Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Stengiausi ilgiau nei metus, – kalbėjo ji. – Nėriausi iš kailio, paaukojau savaitgalius ir naktis...

– Tai visai kas kita, – šypsodamasis nutraukė ją vadovas.

– Prašau, prašau... Gal galėtumėte man leisti dar kartą?

– Leisti? Kriminalistikos technikas sunkiai sužeistas, buvo užpultas komisaras, galėjo sprogti visas butas...

– Žinau, aš turiu ten...

– Aš jau išsiunčiau Joraną Stouną.

– Joraną Stouną? Dirbu čia jau trejus metus ir nė karto negavau nieko padaryti iki galo, čia juk mano sritis. Joranas nieko apie tai neišmano...

– Jis kuo puikiausiai išsisuko.

Saga sunkiai nurijo prieš atsakydama.

– Tai taip pat buvo mano byla, aš atradau ryšį tarp...

– Vis dėlto tai tapo pavojinga, ir aš vis dar manau, kad pasielgiau tinkamai, – sudrausmino ją Verneris.

Pareigūnė išraudo, nuleido akis ir susikaupusi stengėsi kalbėti ramiau:

– Aš susitvarkysiu, juk kaip tik to ir mokiausi.

– Taip, tačiau šįkart aš nusprendžiau kitaip.

Jis garsiai kvėptelėjo, atsiduso ir susikėlė kojas ant po stalu buvusios šiukšlių dėžės.

– Juk žinote, kad mokiausi ne pagal lygiateisiškumo sistemą, – lėtai kalbėjo Saga. – Testus išlaikiau geriau nei mano bendrakursiai, buvau visų geriausia šaulė ir įvykdžiau du šimtus dešimt skirtingų...

– Aš tiesiog tavimi rūpinuosi, – paprieštaravo vyras pagavęs vaiskiai žydrą žvilgsnį.

– Aš ne lėlė ir ne princesė ar fėja.

– Bet tu tokia... Na...

Verneris smarkiai išraudo ir beviltiškai iškėlė rankas.

– Gerai, velniai griebtų, taip ir sutarkime, tu vadovauji pirminiam tyrimui, tačiau Joranas dirbs drauge ir tave stebės.

– Dėkoju, – šypsodamasi atsakė su palengvėjimu.

– Bet atsimink, kad tai ne žaidimas, – pridūrė pareigūnas žemu balsu. – Penelopės Fernandez sesuo negyva, nužudyta, o ji pati dingusi.

– Aš pastebėjau aktyvėjančią keleto kairiųjų ekstremistų grupuočių veiklą. Turime išsiaiškinti, ar Revoliucijos frontas neatsakingas už sprogmenų vagystę Vaksholme.

– Savaime suprantama, svarbu išsiaiškinti, ar atsirado naujų grėsmių, – paaiškino Verneris.

– Šiuo metu radikalai gana aktyvūs, – tęsė ši kiek per smarkiai užsidegusi. – Kaip tik šnekėjau su Dante Larsonu, jis sakė, kad vasarą tikimasi sabotažo.

– Vis dėlto dabar sutelkiame dėmesį į Penelopę Fernandez, – šypsojosi Zandenas.

– Savaime supranta, – staiga atsakė Saga, – savaime suprantama.

– Techninį tyrimą vykdome drauge su kriminalistais, tačiau vėliau tai jau nebe jų reikalas.

Saga Bauer linktelėjo ir valandėlę luktelėjusi paklausė:

– Ar galėsiu baigti šį tyrimą? Jis man svarbus, nes...

– Dirbsi tol, kol pajėgsi, – nutraukė vadovas. – Tačiau nežinome, nei kur tai nuves, nei nuo ko viskas prasidėjo.

22

Nesugaunamasis

Vesteroso miesto Rešilo gatvėje stovėjo labai ilgas švytintis baltas daugiaaukštis. Visai netoli jo buvo Lilhago mokykla, futbolo ir teniso aikštės.

Pro vienuolikto namo duris išėjo jaunuolis, vienoje rankoje nešinas motociklo šalmu. Tai Stefanas Bergkvistas, netrukus jam sueis septyniolika. Stefanas mokėsi motociklų technikos gimnazijoje, gyveno drauge su mama ir jos sugyventiniu.

Jo ilgi plaukai šviesūs, apatinę lūpą puošė sidabrinis žiedelis, jis vilkėjo juodais marškinėliais ir mūvėjo apsmukusiais džinsais nutrintomis siūlėmis.

Vaikis neskubėdamas nužingsniavo link stovėjimo aikštelės, pasikabino šalmą ant krosinio motociklo vairo ir lėtai išvažiavo sukdamas aplink namą per dvigubus geležinkelio bėgius, nutiestus po Norledeno viaduku, link didžiojo pramoninio rajono ir sustojo šalia statybininkų namelio, išmarginto mėlynais bei sidabriniais grafičiais.

