Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Negalime čia sustoti, – sušnabždėjo Bjornui tempdama jį iš paskos.

Jau brėško rytas, tačiau miške dar buvo tamsu. Jie vėl pasuko paplūdimio link, tik šįkart piečiau nuo namo ir šventės.

Kiek tik įstengė toliau nuo persekiotojo.

Žinojo turintys sulaukti pagalbos, reikėjo gauti telefoną. Pamažu retėjo miškas, atsivėrė vanduo, ir jie vėl leidosi bėgti. Tarp medžių, už pusės kilometro ar dar arčiau, bolavo dar vienas namas. Keldamas triukšmą kažkur sukinėjosi malūnsparnis.

Bjornas atrodė apsvaigęs, judėjo ranka pasiremdamas į žemę, medžius. Penelopė baiminosi, kad vaikinas nesugebės pasiekti namo.

Jiems už nugarų lyg užminta žmogaus sutraškėjo lūžtanti šakelė.

Penelopė leidosi bėgti visu greičiu.

Miškas dar labiau praretėjo ir vos už kelių šimtų metrų mergina išvydo namą. Languose spindėjo šviesa, o lauke stovintis „Ford“ markės automobilis buvo uždengtas raudonu dangalu.

Per samanas ir sausuolius nušuoliavo pabaidytas kiškis.

Išsigandę ir uždusę jie skubėjo žvyrkeliu.

Sustojus blauzdas suspaudė aštrus skausmas. Bėgliai apsidairė, užlipo laiptais, atidarę laukujes duris įžengė į vidų.

– Sveiki! Mums reikia pagalbos! – sušuko Penelopė.

Name tvyrojo vakarykštės saulėkaitos šiluma. Bjornas šlubavo, koridoriuje basomis palikdamas kruvinus pėdsakus.

Penelopė nuskubėjo į kambarį, tačiau namie nieko nebuvo. Veikiausiai po šventės šeimininkai nakvoja pas kaimynus, pamanė mergina ir pasislėpusi už užuolaidų pažvelgė pro langą. Luktelėjo valandėlę, tačiau nieko nebuvo matyti nei miške, nei pievoje ar ant kelio. Galbūt persekiotojas pagaliau bus pametęs jų pėdsakus ar vis dar laukia prie ano namo. Ji grįžo į koridorių, kur sėdėdamas ant grindų Bjornas apžiūrinėjo žaizdotas kojas.

– Susirask batus, – paliepė ji.

Lyg nesuprasdamas žmonių kalbos vaikinas žvelgė į ją tuščiu žvilgsniu.

– Dar ne pabaiga, – aiškino Penelopė, – tau reikia rasti batus.

Išrausęs spintą, Bjornas ištraukė paplūdimio batelius, guminius batus ir keletą senų rankinių.

Apeidama langus Penelopė skubiai ieškojo telefono, ji apžiūrėjo stalelį koridoriuje, ant sofos numestą portfelį, ant žurnalinio staliuko stovintį raktų ir popierėlių pilną dubenį.

Išgirdusi triukšmą lauke sustingo ir įsiklausė.

Galbūt pasigirdo.

Langus užliejo pirmieji saulės spinduliai.

Ji nuskubėjo į didįjį miegamąjį, atlapojusi komodos stalčius tarp apatinių rado įrėmintą šeimos portretą, fotografuotą ateljė. Vyras, žmona ir pora paauglių dukterų. Kiti stalčiai buvo tušti. Atvėrusi drabužių spintą, Penelopė nutraukė vos kelias ten buvusias pakabas, susirado penkiolikmečiui tinkantį juodą švarką su gobtuvu ir megztinį.

Virtuvėje pasigirdus vandens tekėjimui, ji puolė ten. Pasilenkęs virš kriauklės Bjornas gėrė vandenį. Jis avėjo nudrengtus keliais dydžiais per didelius sportinius batelius.

Privalome rasti ką nors, kas mums galėtų padėti, galvojo mergina. Neįtikėtina, kažkur juk turi būti žmonių.

Penelopei ištiesus jam megztinį, pasigirdo beldimas. Bjornas nustebęs šyptelėjo ir apsivilko drabužį murmėdamas, kad jiems turi pagaliau pasisekti. Mergina perėjo koridorių, nusibraukė veidą dengusius plaukus ir jau beveik prie durų pro matinį stiklą išvydo siluetą. Ji sustojo lyg įbesta prieblandoje stebėdama šešėlį. Staiga nebegalėjo ištiesti rankos ir atidaryti. Pažino laikyseną, galvos formą ir pečius.

Trūko oro.

Penelopė atsargiai atbulomis žengė link virtuvės, tačiau viduje kažkas kirbėjo – kūnas nenustygo, ji norėjo bėgti. Stebeilijosi į stiklą – į neryškų veidą, siaurą žandikaulį. Vis dar slinko atgal, sukosi galva, ištiesė ranką norėdama atsiremti į sieną, pirštai braukė per tapetą, pakreipė kabantį veidrodį.

Laikydamas drožinėta rankena virtuvinį peilį plačiais ašmenimis, Bjornas atsistojo greta. Atrodė išblyškęs, pusiau praverta burna, įsispitrijęs į matinį langelį.

Penelopė slinko atbula stebėdama, kaip lėtai nusileidžia durų rankena. Ji nuskubėjo į vonią, staigiai atsuko čiaupą ir garsiai sušuko:

– Užeikite! Neužrakinta!

