Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Už vienintelių durų dar kartą pasigirdo riksmas.

Jonas nenuleido nuo jų akių rankose taip stipriai laikydamas į grindis nukreiptą šratinį šautuvą, kad šis sulinko.

Moteris pastatė skardinę ir abejingai pasikasė pažastį.

Lina atsargiai padėjo šautuvą, praėjo pro ant čiužinio sėdinčią moterį ir įžengė į koridorių žemomis lubomis, kurio stiklo vata išklotas sienas dengė vištų aptvarams skirtas tinklas. Sunkūs cigaro dūmai sklaidėsi ore. Jis mėgino ranka prisidengti nuo akis spiginančios lempos šviesos. Koridoriaus gale kabėjo plačios plastikinės žaliuzės. Jonas tik nujautė judesius viduje girdėdamas aidintį persigandusio žmogaus balsą. Staiga kažkas visai šalia garsiai sušuko. Gerklinį garsą lydėjo greitas mėginimas atgauti kvapą. Pareigūnas staigiai šastelėjo į priekį, praslinko pro akinančią lempą, kur pro storą plastiko plėvelę galėjo matyti kambarį.

Viduje daug dūmų – plika akimi buvo matyti, kaip dūmų srovės kilo sustingusiame ore.

Žema raumeninga moteris, mūvinti juodais džinsais ir vilkinti rudais marškinėliais, užsimaukšlinusi plėšiko kaukę, stovėjo priešais vyrą su trumpikėmis ir kojinėmis. Ant jo kaktos švietė ištatuiruotas užrašas „Baltoji galia“. Vyras įsikando į liežuvį, kraujas tekėjo smakru per kaklą ant liulančio pilvo.

– Prašau, – sušnabždėjo purtydamas galvą.

Nuleistoje moters rankoje Jonas pastebėjo rūkstančią cigaretę. Staiga priėjusi ji prispaudė smilkstančią žariją prie vyro kaktos. Vyras sušuko, krestelėjo storas pilvas ir nukarusi krūtinė. Jis apsišlapino, tamsi dėmė išsiplėtė ant mėlynų trumpikių, nuogomis kojomis srovelė tekėjo žemyn.

Lina išsitraukė pistoletą ir mėgindamas suprasti, ar kambaryje yra daugiau žmonių, artinosi link apsauginės plėvelės plyšio. Nepastebėjęs nieko jau žiojosi sušukti, bet netikėtai iš rankos iškrito pistoletas, nudardėjo ant betoninių grindų prie plastikinės užuolaidos.

Nustebęs Jonas pažvelgė į drebančią ranką ir kūną užliejo skausmas. Aptemo akyse, tvinksėjo kakta. Komisaras negalėjo sulaikyti besprūstančios dejonės ir viena ranka atsirėmė į sieną. Juto, kaip netenka sąmonės, bet vis dar girdėjo už užuolaidos sklindančius balsus:

– Velniop! – šaukė moteris. – Pasakyk pagaliau, ką, po velnių, ten darei?

– Neprisimenu, – verkšleno neonacis.

– Ką darei?

– Kankinau vaikiną.

– Tiksliau!

– Išdeginau jam akį.

– Cigarete, – pridėjo ji. – Dešimtmečiam berniukui...

– Taip, bet...

– Kodėl? Kuo jis nusikalto?

– Mes sekėme jį nuo sinagogos iki...

Jonas netyčia užkabino prie sienos pritvirtintą sunkų gesintuvą. Nesuvokė laiko. Išnyko erdvė. Teliko galvos skausmas ir šaižus spengimas ausyse.

31

Žinutė

Jonas prigludo prie sienos, keliskart sumirksėjo vydamas miglą nuo akių, kai pastebėjo kažką artinantis. Veikiausiai atsekė jį iš nuogalių kambario. Ant nugaros pajuto ranką, stengėsi įžiūrėti per miglą artėjantį veidą.

– Kas nutiko? – tyliai paklausė Saga Bauer. – Tu sužeistas?

Jis pabandė papurtyti galvą, tačiau skausmas neleido ištarti nė žodžio.

Galvą veriančiai maudė, lyg kas kabliu gręžtų tiesiai per odą, kaukolę, smegenų žievę iki pat smegenų skysčio.

Jonas priklaupė.

– Tau reikia iš čia nešdintis, – tarė Saga.

Lina jautė, kaip pareigūnė atsargiai kilstelėjo jo galvą, tačiau vis dar neįstengė ničnieko pamatyti. Sunkūs prakaito lašai tekėjo pažastimis, kaklu, nugara, visas veidas ir plaukai buvo šlapi.

Saga įsikibo į jo drabužius kišenėse ieškodama vaistų, manydama, kad tai epilepsijos priepuolis.

