės pasirodė krovininis traukinys.

Jo rudi vagonai lėtai dardėjo bėgiais girgždėdami, dundėdami pro liepsnojantį namelį, o vyras pilku zomšiniu švarkeliu dingo Stenbio gatvėje.

23

Ekspertų metodai

Net ir savaitgalį Karlosas Eliasonas – kriminalinės policijos vadovas – tūnojo savo kabinete. Dėl stiprėjančio drovumo vis šalčiau priimdavo nelauktus lankytojus. Lempelė už uždarytų durų degė raudonai, pranešdama, kad šis užsiėmęs. Belsdamas Jonas atidarė duris.

– Privalau sužinoti, ar jūrų policija ką nors rado.

Karlosas užvertė knygą ir ramiai tarė:

– Judu su Eriksonu buvote užpulti, tai sukrečiantis įvykis. Šiuo metu derėtų pasirūpinti savimi.

– Taip ir padarysime.

– Paieška iš sraigtasparnio nutraukta.

Lina nuščiuvo.

– Nutraukta? Kokį plotą jie?..

– Nežinau, – nutraukė Eliasonas.

– Kas vadovauja operacijai?

– Tai ne mūsų sritis, – aiškino Karlosas. – Tuo užsiima jūrų policija.

– Tačiau mums būtų neprošal išsiaiškinti, kiek nužudyta žmonių – vienas ar trys, – kandžiai tarė komisaras.

– Jonai, tau šiuo metu nereikia nieko išsiaiškinti. Tuo užsiima Jensas Svanejelmas. Mes sudarysime grupę drauge su saugumo policija, Peteriu Neslundu iš kriminalinės policijos ir Tomiu Kofoedu iš Švedijos žmogžudysčių tyrimo komisijos.

– Kokia mano užduotis?

– Pasiimk savaitę atostogų.

– Ne.

– Tada dėstysi Policijos aukštojoje mokykloje.

– Ne.

– Nesielk kaip ožys. Tavo užsispyrimas nėra toks...

– Man nusispjauti į tave, nes Penelopė...

– Na ir kas, kad tau nusispjauti, – pyktelėjo Karlosas. – Aš vadovauju...

– Gali būti, kad Penelopė Fernandez ir Bjornas Almskugas dar gyvi, – atšiauriu balsu tęsė Jonas. – Jei būčiau nepasirodęs, Penelopės butą būtų sudeginę kaip Bjorno. Atrodo, žudikas ieško kažko, ką jie turi. Manau, prieš nuskandindamas bandė išpešti informaciją iš Violos.

– Dėkoju! – sušuko Karlosas nutraukdamas Liną. – Ačiū už įdomias mintis, tačiau mes... Ne, sekundėlę... Žinau, kad tau sunku tai suvokti, tačiau tu nesi vienintelis policijos pareigūnas, Jonai, ir dauguma jų, kaip žinai, tikrai gabūs.

– Sutinku, – luktelėjęs šaltai atsakė komisaras. – Tau derėtų jų pasisaugoti, Karlosai.

Jonas žvilgčiojo į rusvomis Eriksono kraujo žymėmis nusėtas marškinių rankoves.

– Ką turi omenyje?

– Jau turėjau reikalų su šiuo nusikaltėliu ir manau, kad negalima atmesti policijos pareigūnų nužudymų galimybės.

– Suprantu, jus nustebino, kaip netikėtai viskas nutiko.

– Gerai, – tvirtai tarė Jonas.

– Tomis Kofoedas rūpinasi nusikaltimo vietos tyrimu, o aš pranešiu Bričiui iš Policijos aukštosios mokyklos, kad tu šiandien užvažiuosi susitarti dėl kitos savaitės paskaitų, – nukirto Eliasonas.

* * *

Išėjus iš komisariato tvokstelėjo šiluma. Nusivilkdamas švarką Jonas pajuto, kaip kažkas išlindo iš parko šešėlio, žengė tarp gatvėje stovinčių automobilių ir artinosi jam iš už nugaros. Atsisukęs išvydo Penelopės motiną Klaudiją Fernandez.

– Jonai Lina, – įsitempusi kreipėsi ši.

– Klaudija, kaip jūs laikotės? – pasiteiravo Jonas.

Ji tepapurtė galvą. Veide atsispindėjo kančia, o akys buvo raudonos.

– Raskite ją, privalote rasti mano mergaitę, – tarė tiesdama storą voką.

Atplėšęs voką komisaras išvydo krūvą banknotų. Pabandė grąžinti, tačiau moteris neėmė voko.

– Prašau, paimkite pinigus. Tai viskas, ką turiu, tačiau gausiu daugiau. Parduosiu namą, tik raskite ją.

– Klaudija, negaliu paimti jūsų pinigų.

Iškankintas jos veidas atrodė išdžiūvęs.

– Prašau...

– Mes darome viską, ką galime.

