Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Kalbėjau su Verneriu Zandenu, ir jis nuo pradžių sakė, kad Penelopė Fernandez susijusi su kairiųjų pažiūrų ekstremistų grupuotėmis.

– Gali būti, tačiau aš esu tikras, kad ši žmogžudystė su tuo nesusijusi.

– Žinoma! Savaime suprantama, tu esi tikras! – sušuko Karlosas.

– Nežinau kaip, bet vyras, kurį mačiau Penelopės bute, ne šiaip mėgėjas, o profesionalus žudikas.

– Saugumas mano, kad Penelopė ir Bjornas patys suplanavo ataką.

– Ar galėtų Fernandez būti teroriste? – nusistebėjo Jonas. – Ar esi skaitęs jos straipsnių, ji juk pacifistė ir laikosi...

– Vakar, – įsiterpė vadovas, – saugumo policija sučiupo žmogų iš „Brigados“, kaip tik keliaujantį į Penelopės butą.

– Aš nė nežinau, kas per viena ta „Brigada“.

– Kairiųjų kovotojų grupė. Jie susiję su Antifašistų grupe ir Revoliuciniu frontu, tačiau veikia individualiai... Ideologiškai jie mano esą panašūs į Raudonosios armijos frakciją, tačiau nori būti kuo panašesni į „Mossad“.

– Tai nesusiję, – atsakė Jonas.

– Tu tiesiog nenori tuo tikėti, tačiau tai jau kitas dalykas. Paiešką organizuosime tinkamu laiku, išsiaiškinsime sroves ir kaip laivas buvo nešamas, kad galėtume toliau ieškoti, galbūt pasitelksime ir narus.

– Puiku, – sukuždėjo Lina.

– Vis dėlto mums reikia išsiaiškinti, kodėl jie buvo nužudyti. Arba kodėl slapstosi.

Jonas atidarė kabineto duris pasiruošęs eiti, tačiau akimirką stabtelėjo ir dar kartą atsisuko į Karlosą.

– Kas nutiko jaunuoliui, priklausančiam „Brigadai“, kai šis bandė patekti į Penelopės butą?

– Jį paleido, – atsakė Karlosas.

– Ar pavyko sužinoti, ką jis ten veikė?

– Norėjo aplankyti.

– Aplankyti, – atsiduso Jonas. – Ar saugumas nesužinojo nieko daugiau?

– Tu nekiši nagų prie „Brigados“, – perspėjo Karlosas su neslepiamu nerimu balse. – Tikiuosi, supranti.

Jonas išėjo iš kambario, atsidūręs koridoriuje išsitraukė telefoną. Girdėjo Eliasono šūkaliojimą apie tvarką ir kad jam nevalia kištis į saugumo policijos darbą. Jonas nesustojo, ėjo ieškodamas Natano Poloko numerio, nuspaudė mygtuką ir pridėjo telefoną prie ausies.

– Polokas, – prisistatė Natanas.

– Ką žinai apie „Brigadą“? – paklausė Jonas atsidarant lifto durims.

– Saugumo policija jau keletą metų bando infiltruoti savo žmones į kairiųjų kovotojų grupes Stokholme, Geteborge ir Malmėje. Neįsivaizduoju, ar „Brigada“ tikrai tokia pavojinga, kaip teigia saugumas. Jie mano, kad grupuotė turi ginklų ir sprogmenų. Bet kuriuo atveju, keletas narių kali nepilnamečių sulaikymo įstaigose už smurtinius nusikaltimus.

Liftas leisdamasis truktelėjo.

– Sužinojau, kad saugumo policija netoli Penelopės buto sulaikė tiesiogiai su „Brigada“ susijusį jaunuolį.

– Danielį Marklundą. Jis priklauso vidiniam rateliui, – paaiškino Natanas.

– Ką apie jį žinai?

– Nedaug. Jis nuteistas lygtinai už vandalizmą ir neteisėtus įsibrovimus į kompiuterius.

– Ką jis veikė Penelopės namuose?

Liftas sustojo, atsivėrė durys.

– Vaikinas nebuvo ginkluotas. Per apklausą reikėjo juridinio atstovo, jis neatsakė į keletą klausimų, taigi tą pačią dieną buvo paleistas.

– Taigi mes nieko nežinome?

– Ne.

– Kur galėčiau jį rasti? – pasiteiravo Jonas.

– Jis neturi namų adreso, – tarė Natanas. – Pasak saugumo policijos, gyvena su įtakingiausiais „Brigados“ nariais jų patalpose netoli viešbučio „Zinkensdamm“.