Po valandėlės skausmas atlėgo, Jonas liežuviu sudrėkino burną ir pažvelgė aukštyn. Jo žandikaulis įsitempęs, visą kūną sukaustė migrena.

– Jums dar negalima šturmuoti, – sušnabždėjo jis. – Aš privalau...

– Kas, po velnių, čia nutiko?

– Nieko, – atsakė komisaras nuo grindų keldamas pistoletą.

Jis pakilo ir kuo skubiausiai žengė į plastiko užuolaidomis užvertą kambarį. Nebuvo nė gyvos dvasios. Ant sienos degė avarinio išėjimo lempelė. Saga nusekė iš paskos ir klausiamai pažvelgė. Jonas atidarė šarvuotas atsargines duris, už kurių buvo metalinės kopėčios.

– Perkele, – sušnypštė.

– Kalbėk su manimi, – pyktelėjo Saga.

Jonas niekada negalvojo apie tikrąją ligos priežastį, stengėsi užmiršti įvykius, nulėmusius, jog retkarčiais jo smegenys ima pulsuoti it pašėlusios. Per keletą minučių skausmas tampa nepakeliamas. Anot gydytojo, tai sunki fiziškai sukeltos migrenos forma.

Vieninteliai vaistai – priemonė nuo epilepsijos „Topiramat“. Jonas turėjo nuolat gerti vaistus, nuo kurių jausdavosi mieguistas. Tomis dienomis, kai privalėdavo susikaupti darbe, nutraukdavo gydymą. Žinojo, į kokią avantiūrą leidžiasi – priepuolių galėjo nepasitaikyti kelias savaites, tačiau galėjo kartotis ir vos kas keletą dienų.

– Jie kankino vaikinuką. Manau, neonacį.

– Kankino?

– Su cigarete, – patikslino Jonas žengdamas iš kambario.

– Kas nutiko?

– Neįstengiau...

– Prašau, – nutraukė jį Saga, – tau nederėtų... Jei jau sergi... Turiu omenyje operatyvų darbą.

Ji persibraukė veidą.

– Suknistas šūdas, – sušnabždėjo.

Jonas ėjo už nugaros girdėdamas Sagos žingsnius.

– Ką čia iš viso darai? – paklausė ši. – Saugumo policija gali pasirodyti bet kurią akimirką. Jie šaudys į ginkluotuosius nesukdami galvos, kas šie tokie. Pats puikiai žinai. Tamsoje bus naudojamos ašarinės dujos ir...

– Privalau pasikalbėti su Danieliu Marklundu, – tarė Jonas.

– Tu nė neturėtum būti apie jį girdėjęs. Kas tau papasakojo?

Lina žengė koridoriumi, tačiau stabtelėjo Bauer tylomis pamojus į kitą pusę. Jis nusekė pareigūnei iš paskos, išsitraukė pistoletą. Už kampo išgirdo ją sušunkant.

Saga stovėjo kambario, kuriame buvo penki kompiuteriai, tarpduryje. Kampe sėdėjo barzdotas jaunuolis riebaluotais plaukais. Tai buvo Danielis Marklundas. Jo drėgnos lūpos atrodė įsitempusios. Rankoje laikė rusišką durtuvą.

– Mes policijos pareigūnai. Prašau padėti peilį, – ramiai paliepė ji rodydama ženkliuką.

Jaunuolis papurtė galvą įnirtingai mojuodamas peiliu.

– Tenorime su tavimi pasišnekėti, – tarė Jonas paslėpdamas pistoletą.

– Tuomet šnekėkite, – atkirto Danielis.

Prisiartinęs sugavo įsitempusį vaikino žvilgsnį. Lina dėjosi nepastebįs besiartinančio aštraus durtuvo galo.

– Danieli, tu ne toks kietas, – šyptelėjo Jonas.

Žvilgantis durtuvas dvelkė tepalu. Danielis Marklundas vis greičiau ranka suko ratus, žvilgsnis buvo sutelktas.

– Ne tik suomiai sugeba...

Staiga komisaras jį puolė, sučiupo jaunuolio rankas ir švelniai išsuko peilį.

Stojo tyla, vyrai susižvalgė ir Danielis Marklundas pagaliau pasiduodamas gūžtelėjo.

– Daugiausia dirbu su IT, – nuolankiai tarė jis.

– Mūsų pokalbį greitai nutrauks, – paaiškino Jonas. – Tik pasakyk, ką veikei Penelopės Fernandez bute.

– Norėjau aplankyti.

– Danieli, – rūškanai kreipėsi Lina. – Už ginkluotą pasipriešinimą gali būti nuteistas kalėti, tačiau man yra svarbesnių reikalų nei suimti tave, tad leisk taupyti laiką. Ar Penelopė Fernandez priklauso „Brigadai“?

– Penelopė? – šyptelėjo Danielis. – Ji aktyvi „Brigados“ priešininkė.

– Tad ką norėjote jai padaryti?