Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Vis dėlto nemanai, kad jis rado nuotrauką? – paklausė Karlosas.

– Gali būti, kad Bjornas ją dar tebeturi arba paslėpė kokio nors draugo namuose, o gal paliko seife ar dar kur nors. Gali būti visaip.

Pokalbis nutrūko. Jonas girdėjo sunkų vadovo kvėpavimą.

– Jei rastume nuotrauką anksčiau už žudiką, – dėstė Eliasonas, – baigtųsi visa ši painiava.

– Taip, – tarstelėjo Jonas.

– Na, manau, jei pamatytume nuotrauką, neliktų paslapties, dėl kurios verta žudyti.

– Viliuosi, jog viskas bus taip paprasta.

– Jonai, aš... Negaliu perimti Peterio tyrimo, tačiau manau...

– Turėčiau važiuoti į Policijos aukštąją mokyklą skaityti paskaitų.

– Tik tiek ir norėjau išgirsti, – nusijuokė Karlosas.

Grįždamas į Kungsholmeną Jonas išklausė Eriksono jam paliktas žinutes mobiliojo atsakiklyje. Pirmiausia norėjo pranešti, kad ir ligoninėje galįs dirbti. Praėjus trylikai minučių Eriksonas paliko kitą žinutę, prašydamas leisti dalyvauti tyrime, o po dvidešimties jau šaukė išprotėsiąs, jei tuoj pat neras užsiėmimo. Lina surinko kolegos telefono numerį, po poros signalų pasigirdo pavargęs Eriksono balsas:

– Kva...

– Ar aš pavėlavau? Jau išprotėjai?

Atsakydamas Eriksonas žagtelėjo.

– Nežinau, ar tu supranti, tačiau mums reikia skubėti. Vakar rytą Penelopė Fernandez paliko žinutę mamos atsakiklyje.

– Vakar? – nervingai pasitikslino Eriksonas.

– Sakė, kad ją persekioja.

– Ar jau važiuoji aplankyti manęs?

Jonui pasakojant apie tai, jog ketvirtadienio naktį Penelopė ir Bjornas miegojo atskirai, Erikas giliai kvėpavo per nosį. Be dvidešimt septynios ji įsėdo į taksi važiuoti į televizijos debatų laidą. Vos po kelių minučių jos namuose pasirodė Bjornas. Jonas taip pat papasakojo apie delno atspaudus, lipniosios juostelės skutelius ir nuplėštą nuotraukos kampą. Jis tikino, kad vaikinas laukė, kol Penelopė išeis ir tada galės jai nežinant kuo greičiau pagriebti nuotrauką.

– Manau, mus užpuolęs vyras ieškojo tos nuotraukos tuo metu, kai pasirodėme bute ir jį išgąsdinome.

– Gali būti, – sumurmėjo Eriksonas.

– Jis tenorėjo pasprukti, o ne nužudyti mus.

– Antraip būtų taip ir padaręs, – pritarė Erikas.

Ragelyje kažkas sutraškėjo, ir pasigirdo įsakmus Eriksono balsas, liepiantis palikti jį ramybėje. Jonas girdėjo, kaip moteris aiškino, jog atėjo metas gimnastikos užsiėmimui, tačiau vyras atkirto, kad šis pokalbis telefonu yra privatus.

– Galime daryti išvadą, jog nuotraukos jis nerado, – tęsė Lina. – Jei būtų radęs laive, nebūtų reikėję grįžti į Penelopės butą.

– O merginos bute jos taip pat nebuvo, nes Bjornas jau buvo spėjęs ją paimti.

– Mano manymu, bute nusikaltėlis mėgino sukelti sprogimą norėdamas sunaikinti ieškomą nuotrauką.

– Vis dėlto kodėl tokia svarbi fotografija buvo priklijuota ant kambario durų? – nusistebėjo Eriksonas.

– Sugalvojau net keletą priežasčių. Veikiausiai Bjornas ir Penelopė nė patys nesupranta, kad nuotrauka – svarbus įkaltis.

– Taigi, taigi, – nekantriai kartojo Eriksonas.

– Jie nemano, jog reikėtų slėpti fotografiją, juolab neverta dėl jos aukoti gyvybių.

– Vis dėlto staiga Bjornas apsigalvojo.

– Gali būti, kad sužinojo, kaip pavojinga turėti namuose nuotrauką, todėl ir nuplėšė. Mes dar daug ko nežinome, o vienintelis būdas sužinoti – sąžiningai dirbti pareigūno darbą.

– Būtent! – suriko Erikas.

– Ar gali gauti visų šios savaitės pokalbių, trumpųjų žinučių, banko kortelių operacijų išklotinę? Čekiai, autobusų bilietai, susitikimai, užsiėmimai, darbo laikas...

– Po velnių, aišku, kad galiu...

