Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Nereikalingas kruopštumas, mąstė Jonas, užpuoliko batai, pirštinės ir drabužiai jau kuo saugiausiai sunaikinti ugnyje.

– Gal gali patikslinti, kur jis bėgo? – paklausė Kofoedas rodydamas į žymes. – Ten, ten, tada įstrižai, tačiau nėra jokių ankstesnių žymių.

– Praleidai batų atspaudą, – bakstelėjo Jonas.

– Velnias.

– Štai ten, – parodė Lina.

– Kur?

– Ant sienos.

– Velnio išpera...

Maždaug septyniasdešimties centimetrų aukštyje ant pilkšvų tapetų buvo matyti blankūs pėdsakai. Tomis Kofoedas sušuko technikui prašydamas paimti gelinius atspaudus.

– Ar jau galima čia vaikščioti? – paklausė Jonas.

– Jei tik nelipsi ant sienų, – suirzo Kofoedas.

24

Tikslas

Virtuvėje stovėjo vyras, mūvintis džinsus ir vilkintis rusvą megztinį su odiniais lopais ant alkūnių. Ranka persibraukė šviesius ūsus, garsiai kalbėjo rodydamas į mikrobangų krosnelę. Įžengęs į virtuvę Jonas stebėjo, kaip pirštinėmis mūvintys technikai, užsirišę burnos apsaugas, į popierinį maišelį pakavo flakoną – dukart užlenkė viršų, užklijavo ir pažymėjo.

– Jūs Jonas Lina? – tarė vyras šviesiais ūsais. – Jei tikrai esate toks geras, kaip apie jus kalbama, turėtumėte ateiti dirbti pas mus.

Jie paspaudė vienas kitam rankas.

– Joranas Stounas iš saugumo policijos, – išdidžiai prisistatė vyras.

– Tai jūs vadovaujate tyrimui?

– Teisingai, tačiau formaliai atsakinga Saga Bauer – dėl statistikos, – šyptelėjo jis.

– Esu ją sutikęs. Manau, ji susitvarkytų...

– Kurgi ne, – nusižvengė Joranas prisidengdamas burną.

Jonas pažvelgė pro langą ir prisiminė apleistą dreifuojantį laivą; jis mėgino suprasti, koks žudikas ar žudikai galėjo gauti tokią užduotį. Lina suprato, kad tyrimas netoli pažengęs ir daryti išvadas būtų pernelyg anksti, tačiau hipotetinės prielaidos dar niekada netrukdė. Užpuoliko užduotis – susidoroti su Penelope, mąstė Jonas, jis mažiausiai tikėjosi nužudyti Violą, kuri tądien laive atsidūrė tik dėl nelaimingų aplinkybių. Iš virtuvės komisaras patraukė į miegamąjį.

Lova paklota preciziškai užtiestu grietinėlės spalvos užtiesalu. Saugumo policijos atstovė Saga Bauer stovėjo ir šnekėjo telefonu priešais ant palangės gulintį nešiojamąjį kompiuterį. Jonas prisiminė ją dalyvavus seminare apie kontrterorizmą.

Darkart mėgindamas viską sudėlioti vyras prisėdo ant lovos. Mintyse jam iškilo Penelopės ir Violos veidai, tarp kurių įspraudė Bjorną. „Laive jų nebuvo drauge tuo metu, kai nužudyta Viola“, – tarė pats sau. Kitaip užpuolikas negalėjo suklysti – jei būtų patekęs į laivą jūroje, galėjo nužudyti visus tris, palikti kūnus jiems priklausiusiose lovose ir nuskandinti laivą. Jį suklaidino Viola. Kiti du turėjo būti visai kitur.

Jonas pakilo eiti į gyvenamąjį kambarį. Jo žvilgsnis bėgiojo aplink: į ant sienos kabantį televizorių, sofą su raudonu užklotu, modernų stalą, nuklotą „Ordfront“ žurnalais, ir laikraštį „Exit“. Priėjęs prie sieną dengiančios knygų lentynos komisaras stabtelėjo susimąstęs apie laivą, sugadintus laidus, galėjusius bet kuriuo metu sukelti trumpąjį jungimą, išpešiotą lengvai užsiliepsnojantį kamšalą, nutiestą link kuro žarnos. Vis dėlto laivas nenuskendo. Veikiausiai variklis nebuvo pakankamai įšilęs.

Tai jau ne sutapimų virtinė.

Bjorno butas sudegė tą pačią dieną, kai buvo nužudyta Viola, o jei laivas nebūtų paliktas dreifuoti, degalų bakas būtų užsiliepsnojęs.

Vėliau žudikas bandė sukelti sprogimą Penelopės namuose.

Bjorno namai, laivas, Penelopės namai.

