Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Regis, bute viršuje keletas vaikų rideno rutuliukus. Jam nespėjus ištraukti laido, juos būtų užklupusi pragariška ugnis.

Lina suprato, kad niekada anksčiau nebuvo patekęs į taip suplanuotą, pavojingą išpuolį. Jis buvo tikras, kad žmogus, besistengiantis iš kelio pašalinti kovotoją už taiką Penelopę Fernandez, nebuvo šiaip sau dešiniųjų pažiūrų ekstremistas, kurių grupės pripažintos dėl kelių subtilaus smurto atvejų, šis nusikaltėlis buvo išsilavinęs žmogus, profesionalus žudikas.

– Ką gi čia veikei? – tarė sau Jonas. Kas siejo Penelopę Fernandez su šiuo žmogumi? Kur ji buvo įsipainiojusi ir kas vyksta šiuo metu?

Jonas galvojo apie nenuspėjamus vyro judesius, kaip šis valdo peilį mėgindamas suardyti įprastus policijos ir kariūnų naudojamus gynybos modelius.

Kažkas kirbtelėjo viduje vos pagalvojus, kad prie dešiniojo šono kabantis ginklas apsaugojo nuo pirmojo žudiko bandymo – dūrio į kepenis, o nespėjus atsitraukti antrasis dūris būtų smigęs į pakaušį.

Atsistojęs Jonas patraukė į miegamąjį. Preciziškai paklota lova, šalia kabo krucifiksas.

Nusikaltėlis manėsi nužudęs Penelopę ir mėgino inscenizuoti nelaimę.

Vis dėlto laivas nenuskendo.

Galbūt žudikui kažkas sutrukdė ir jam teko sprukti tikintis vėliau grįžti ir įvykdyti savo planą. Vis dėlto negalėjo planuoti, jog jūrų policija ras dreifuojantį laivą. Kažkas nepavyko arba staiga pasikeitė planas. Galbūt jam buvo duoti nauji nurodymai. Praėjus pusantros paros nuo Violos nužudymo, atsidūrė Penelopės bute.

Žudiką atvilioti galėjo tik labai svari priežastis. Kas paskatino jį rizikuoti? Ar bute galėjo būti kažkas, kas siejo žudiką su Penelope? Juk darei ką nors – pašalinai pirštų atspaudus, ištrynei informaciją iš standžiojo disko ar žinutę atsakiklyje, ką nors paėmei, – spėliojo Jonas. – Tai juk tavo planas, kurį atėjęs sukliudžiau. Ar sukėlęs gaisrą norėjai paslėpti įkalčius?

Įmanoma.

Eriksonas būtų galėjęs pagelbėti. Jonas negalėjo tinkamai apžiūrėti buto be kriminalistikos techniko – ne tik neturėjo tam įrankių, bet galėjo sunaikinti pėdsakus – sugadinti DNR likučius, praleisti plika akimi nematomas detales.

Priėjęs prie lango žvilgtelėjo žemyn į vienišą užkandinės staliuką.

Suprato, kad reikės važiuoti į policijos nuovadą ir pasitarti su vadovu Karlosu Eliasonu. Susižeidus Eriksonui, vienintelis būdas sulaukti kito techniko pagalbos – gauti leidimą vadovauti išankstiniam tyrimui.

Tą pat akimirką komisarui nusiteikus šįkart pasielgti pagal taisykles ir iš pradžių atsiklausti Karloso leidimo, pasitarti su Jensu Svanejelmu ir suburti tyrimo komandą, suskambo telefonas.

– Sveika, Anja.

– Norėčiau drauge pasikaitinti pirtyje, – tarė ši.

– Pirtyje?

– Taip, ar mudu galėtume kartu pasikaitinti? Galėtum pamokyti mane tikros suomiškos pirties subtilybių.

– Anja, – subtiliai tarė Jonas, – aš beveik visą gyvenimą gyvenau Stokholme.

Lina jau ėjo koridoriumi link laukujų durų.

– Puikiai žinau, kad tu Švedijos suomis, – neatlyžo asistentė. – Negali būti nuobodesnis. Kodėl negali būti kilęs iš Salvadoro? Esi skaitęs Penelopės Fernandez straipsnių? Turėtum ją pamatyti, visai neseniai ji į šuns dienas išdėjo Švedijos ginklų eksporto politiką.

Jonas girdėjo, kaip Anja šnopuoja į ragelį. Jį nukrėtė šiurpas laiptinėje išvydus kruvinus greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pėdsakus, prisiminus, kaip sėdėjo kolega plačiai išskėtęs kojas, o jo veidas vis labiau blyško. Lina galvojo apie žudiką, maniusį, kad nužudė Penelopę Fernandez. Tai jis jau įvykdė. Antrąją plano dalį turėjo įvykdyti šios bute. Jei Penelopė dar gyva, reikėjo ją rasti kuo greičiau. Netrukus žudikas galėjo išsiaiškinti savo klaidą, ir medžioklė prasidėtų iš pradžių.