28

„Brigada“

Plačiais žingsniais žengiant požeminiu Rotušės parko garažu ir mąstant apie Disą, Jonui dingtelėjo, kaip smarkiai jos pasiilgęs. Norėjosi atsidurti jos liesame glėbyje, užuosti švelnių plaukų kvapą. Jos šnekos apie archeologinius atradimus, kaulų lūžius be menkiausios aliuzijos į nusikaltimus, daugybę žmonių, gyvenusių prieš daugybę metų, keistai ramino.

Lina staiga suprato, jog pastaruoju metu buvo taip užsivertęs darbais, kad nė nerado laiko pasikalbėti su Disa. Jis ėjo gilyn tarp automobilių, kai pajuto kažką judant už betoninės kolonos. Kažkas lūkuriavo prie jo „Volvo“ automobilio.

– Neužtrukai! – sušuko Jonas.

– Teleportavausi, – atsakė jam Polokas.

Jonas stabtelėjo, užsimerkė ir pirštu užspaudė smilkinį.

– Skauda galvą? – pasiteiravo Natanas.

– Nedaug miegojau.

Jie įlipo į automobilį, Jonas pasuko raktelį, pasigirdo Astoro Piacolos tango.

Polokas šiek tiek pagarsino, atrodė, lyg pora smuikų sūkuriavo aplink vienas kitą.

– Supranti, kad informaciją gavai ne iš manęs, – tarė Natanas.

– Taip.

– Ką tik sužinojau, kad saugumo policija rengiasi pasinaudoti Danielio Marklundo įsibrovimu į Penelopės butą, kad surengtų kratą „Brigados“ patalpose.

– Privalau prieš tai su juo pasišnekėti.

– Tada tau reikėtų paskubėti.

Jonas pavažiavo atbulas, apsisuko ir ėmė kilti estakada, vedančia iš požeminio garažo.

– Ar labai? – paklausė sukdamas į dešinėje esančią Kungsholmo gatvę.

– Manau, jie jau pakeliui.

– Parodyk, kaip ten patekti, ir galėsi keliauti atgal į nuovadą apsimesdamas lyg niekur nieko.

– Turi planą?

– Planą? – juokais paklausė Jonas.

Natanas nusijuokė.

– Ne, noriu sužinoti, ką Danielis Marklundas rengėsi daryti Penelopės bute. Galbūt jis žino, kas vyksta.

– Bet...

– Tai, kad „Brigada“ ruošėsi patekti į jos butą būtent dabar, negali būti sutapimas. Netikiu tuo. Saugumo policija įsitikinusi, kad išpuolį suplanavo ekstremistai, bet...

– Jie visada įsitikinę, toks jų darbas, – šypsodamasis tarė Polokas.

– Prieš pasitraukdamas iš tyrimo aš bet kuriuo atveju privalau pasikalbėti su Danieliu Marklundu.

– Net jei aplenksi saugumo policiją, „Brigados“ nariai nebūtinai norės ką nors pasakyti.

29

Šturmas

Saga Bauer didžiulį juodą „Glock 21“ 45 kalibro pistoletą užtaisė trylika šovinių.

Švedijos saugumo policija rengėsi siausti „Brigados“ patalpose Siodermalme. Ji sėdėjo drauge su trimis kolegomis autobusiuke, važiuojančiame Horno gatve prie Liaudies operos teatro. Po penkiolikos minučių civiliais drabužiais apsirengę pareigūnai ruošėsi keliauti į greitojo maisto restoraną „Nagham“ ir netikėtai jį šturmuoti.

Pastaraisiais mėnesiais saugumo policija pateikė keletą ataskaitų apie Stokholme vykdomą nežinomą kairiųjų ekstremistų veiklą. Galbūt tik sutapimas, tačiau, jų manymu, ruošdamosi įvykdyti rimtesnį išpuolį susivienijo keletas ginkluotų grupuočių. Po sprogmenų vagystės iš karinės amunicijos saugojimo vietos Vaksholme perspėta dėl galimų teroro aktų.

Violos Fernandez nužudymą ir mėginimą susprogdinti Penelopės Fernandez butą strategai taip pat siejo su artėjančia ataka.

Buvo manoma, kad „Brigada“ – pavojingiausia ir geriausiai ginkluota kairiųjų grupuotė. Danielis Marklundas priklausė vidiniam gaujos būriui. Jis buvo sulaikytas, kai mėgino patekti į Penelopės Fernandez butą, taigi strategai darė prielaidą, jog šis galėjo būti tas pats žmogus, užpuolęs komisarą Joną Liną ir jo pagalbininką.

Joranas Stounas šypsodamasis vilkosi sunkią neperšaunamąją liemenę.

– Susemsime tuos prakeiktus bailius.

Andersas Vestlundas, neįstengdamas nuslėpti įtampos, nusijuokė.

– Velniai griebtų, tikiuosi, jie priešinsis ir galėsiu iškastruoti kokį komunistą visiems laikams.