Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Nilsonas stovėjo priešais liftą. Kilstelėjęs ranką Lina pabeldė, sukluso. Viduje pasigirdo žingsniai, po akimirkos į jį žvelgė išlindusi apvalaina šešiasdešimtmetė.

– Taip?

– Sveiki, aš Jonas Lina, kriminalinės policijos komisaras ir...

– Aš juk sakiau, kad nemačiau jo veido, – nutraukė jį moteris.

– Ar policija jau šnekėjo su jumis? Nežinojau.

Ji atlapojo duris, ant telefono staliuko gulėjusios pora kačių nušoko ir dingo buto gilumoje.

– Jis buvo užsimaukšlinęs Drakulos kaukę, – nekantriai, lyg jau daugybę kartų būtų tai sakiusi, tarė ši.

– Kas?

– Kas, – suniurnėjo grįždama į butą.

Po valandėlės grįžo nešina pageltusia laikraščio iškarpa. Jonas užmetė akį į dvidešimties metų senumo straipsnį apie Drakulos kauke pasipuošusį ekshibicionistą.

– Nė siūleliu nebuvo prisidengęs ten, apačioje.

– Tačiau aš norėjau...

– Ne dėl to, kad būčiau žiūrėjusi... Bet visa tai jau esu jums pasakojusi.

Jonas pažvelgė į moterį šypsodamasis.

– Norėjau jūsų paklausti visai apie ką kita.

Ši išpūtė akis.

– Kodėl iš karto nesakėte?

– Norėjau sužinoti, ar pažįstate Penelopę Fernandez, kaimynę.

– Ji man kaip vaikaitė, – įsiterpė moteris. – Tokia nuostabi, maloni, miela ir... – Staiga moteriškė nutilo ir tyliai tarė: – Ar ji negyva?

– Kodėl klausiate?

– Na, čia sukinėjasi policininkai ir uždavinėja nemalonius klausimus.

– Norėčiau sužinoti, ar pastarosiomis dienomis nepastebėjote kokio neįprasto vizito.

– Jei aš esu sena, tai dar nereiškia, kad viską šnipinėju ir užrašinėju.

– Ne, bet galbūt netyčia ką nors pastebėjote.

– Nepastebėjau.

– Na, gal kas nors nutiko, kas nors nekasdieniška?

– Ničnieko. Ta mergina padori ir protinga.

Padėkojęs už atsakymus ir pažadėjęs prireikus grįžti, Lina atsitraukė leisdamas moteriškei uždaryti duris.

Trečiame aukšte tebuvo du butai. Jis ėmė lipti aukštyn, kai pusiaukelėje pastebėjo ant laiptų sėdintį vaiką. Regis, tai maždaug aštuonerių mergaitė trumpai kirptais plaukais, mūvinti džinsus ir vilkinti nudrengtą „Helly Hansen“ megztinį. Ant kelių laikė plastikinį maišelį su „Ramlösa“ mineralinio vandens buteliuku beveik nulupta etikete.

Jonas stabtelėjo priešais droviai žvelgiantį vaiką.

– Labas. Kuo tu vardu?

– Mija.

– Mano vardas Jonas.

Jis pastebėjo purvo žymes ant liauno mergaitės kaklo, tiesiai po smakru.

– Ar turi pistoletą? – paklausė ši.

– Kodėl klausi?

– Elai sakei, kad esi policininkas.

– Teisingai, aš – komisaras.

– Tai ar turi pistoletą?

– Taip, turiu, – ramiai atsakė Jonas. – Nori pašaudyti?

Mergaitė žvelgė į jį nustebusi.

– Juokauji.

– Aha, – šyptelėjo Lina.

Vaikas nusijuokė.

– Kodėl sėdi laiptinėje?

– Man patinka, galima daug išgirsti.

Jonas prisėdo greta.

– Ką girdėjai? – sausai, ramiai pasiteiravo šis.

– Dabar išgirdau, kad tu policininkas, o Ela šnekėjo niekus.

– Melavo?

– Melavo, kad jai patinka Penelopė, – atsakė Mija.

– O kaip yra iš tiesų?

– Į Penelopės pašto dėžutę ji prikrauna kačių kakučių.

– Kodėl ji taip daro?

Mergaitė gūžtelėjo ir sugniaužė maišelį.

– Nežinau.

– Ką tu manai apie Penelopę?

– Ji sveikinasi su manimi.

– Nepažįsti jos?

– Ne.

Jonas apsidairė.

– Ar tu čia gyveni?

Mergaitė tvardė šypseną.

– Ne, gyvenu pirmame aukšte su motina.

– Bet laiką leidi laiptinėje.

Mija darkart gūžtelėjo.

– Dažniausiai.

– Ar čia ir miegi?

Mergaitė krapštė mineralinio vandens buteliuko etiketę.