Jis bando gauti kažką, ką turi Bjornas ir Penelopė. Pradėjęs ieškoti vaikino bute ir nieko nepešęs, padegė butą, nusekė paskui jų laivą, kur bandė išpešti informacijos iš Violos, tačiau negavęs atsakymo toliau ieškojo Penelopės bute.

Pasiskolinęs porą pirštinių, gulėjusių kartoninėje dėžėje, Jonas atsistojo prie knygų lentynos, nuklotos storu dulkių sluoksniu. Prie vienų nugarėlių dulkės buvo nubrauktos, vadinasi, kažkas pastaruoju metu žiūrinėjo knygas.

– Nenoriu, kad čia sukinėtumeisi, – tarė už nugaros atsidūrusi Saga Bauer. – Dabar tai mano tyrimas.

– Tuoj keliausiu, tik rasiu vieną dalyką, – susikrimtęs atsakė Lina.

– Turi penkias minutes.

Jonas atsisuko.

– Gal galite nufotografuoti knygas?

– Mes tai jau padarėme, – trumpai atsakė Saga.

– Nufotografuokite iš viršaus, kad būtų matyti dulkės, – nesutrikęs paaiškino komisaras.

Saga kaipmat suprato, ką Jonas turi omenyje, ir paėmusi iš techniko fotoaparatą nufotografavo visas lentynas, kurias tik pasiekė, ir leido Jonui apžiūrėti penkias žemutines eiles.

Komisaras ištraukė Karlo Markso „Kapitalo“ tomelį, apžiūrėjo, versdamas puslapius pastebėjo gausybę pabraukimų bei pastabų paraštėse. Jis pažvelgė į tarpelį tarp knygų, tačiau nieko nematė. Staiga žvilgsnį patraukė Ulrikės Meinhof biografija, nudriskusi moterų politikos kertinių veikalų antologija, ir Bertoldo Brechto kūrybos rinkinys.

Antroje lentynoje nuo apačios Jonas netikėtai aptiko tris knygas, kurios, matyt, neseniai buvo ištrauktos iš lentynos – prie nugarėlių nebuvo nė dulkelės.

Žano Hacfeldo „Antilopių strategija“ su nukentėjusiųjų nuo genocido Ruandoje liudijimais, Pablo Nerudos eilėraščių rinkinys „Šimtas meilės sonetų“ ir Švedijos rasių kilmės antropologija.

Vieną po kitos Jonas pervertė knygas, tačiau, vos atvertus Švedijos rasių kilmės antrolopogiją, iš knygos iškrito nuotrauka. Lina pakėlė nuo grindų nespalvotą rimtos mergaitės kietai supintais plaukais fotografiją. Tuoj atpažino Klaudiją Fernandez. Čia jai ne daugiau kaip penkiolika ir ji neįtikėtinai panaši į dukteris.

Kas gi kištų savo mamos atvaizdą į rasių biologijos studiją, mąstė Jonas vartydamas nuotrauką.

Kitoje pusėje buvo užrašyta: No estés lejos de mí un solo día med blyerts.

Nėra abejonių, kad tai eilėraščio eilutė: „Neišeik toli net vienai dienai.“

Jonas paėmė Nerudos eilėraščių rinkinį, pervertęs keletą puslapių netruko rasti ir visą posmelį: No estés lejos de mí un solo día, porque cómo, porque, no sé decirlo, es largo el día, y te estaré esperando como en las estaciones cuando en alguna parte se durmieron los trenes. 1 Nuotrauka turėjo būti Nerudos knygoje, kur jai ir pridera, mąstė Jonas.

Fotografija galėjo iškristi žudikui verčiant knygas.

„Jis stovėjo štai čia“, – sukuždėjo Lina. Visai kaip aš žvelgdamas į dulkių sluoksnį, skubriai vertė neseniai judintų knygų puslapius. Staiga ant grindų pastebėjo iškritusią nuotrauką ir bandė ją įkišti atgal, tačiau supainiojo knygas.

Komisaras užsimerkė.

Viskas taip ir buvo, mąstė.

Tas žmogus kažko ieškojo tarp knygų.

Jei žinojo, ko ieško, vadinasi, tikslas telpa į knygos puslapius.

Kas tai galėtų būti?

Laiškas, testamentas, nuotrauka, prisipažinimas. Galbūt kompaktinė ar DVD plokštelė, atmintukas ar SIM kortelė.

_______________

1 Isp. Neišeik toli net vienai dienai todėl, kad, todėl... net nežinau, kaip pasakyti: diena ilga ir aš lauksiu tavęs tarytum tuščioje stoty, nes traukiniai užmigo palikti kažkur kitur. Pablas Neruda, Sonetas XLV. (Vert. past.)

25

Vaikas laiptinėje

Išėjęs iš kambario Jonas praėjo vonią, kurioje sukosi fotografuojantys technikai, tambūrą, tačiau žengęs pro duris sustojo prie tankiu raštu išraizgytų lifto durelių.