Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Tiesiai priešais žvejybos reikmenų parduotuvę Šv. Pauliaus gatvėje stovėjo trečiu numeriu pažymėtas namas, kuriame gyveno Penelopė Fernandez. Jonas prisiartino prie Eriksono, kuris spoksojo į japoniškų hieroglifų ir manga komiksų pilną vitriną. Lentynos buvo nukrautos šimtais „Hello Kitty“ – žaislinių katyčių nekaltais veidais – atributų. Pasakiškas parduotuvės turinys nederėjo prie purvinai rudo fasado.

– Mažytis kūnas ir didžiulė galva, – tarė Eriksonas, šalia stovinčiam Jonui pirštu rodydamas į „Hello Kitty“.

– Miela, – sumurmėjo Jonas.

– Aš taip pat sumaišytas – didžiulis kūnas ir maža galva, – šyptelėjo Eriksonas.

Jonas nusišypsojo, atidarydamas jam plačius vartus. Jie lipo laiptais, skaitydami gyventojų pavardes, stebėdami šviečiančius lempų jungiklius, prikimštus šiukšlių vamzdžius. Koridoriuje dvelkė saulėkaita, dulkėmis ir muilu. Eriksonas sekė Jonui įkandin, jam remiantis į turėklą, girgždėjo varžtai ir įtrūkimai. Vyrai pasiekė trečią aukštą ir susižvalgė. Eriksono veidas iš įtampos persikreipė, jis linktelėjo, nusivalė nuo kaktos prakaitą ir šnipštelėjo:

– Atsiprašau.

– Šiandien tvanku, – atsakė Jonas.

Ant durų skambučio buvo matyti lipdukų žymės, antibranduolinio judėjimo simbolis, Sąžiningos prekybos logotipas ir taikos ženklas. Jonas užmetė žvilgsnį į Eriksoną, jo pilkos akys susiaurėjo ir prigludęs prie durų jis sukluso.

– Ką išgirdai? – šnabždėjo Eriksonas.

Jonas paspaudė skambutį ir vėl įsiklausė. Jis dar akimirką palaukė ir iš vidinės švarko kišenės išsitraukė raktą.

– Gal ir nieko, – atsakė atidžiai rakindamas nesudėtingą spyną.

Jonas atidarė duris, tačiau akimirką lyg gailėdamasis sudvejojo ir vėl užvėrė. Jis nurodė Eriksonui likti ten, kur stovįs, nė pats nesuprasdamas kodėl. Pasigirdo ledų furgono melodija. Eriksonas atrodė sunerimęs, delnu vis braukė per smakrą. Nors Jonui kūnu bėgo šiurpas, jis kuo ramiausiai atidarė duris ir žengė į vidų. Dienraščiai, reklama, laiškas iš Kairiųjų partijos – viskas gulėjo ant kilimėlio. Viduje nevėdinta, justi švelnus tvaikas. Priešais spintą kabojusi aksominė uždanga siūbtelėjo pagauta vėjo ir vėl nurimo.

Nė negalvodamas Jonas ėmė ieškoti tarnybinio ginklo, užčiuopė jį pirštų galais, bet neišsitraukė. Žvilgsnis vėl užkliuvo už kraujo raudonumo draperijos, virtuvės durų. Detektyvas įsitempęs kvėpavo, stengėsi pažvelgti pro gruoblėtas stiklines duris į kambarį.

Jonas žengtelėjo pirmyn, tačiau nenorėjo išeiti iš buto, nors nuojauta jam vis kartojo, jog derėtų pakviesti pastiprinimą. Už gruoblėto stiklo nuslinko šešėlis. Vėjo varpeliai suposi nesukeldami jokio garso. Jonas stebėjo, kaip dulkių debesis ore pakeitė kryptį.

Penelopės bute jis buvo ne vienas.