Stebėdamas, kaip lėtai paleidžiama durų rankena, Bjornas pasilenkė, galvoje pulsavo kraujas, priešais save laikydamas peilį jis pasiruošė gintis, pulti bet kurią akimirką. Lange mirguliavęs siluetas išnyko, praėjus kelioms sekundėms pasigirdo žingsniai ant grindinio šalia namo. Bjornas pažvelgė į dešinę, į iš vonios išlendančią Penelopę. Jis bakstelėjo į langą gyvenamajame kambaryje ir jie susigūžė virtuvėje, buvo girdėti iš verandos sklindantys žingsniai. Penelopė bandė įsivaizduoti, ką mato persekiotojas, jei šviesa pasiekia koridoriuje išmėtytus batus ir kruvinus Bjorno pėdsakus. Darkart subildėjo medinės grindys – vyras leidosi prie laiptų namo gale. Apėjęs namą jau buvo netoli virtuvės lango. Bjornas ir Penelopė pasilenkę prisišliejo prie sienos, tiesiai po langu, nekrutėdami, stengdamiesi kuo tyliau kvėpuoti. Buvo girdėti, kaip priėjęs persekiotojas susidėjo rankas norėdamas pažvelgti į vidų.

Mergina akimis sekė lango atspindį stiklinėse orkaitės durelėse. Akimirką suprato: pažvelgęs į orkaitę persekiotojas išvys jos akis, supras, kad jie slepiasi viduje.

Veidas išnyko, iš verandos žingsniai nubildėjo link akmenimis grįsto takelio, vedančio prie durų. Atsidarius laukujėms durims, Bjornas šoko prie virtuvės durų, tyliai padėjo peilį, pasuko raktelį uždarydamas duris ir išskubėjo.

Penelopė sekė iš paskos bėgdama per ryto vėsoje skendintį sodą. Jie skubėjo per žolę, komposto krūvą link miško. Vis dar tvyrojo prieblanda, tačiau saulės spinduliai jau skverbėsi tarp medžių. Merginą vijo baimė. Ji vengė storų šakų, šuoliavo per krūmelius ir akmenis. Už nugaros, šone, girdėjo stipriai alsuojantį Bjorną. O netoliese jautė tarsi šešėlį slenkantį kitą vyrą. Vos tik susekęs bėglius, šis rengėsi juos nužudyti. Penelopė prisiminė skaičiusi kažką panašaus apie Ruandoje hutų vykdomą tutsių genocidą išgyvenusią moterį, kuri mėnesių mėnesius bėgo ir slėpėsi pelkėse. Jos buvę kaimynai ir draugai, ginkluoti mačetėmis, sekė ją. „Panėšėjome į antilopes, – knygoje rašė moteris. – Išgyvenusieji genocidą priminė antilopes, bėgančias nuo plėšrūnų. Klaidindami persekiotojus bėgome netikėčiausiais keliais, skaidėmės ir mėtėme pėdas.“

Penelopė žinojo, kad jie bando pasprukti netinkamu būdu. Bėgo neturėdami plano, nemąstydami – tai buvo naudinga tik persekiotojui. Jie tenorėjo namo, rasti pagalbą, pranešti policijai. Persekiotojas žinojo ir suprato, kad jie ieškos galinčių padėti žmonių, namų, stengsis pasiekti žemyną.

Nulūžusi šaka išplėšė skylę sportinėse Penelopės kelnėse. Keletą žingsnių mergina žengė atsargiau, tačiau vis tiek judėjo pirmyn, nors koją tvilkė skausmas. Jiems negalima sustoti, burnoje Penelopė pajuto kraujo skonį. Bjornas brovėsi per brūzgynus, pasiekę žemėtą proskyną, pilną vandens, bėgliai leidosi į kitą pusę.

Skuodžiant šalia vaikino Penelopės baimė staiga apmalšo ir ji prisiminė, kad kartą jau buvo taip išsigandusi. Tąkart Darfūre matė traumuotų žmonių, nebegalinčių kęsti daugiau, akis ir tuos, kurie vis dar kovojo neketindami pasiduoti. Ji niekada nepamirš, kaip vieną naktį Kubume atėjo vaikas, nešinas užtaisytu revolveriu – neužmirš tąnakt patirtos baimės.

21

Švedijos saugumo policija

Pagrindinė saugumo policijos būstinė buvo trečiame didžiosios nuovados su įėjimu iš Polhemo gatvės aukšte. Tame pačiame aukšte įsikūrusios areštinės poilsio kambaryje nuaidėjo švilpukas. Departamento vadovas Verneris Zandenas, aukštas vyras smailia nosimi, mažomis anglies juodumo akimis, šnekėjo itin žemu bosu. Prie darbo stalo sėdėjo plačiai pražergęs kojas, iškėlęs ranką. Pro langą iš vidinio kiemelio skverbėsi blanki šviesa. Viduje tvyrojo dulkių ir kaistančios lemputės kvapas. Tokiame neįprastai niūriame kabinete stovėjo moteris, vardu Saga Bauer – policijos komisarė, dirbanti kovos su terorizmu grupėje. Ji buvo vos dvidešimt penkerių, ilguose šviesiuose plaukuose kyšojo įpintos žalios, geltonos ir raudonos audinio juostelės. Atrodė, lyg visa apšviesta stovėtų miško laukymėje. Po sportine striuke su gobtuvu ir „Narvos“ bokso klubo logotipu nešiojosi didelio kalibro pistoletą.