– Bjornas ir Penelopė gyveno atskirai, – paaiškino Anja.

– Jau supratau, – atsakė Jonas.

– Tai netrukdo mylėti vienas kito, visai kaip ir mums.

– Taigi.

Lauke Joną užliejo stipri saulėkaita, oras vis labiau sunko, buvo dar tvankiau nei anksčiau.

– Gal galėtum man pasakyti Bjorno adresą?

Buvo girdėti atsargiai skrebinama kompiuterio klaviatūra.

– Almskugas, Pontonjero gatvė 47, antras aukštas...

– Važiuoju ten prieš...

– Neskubėk, – staiga sušuko Anja, – negalima... Paklausyk, darkart patikrinau adresą... Penktadienį namas degė.

– O kaipgi Bjorno butas?

– Sunaikintas visas aukštas, – atsakė ši.

19

Pelenų kopos

Detektyvas Jonas Lina žengė laiptais aukštyn, sustojo ir įsistebeilijo į juodą kambarį – apanglijusias grindis, sienas, lubas. Tvyrojo aštri smarvė. Beveik nieko neliko iš vidinių sienų (ne tų, kurios nešančiosios). Nuo lubų kybojo juodi stalaktitai. Tarp pelenų kur ne kur styrojo pajuodę varžtai. Vietomis buvo matyti apatinis aukštas. Jonas nežinojo, kurioje buto vietoje esąs. Išdužę langai pakeisti pilku polietilenu, spindinčiu vasaros saulės nušviesto žaliojo namo fasade. Per gaisrą Pontonjero gatvės 47 name niekas nenukentėjo – įsiplieskus ugniai dauguma gyventojų buvo darbe.

Pagalbos centras gavo pranešimą penkios minutės po vienuolikos. Nors jie buvę visai netoli, ugnis nepataisomai suniokojo net keturis butus.

Jonas prisiminė pokalbį su priešgaisrinės saugos specialistu Hasanu Sukuru. Šis buvo tvirtai įsitikinęs, kad gaisras kilo Bjorno Almskugo kaimynės – aštuoniasdešimt aštuonerių močiutės Lisbetos Viren – bute. Močiutė kaip tik buvo išėjusi išsigryninti nedidelio laimėjimo „Trisslott“ ir nusipirkti porą naujų loterijos bilietų, ji negalėjo prisiminti palikusi įjungtą lygintuvą. Gaisras išplito labai greitai. Visi ženklai rodė, kad ugnis įsiplieskė gyvenamajame kambaryje užsidegus lyginimo lentai.

Lina apžvelgė pajuodusias butų sienas. Kambariuose telikusios pavienės metalinės baldų detalės, dalis šaldytuvo, lovos rėmas, suodina vonia.

Jonas nusileido žemyn. Laiptinės sienos ir lubos aprūkusios. Jis sustojo prie policijos užkardos, apsisuko ir vėl pažvelgė į žiojintį juodulį. Pasilenkęs ir lįsdamas pro plastikinę juostą pastebėjo, kad gaisrų tyrėjai pametė keletą maišelių, naudojamų lakiosioms medžiagoms saugoti. Jonas žengė pro žalio marmuro įėjimą, vartus, vedančius į gatvę. Eidamas link policijos komisariato darkart surinko Hasano Sukuro telefono numerį. Šis kaipmat atsiliepė ir pritildė radijo imtuvą.

– Ar neradai degiųjų skysčių pėdsakų? – paklausė Jonas. – Laiptinėje pametei keletą maišelių, taigi pamaniau...

– Žinai, yra taip – jei kas namie turi degiųjų skysčių, jie sudega pirmieji...

– Žinau, bet...

– Bet vis tiek sugebu rasti žymių, – tęsė Hasanas. – Dažniausiai priteka į tarpelius tarp lentų, įtrūkimus grindyse, prisisunkia stiklo vata ar dar giliau.

– Tik ne šį kartą? – darkart pasiteiravo Jonas leisdamasis kalvota Hantverkso gatve.

– Ničnieko.

– Vis dėlto žinodamas, kur gali likti padegimo žymių, gali jų išvengti...

– Be abejo... Jei būčiau piromanas, niekada nedaryčiau tokios klaidos, – džiugiai atsakė Sukuras.

– Tačiau esi tikras, kad gaisrą sukėlė įjungtas lygintuvas?

– Taip, tai buvo nelaimingas atsitikimas.

– Taigi tyrimo nebetęsi? – paklausė Lina.

20

Namas

Penelopę darkart apėmė siaubas, lyg akimirkai būtų atsitraukęs vien tam, kad grįžtų dar stipresnis. Ji nusibraukė ašaras ir pamėgino atsistoti. Šaltas prakaitas sruveno krūtine ir pažastimis. Įsitempęs kūnas tirtėjo. Kraujavo purvini delnai.