Stefanas su draugais rinkdavosi lenktyniauti krosiniais motociklais pačių sutvarkytoje trasoje. Jie važinėdavo skirtingomis kelio pusėmis ir grįždavo Terminalo gatve.

Pirmąkart čia susirinko prieš ketverius metus radę tarp erškėčių paslėptą, ant vinies kabantį raktą nuo namelio. Po didelių statybos darbų dėl kažkokios priežasties jis buvo užmirštas – gerą dešimtmetį pastatas nebuvo naudojamas.

Stefanas pastatė motociklą, atrakino spyną ir atidarė duris. Įžengė į garažą, paskui save uždarė duris, pažvelgęs į mobiliajame telefone šviečiantį laikrodį pastebėjo praleistą mamos skambutį.

Vaikinukas nepamatė kitoje bėgių pusėje, prie žemojo pastato, iš už konteinerio jį stebinčio šešiasdešimtmečio pilku verstos odos švarkeliu ir šviesiai rudomis kelnėmis.

Virtuvėlėje Stefanas išsitraukė kriauklėje besivoliojusį traškučių pakelį ir, susibėręs į saują paskutinius trupinėlius, juos suvalgė.

Garažą teapšvietė pora purvinų grotuotų langų.

Laukdamas draugų ėmė vartyti vieną iš senų ant piešimo spintelės suverstų laikraščių. Pirmame puslapyje švietė jaunos pusnuogės merginos nuotrauka ir prierašas: „Įsivaizduok, jei už savo nužudymą galėtum gauti užmokestį.“

Išlindęs iš slėptuvės vyras zomšiniu švarkeliu ramiai žengė per dvigubus geležinkelio bėgius. Prisiartino prie Stefano motociklo, nustūmė nuo kojelės ir nuvarė prie pat durų.

Vyras apsidairė, paguldė ant žemės motociklą ir dar pastūmė koja norėdamas įsitikinti, kad šis tvirtai remia duris. Tada atsuko kanistrą ir leido benzinui tekėti tiesiai po statybininkų nameliu.

Vaikinukas vis dar vartė seną laikraštį apžiūrinėdamas blyškias moterų kalėjimo nuotraukas. Vienoje jų moteris šviesiais plaukais sėdėjo plačiai išžergusi kojas ir kalėjimo prižiūrėtojui rodė lytinius organus. Stefanas spoksojo į nuotrauką, tačiau atsitiesė išgirdęs iš lauko sklindantį bildesį. Išgirdęs žingsnius sukluso ir užvertė laikraštį.

Prie namelio zomšiniu švarkeliu vilkintis vyras rado berniukų paslėptą raudoną benzino kanistrą, ėmėsi jį tuštinti aplink būdelę. Jos gale išgirdo pirmuosius riksmus. Stengdamasis atidaryti, vaikis daužė duris. Viduje aidėjo berniuko žingsniai, staiga purviname lange pasirodė jo išgąstingas veidas.

– Tai nejuokinga, atidaryk duris! – šaukė šis skardžiu balsu.

Apsukęs aplink ir išlaistęs degalų likučius, vyras pastatė kanistrą ten, kur rado.

– Ką tu darai?! – šaukė berniukas.

Prišoko prie durų, bandydamas išspirti, tačiau šios nė nekrustelėjo. Stefanas puolė skambinti mamai, bet jos telefonas buvo išjungtas. Iš baimės daužėsi širdis, bandė ką nors išvysti pro lango grotas, blaškydamasis nuo vieno prie kito.

– Ar pakvaišai?

Pagaliau pajutus benzino kvapą, berniuką apėmė baimė, suko pilvą.

– Ei! – sušuko išgąstingai. – Žinau, kad esi ten!

Iš kišenės vyras išsitraukė degtukų dėžutę.

– Ko tau reikia? Prašau, tik pasakyk, ko iš manęs nori?

– Tai ne tavo kaltė, košmaras turi įvykti, – nekeldamas balso tarė vyras ir plykstelėjo degtuką.

– Išleisk! – šaukė vaikis.

Vyras švystelėjo degtuką į drėgną žolę. Vėjo įpūsta ugnies burė sušvilpė. Žydra liepsna šovė į viršų priversdama vaikį atsitraukti keletą žingsnių. Berniukas šaukėsi pagalbos. Ugnis apsupo namelį. Vyras traukėsi atbulomis, karštis laižė jo veidą, aplink aidėjo vaikinuko baimės šauksmas.

Vos po kelių akimirkų jau liepsnojo visas namelis, nuo karščio dužo langai.

Liepsnai apėmus Stefano plaukus, šis ėmė riaumoti.

Vyras jau žengė per bėgius, tačiau sustojo prie pastato ir stebėjo it deglą liepsnojantį namelį.