– Palauk, pamiršk, jog prašiau.

– Kaip tai pamiršti?

– Gimnastika, – šypsodamasis tarė Jonas. – Turi eiti į kineziterapijos seansą.

– Čia balandžio pirmosios pokštas? – susijaudinęs zirztelėjo Eriksonas. – Kineziterapija? Kurių galų? Kad paslėpčiau tinginystę?

– Tau derėtų pailsėti, – paprieštaravo Lina. – Kitas technikas galėtų...

– Gulėdamas čia aš išprotėsiu.

– Nedirbai vos šešias valandas.

– Ir jau lipu sienomis.

33

Paieška

Jonas važiavo į rytus, Gustavsbergo link. Kelkraštyje tupėjęs baltas šuo trumpai nužvelgė automobilį. Lina prisiminė Disą, tačiau, užuot jai skambinęs, surinko Anjos telefono numerį.

– Man reikia Klaudijos Fernandez namų adreso.

– Marijos gatvė 5, – nedelsdama atsakė ši. – Netoli senojo porceliano fabriko.

– Ačiū, – padėkojo Jonas.

Anja nepadėjo ragelio.

– Aš vis dar laukiu, – tarė liūdnokai.

– Ko gi? – švelniai pasidomėjo komisaras.

– Laukiu, kol nusipirksime „Silja Galaxy“ kelto bilietus į Abą, išsinuomosime mažytį namelį su kubilu netoli vandens.

– Skamba gražiai, – lėtai išskiemenavo Jonas.

Išlipęs iš automobilio prie Klaudijos Fernandez namų Lina užuodė buksmedžių ir vynuogių kartumą, akimirką jį užplūdo prisiminimai. Nuspaudus skambutį, prie kurio vaikiška rašysena iškeverzota „Fernandez“, prieš akis iškilo veidas.

Viduje melodingai mušė laikrodis. Jonas laukė. Po kurio laiko pasigirdo lėti žingsniai.

Nerimaudama Klaudija atvėrė duris. Išvydusi komisarą atbula traukėsi koridoriumi. Nuo drabužių kabyklos nukrito paltas.

– Ne, – šnabždėjo ji, – tik ne Penė...

– Klaudija, viskas gerai, – paskubomis ramino Jonas.

Moteris nepajėgė stovėti ir tuoj susmuko ant žemės tarp batų, sukabintų drabužių, kvėpuodama lyg įbaugintas žvėrelis.

– Kas nutiko? – išsigandusi paklausė.

– Mes beveik nieko nežinome, tačiau vakar rytą Penelopė bandė jums prisiskambinti.

– Ji gyva.

– Taigi, gyva.

– Ačiū, Viešpatie, ačiū, – kartojo Klaudija.

– Įrašėme jums paliktą žinutę.

– Man? Ne, – sunerimo moteris stodamasi.

– Įrašas labai prastos kokybės, tačiau pasinaudojus specialia programa mums pavyko išgirsti jos balsą, – aiškino pareigūnas.

– Vienintelis... Įraše vyras liepė man susirasti darbą.

– Teisingai. Nors ir nebuvo girdėti, Penelopė kalbėjo prieš tai.

– Ką ji sakė?

– Sakė, kad jai reikia pagalbos. Jūrų policija rengiasi organizuoti paiešką.

– Susekti telefoną... Juk įmanoma atsekti, iš kur buvo skambinta.

– Klaudija, – ramiai kreipėsi Jonas, – norėčiau užduoti jums keletą klausimų.

– Kokių dar klausimų?

– Gal galėtume prisėsti?

Koridoriumi jie nuėjo virtuvės link.

– Jonai Lina, ar galiu jūsų kai ko paklausti?

– Klauskite, tačiau nesu tikras, ar sugebėsiu atsakyti.

Klaudija Fernandez padėjo puodelius kavai. Rankos šiek tiek drebėjo. Ji atsisėdo priešais ir ilgokai stebėjo komisarą.

– Ar turite šeimą? – pasiteiravo.

Šviesioje virtuvėje geltonomis sienomis stojo tyla.

– Ar prisimenate, kada pastarąjį kartą lankėtės Penelopės namuose? – po valandėlės paklausė Jonas.

– Buvau ten praeitą savaitę, antradienį. Ji man padėjo sutvarkyti Violos kelnes.

Jonas linktelėjo, moters burna pastebimai trūkčiojo jai bandant sulaikyti besiveržiančias ašaras.

– Gerai pagalvokite, Klaudija, – tarė pareigūnas pasilenkdamas prie šeimininkės. – Ar ant stiklinių durų buvo priklijuota nuotrauka?

– Taip.

– Kas joje vaizduojama? – klausė Jonas tvardydamas nekantrumą.

– Nežinau, neatkreipiau dėmesio.