Jono širdis ėmė plakti greičiau. Kambaryje kažkas judėjo, tai pajutęs detektyvas pasisuko ir metėsi link virtuvės. Subildėjo medinės grindys. Virtuvės durys buvo pusiau praviros. Visų pirma Jonas pamatė spragą tarp vyrių. Jis prisispaudė prie sienos lyg geležinkelio tunelyje. Kažkas išnyko ilgojo koridoriaus prieblandoje. Nebuvo matyti nieko daugiau, tik nugara, petys ir ranka. Siluetas staiga priartėjo ir apsisuko. Jonas vos spėjo išvysti į baltą liežuvį panėšėjantį peilį, judantį įstrižai lyg sviedinys. Ašmenys perrėžė drabužius ir užkliuvo už pistoleto dėklo. Jonas smogė, tačiau niekam nepataikė. Jis išgirdo ašmenis darkart kylant ore ir atšoko. Šįkart peilis krito tiesiai žemyn. Jonas paslėpė galvą už vonios durų, tuo metu peilis iš staktos išpešė didžiulę skiedrą. Detektyvas paslydo, apsisuko ir spyrė, šįkart smūgis kažkur pataikė, veikiausiai į nusikaltėlio kulkšnį. Jonas nusirito į šalį, išsitraukė ir užtaisė pistoletą. Laukujės durys buvo atviros, už jų laiptinėje nuaidėjo skubrūs žingsniai. Jonas atsistojo, ketino vytis bėglį, bet sustingo, kai už nugaros pasigirdo griausmas. Jis kaipmat suprato, kas nutikę, ir nuskubėjo į virtuvę. Mikrobangų krosnelė buvo įjungta – ji pleškėjo, o viduje kilo juodos žiežirbos. Iš visų keturių dujinės viryklės degiklių į kambarį virto dujos. Akimirka virto amžinybe, Jonas šoko prie mikrobangų krosnelės. Tiksėjo apskritas laikmatis. Vabzdžių nuodų flakonas sukosi krosnelėje. Pro dujų vožtuvus sklido šniokštimas. Jonas užsuko viryklės jungiklius. Cheminis kvapas suko pilvą. Jonas atlapojo virtuvės langą ir žvilgtelėjo į mikrobangų krosnelėje besisukantį flakoną – šis buvo pakankamai išsipūtęs, kad galėtų sprogti nuo menkiausio prisilietimo.

Jonas paliko virtuvę ir nuskubėjo koridoriumi. Kambariai regėjosi tušti, nepaliesti. Oras viduje buvo apsunkęs nuo dujų smarvės.

Laiptinėje, prie pat durų, gulėjo Eriksonas, įsikandęs cigaretę.

– Nedek! – sušuko Jonas.

Vyras šyptelėjo ir atsainiai pamojo.

– Čia šokoladinė cigaretė, – sušnabždėjo.

Eriksonas kostelėjo ir staiga Jonas išvydo kraujo balą.

– Tu kraujuoji.

– Nieko tokio, – atsakė vyras. – Nežinau, kaip tai nutiko, bet jis perpjovė man Achilo sausgysles.

Rinkdamas greitosios pagalbos numerį Jonas prisėdo šalia. Eriksono veidas buvo perbalęs, skruostais tekėjo prakaitas, buvo akivaizdu, kad jam bloga.

– Jis įpjovė nė nesustojęs, tai... Lyg būčiau užpultas milžiniško voro.

Vyrai nutilo, tuo metu Jonas mąstė apie žaibiškus judesius už durų, kaip tiksliai ir greitai judėjo peilio ašmuo – nieko panašaus gyvenime jis dar nebuvo patyręs.

– Ar ji viduje? – sužiopčiojo Eriksonas.

– Ne.

Eriksonas su palengvėjimu šyptelėjo, bet vėl staiga surimtėjo.

– Jis vis tiek ketino susprogdinti namus? – pasiteiravo.

– Greičiausiai siekė sunaikinti pėdsakus, – paaiškino Jonas.

Eriksonas pabandė nulupti popierėlį nuo šokoladuko, bet šis iškrito iš rankų. Vyras valandėleę užsimerkė, jo skruostai tapo pilkšvi.

– Suprantu, jog tu taip pat nematei jo veido, – svarstė Jonas.

– Ne, – silpnu balsu tarstelėjo Eriksonas.

– Kažką vis dėlto pastebėjome, visada pastebime...

18

Gaisras

Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai darkart patikino Eriksoną jo neišmesiantys.

– Galiu eiti pats, – sulemeno užmerkdamas akis.

Žengiant žemyn jo smakras drebėjo sulig kiekvienu laiptu.

Jonas grįžo į Penelopės Fernandez butą, atlapojo langus vėdindamas dujas ir įsitaisė patogioje abrikosų spalvos sofoje.

Sprogimo priežastis veikiausiai būtų buvusi įvardyta kaip dujų nutekėjimas.

Lina mąstė, jog fragmentai iš praeities niekur nedingsta – negali prarasti, ką jau matei, tereikia atsipalaiduoti, leisti nuotrupoms iškilti lyg nuskendusioms nuolaužoms.

Ką aš tada pamačiau?

Jis nematė nieko daugiau, tik staigius šmėkštelėjimus ir baltus peilio ašmenis.

Tiek ir temačiau , – staiga toptelėjo. – Nemačiau nieko.

Jonas tarė sau, jog būtent tai tik patvirtino, kad žudikas tikrai neįprastas. Policija šįkart susidūrė su kliūtis pašalinančiu profesionalu.

Komisaras tai juto jau anksčiau, tačiau dabar buvo tuo tikras.

Žinojo, kad koridoriuje buvo sutikęs Violos žudiką. Jo užduotis – nužudyti Penelopę, nuskandinti laivą – turėjo atrodyti kaip nelaimingas atsitikimas. Tokio paties plano nusikaltėlis laikėsi ir šį kartą, tačiau buvo nustebintas. Jis nori nepastebėtas atlikti savo darbus, viską paslėpti nuo policijos.

Jonas lėtai žvalgėsi stengdamasis įžvelgti visumą.