– Kartais.

– Praeitą penktadienį, – lėtai pradėjo Jonas, – anksti rytą, Penelopė išėjo iš namų ir įsėdo į taksi.

– Baisi nesėkmė, – staigiai atsakė mergaitė, – vos keliomis sekundėmis prasilenkė su Bjornu, jis pasirodė vos Penelopei išėjus. Taip jam ir pasakiau.

– Ką jis atsakė?

– Sakė, kad nesvarbu, jam tereikėjo kažką paimti.

– Kažką paimti?

Mija linktelėjo.

– Dažniausiai jis leidžia man pažaisti su savo telefonu, tačiau tąkart labai skubėjo, tik įbėgo į butą, išbėgo ir, užrakinęs duris, nuskubėjo laiptais.

– Ar matei, ką paėmė?

– Ne.

– Kas nutiko paskui?

– Na, nieko, dešimt minučių po devynių aš išėjau į mokyklą.

– O kai grįžai vakare? Ar kas nors atsitiko?

Mija truktelėjo.

– Motina buvo išėjusi, aš sėdėjau namie, valgiau makaronus ir žiūrėjau televizorių.

– O vakar?

– Vakar jos taip pat nebuvo, todėl buvau namuose.

– Taigi nematei nei ateinančiųjų, nei išeinančiųjų.

– Ne.

Jonas išsitraukė vizitinę kortelę ir užrašė telefono numerį.

– Žiūrėk, Mija, čia keletas naudingų telefono numerių. Vienas jų mano.

Parodė pirštu ant kortelės su policijos emblema išspausdintą numerį.

– Skambink, jei prireiktų pagalbos ar kas nors negražiai su tavimi kalbėtų. Kitas numeris, kurį dabar užrašiau, 020 023 0230 – vaikų pagalbos linija. Jei tik norėsi apie ką pašnekėti, skambink juo.

– Gerai, – sušnabždėjo mergaitė imdama kortelę.

– Neišmesk jos vos man nuėjus, – paprašė Lina. – Net jei dabar nenori su niekuo kalbėti, galbūt užsimanysi kitą kartą.

– Nubėgdamas Bjornas taip laikė ranką, – tarė Mija pridėjusi ranką prie pilvo.

– Lyg jam būtų skaudėję pilvą?

– Aha.

26

Delnas

Jonas pabeldė į dar vieno buto duris, tačiau tesužinojo, kad Penelopė buvusi santūri, gal kiek baigšti kaimynė, kasmet dalyvaudavusi talkoje ir kasmetiniuose bendrijos susirinkimuose. Pagaliau Lina lėtai patraukė link trečio aukšto.

Penelopės buto durys buvo atviros. Saugumo policijos technikas dėjo į popierinį maišelį ką tik išmontuotą laukujų durų spyną.

Įžengęs vidun komisaras atsistojo kiek nuošaliau stebėdamas, kiek pasistūmėjo tyrimas. Jam visada patiko stebėti technikų darbą, kaip sistemingai fotografuojama, paimami atspaudai ir kruopščiai aprašomas kiekvienas jų žingsnis. Nusikaltimo vietos tyrimas griauna. Sluoksnis po sluoksnio nyksta įkalčiai. Svarbiausia – pradėti teisingoje vietoje, kitaip svarbiausi įkalčiai, atspaudai bus sugadinti nepataisomai.

Jonas žvalgėsi po tvarkingą Penelopės Fernandez butą. Ką tąkart čia veikė Bjornas Almskugas? Jis pasirodė vos merginai išėjus. Atrodo, lyg būtų tykojęs prie įėjimo, laukęs, kol ši išeis.

Galbūt tai tebuvo sutapimas, tačiau įmanoma, kad Bjornas nenorėjo jos sutikti.

Vaikinas skubėjo, laiptinėje sutiko mergaitę, tačiau neturėjo laiko su ja šnektelėti, paaiškino turįs kai ką paimti, o bute teužtruko vos keletą minučių.

Greičiausiai paėmė tai, apie ką užsiminė Mijai. Galbūt buvo pamiršęs kažką mažo, telpančio kišenėje, pavyzdžiui, laivo raktą.

Galbūt ką nors paliko bute. Arba norėjo tik patikrinti ar užsirašyti telefono numerį.

Jonas įžengė į virtuvę ir apsidairė.

– Ar apžiūrėjote šaldytuvą?

Jaunuolis apžėlusiu smakru pažvelgė į jį.

– Išalkote? – paklausė ryškiu Dalaro dialektu.

– Tai puiki slėptuvė, – šaltai paaiškino Lina.

– Šaldytuvo dar nepasiekėme, – atsakė jaunuolis.

Jonas grįžo į gyvenamąjį kambarį, kurio kampe Saga vis dar įrašinėjo kalbą diktofonu.