Jonas įkišo voką į atitrauktą Klaudijos ranką, sumurmėjo, kad jai derėtų eiti namo ir laukti skambučio.

Ši sustabdė komisarą bandydama darkart paaiškinti:

– Pasakiau jai, kad nebus laukiama namuose... Ji niekada man nebeskambins.

– Susikivirčijote, tačiau tai ne pasaulio pabaiga, Klaudija.

– Kaip galėjau taip pasakyti? Ar suprantate? – nerimo stipriai spausdama kaktą delnu. – Kas gali taip pasakyti savo vaikui?

– Paprasčiausiai...

Jono balsas nutrūko, nugarą perliejo prakaitas, jis susikaupė vydamas šalin kirbantį prisiminimą.

– Aš neatsitrauksiu, – tyliai tarė Klaudija.

Lina suėmė moters rankas ir pažadėjo padarysiąs viską, ką gali.

– Privalote atgauti dukterį, – sušnabždėjo šis.

Klaudija linktelėjo, ir jie pasuko savais keliais. Jonas skubėjo link savo automobilio, žemyn Bergso gatve, ir žvalgėsi į dangų. Švietė saulė, tačiau tvankiame ore tvyrojo lengva migla. Praeitą vasarą jis laikė ligoninėje gulinčios motinos ranką. Kaip įprastai, jie kalbėjosi suomiškai. Jonas žadėjo drauge važiuoti į motinos gimtąją Kareliją, vos tik ši pasijus geriau. Motina buvo kilusi iš nedidelio kaimo, kurio per Antrąjį pasaulinį karą rusai nesudegino, kitaip nei daugelį kitų. Ši atsakė, kad Jonui būtų geriau važiuoti su kuo nors, kas jo laukia. Kavinėje jis nusipirko butelį „San Pellegrino“ mineralinio vandens ir ištuštino dar nespėjęs įlipti į įkaitusį automobilį. Vairas degte degė, o atlošas tvilkė nugarą. Užuot važiavęs į Policijos aukštąją mokyklą, jis patraukė atgal link dingusios Penelopės Fernandez buto Šv. Pauliaus gatvėje 3. Užpuoliko peilis, lyg būtų gyvas, judėjo neįtikėtinai greitai ir tiksliai.

Įėjimą juosė mėlynai baltos plastiko juostos su užrašais „Policija“.

Parodęs pažymėjimą uniformuotam pareigūnui, Jonas paspaudė jam ranką. Jie susitikdavo atsitiktinai, tačiau niekada nebuvo tekę kartu dirbti.

– Šiandien šilta, – tarė Lina.

– Jūs turbūt juokaujate, – atsakė policininkas.

– Kiek dirba technikų? – pasiteiravo Jonas rodydamas į viršų.

– Vienas iš mūsų departamento ir trys iš saugumo policijos, – patenkintas atsakė.

– Jie nieko neras, – po nosimi suburbėjo komisaras sukdamas laiptinės link.

Trečiame aukšte prie buto durų stovėjo pagyvenęs pareigūnas Melkeris Janosas. Jonas prisiminė, kaip studijų metais šis vyras jam atrodė visada įsitempęs ir neįtikėtinai tvarkingas. Tuo metu Melkeris kilo karjeros laiptais, išgyveno skaudžias skyrybas, tad periodiškai pasitaikantis piktnaudžiavimas alkoholiu sugrąžino jį į patruliuojančio pareigūno vietą. Išvydęs Joną, jis trumpai, niūriai pasisveikino ir neslėpdamas ironijos nuolankiai atidarė duris.

– Ačiū, – nelaukdamas atsakymo padėkojo Lina.

Viduje prie pat durų avigalviškai sukosi Žmogžudysčių tyrimo komisijos vadovas Tomis Kofoedas. Ūgiu tesiekė Jonui krūtinę, tačiau pagavęs jo žvilgsnį Tomis išsišiepė kone su vaikišku džiugesiu.

– Jonai, smagu tave matyti. Maniau, ketinai važiuoti į Policijos aukštąją mokyklą.

– Suklydau.

– Puiku.

– Ar radote ką nors?

– Užfiksavome batų atspaudus koridoriuje.

– Taigi, jie atitinka mano batus, – tarė komisaras spausdamas Tomio ranką.

– Užpuoliko tai pat, – paaiškino Kofoedas vis smarkiau šypsodamasis. – Paėmėme keletą puikių atspaudų. Jis velniškai keistai judėjo, ar ne?

– Taip, – trumpai tarstelėjo Jonas.

Koridoriuje ant grindų gulėjo žymekliai. Ant stovo pritvirtinta kamera buvo nukreipta į grindis. Kampe apsukta laidu spigino lempa aliuminio gobtuvu. Technikai bandė išsaugoti plika akimi nematomus batų atspaudus, rastus apšvietus grindis. Jie elektrostatiškai pritraukė atspaudus, atsekdami nusikaltėlio žingsnius per visą koridorių iki pat virtuvės.