Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

„Dreambow“ interneto kavinėje buvo itin ramu. Grindys neseniai išplautos, kvepėjo citrininiu plovikliu ir plastiku. Priešais kompiuterių stalelius stovėjo permatomos akrilo kėdės. Dėmesį traukė tik mirksinčios ekranų lempelės.

Stambus vyras smailia barzdele pasilenkė prie aukšto stalo ir sriūbtelėjo kavos iš puodelio, ant kurio puikavosi užrašas „Liūtas Lenartas“. Jo džinsai atrodė apsmukę, vieno „Reebok“ sportinio batelio raišteliai atsirišę.

– Norėčiau pasinaudoti kompiuteriu, – tarė Jonas dar nespėjęs prieiti.

– Stok į eilę, – nusišaipė vyras rodydamas tuščias patalpas.

– Ypatingu kompiuteriu, – patikslino komisaras, jo akys blizgėjo. – Penktadienį čia lankėsi mano draugas, norėčiau pasinaudoti tuo pačiu kompiuteriu.

– Nežinau, ar galiu?..

Jis nutilo, kai Jonas pasilenkė ir užrišo batų raištelius.

– Tai svarbu.

– Pažiūrėsiu penktadienio registrus, – vyro skruostus išmušė mažytės raudonos dėmelės. – Kuo vardu jūsų draugas?

– Bjornas Almskugas, – stodamasis atsakė Lina.

– Penktas kompiuteris, čia kampe. Norėčiau pamatyti jūsų dokumentą.

Pareigūnas ištiesė policininko pažymėjimą, stambusis vyras atrodė sumišęs rašydamas Jono pavardę ir asmens kodą.

– Galite naršyti.

– Ačiū, – draugiškai padėkojęs Lina patraukė prie kompiuterio.

Išsitraukęs mobilųjį jis paskambino Juhanui Jonsonui, jaunam kriminalinės policijos darbuotojui, užsiimančiam informacinių technologijų nusikaltimais.

– Palaukite, – pasigirdo lūžtantis prislopintas balsas. – Prarijau popieriaus gabalėlį, panaudotą popierinę nosinaitę. Pūsdamas nosį įkvėpiau norėdamas čiaudėti... Ai, nežinau, kaip paaiškinti. Ir su kuo aš kalbu?

– Jonu Lina, kriminalinės policijos komisaru.

– Po velnių, Jonai, kaip faina !

– Tavo balsas skamba šiek tiek geriau, – pasakė Lina.

– Taip, nosinaitė nukeliavo žemyn.

– Noriu sužinoti, ką vienas vaikinas darė penktadienį.

– Say no more (angl. daugiau nieko nesakyk – vert. past. ).

– Aš skubu, šiuo metu esu interneto kavinėje.

– Ar gali naudotis tuo pačiu kompiuteriu?

– Jis kaip tik priešais.

– Tada viskas paprasčiau. Atsidaryk istorijos skyrelį, kuris veikiausiai yra išvalytas, kiekvieno vartotojo duomenys dažniausiai būna ištrinami, tačiau lieka standžiajame diske, nes... Arba geriausia būtų pasiimti kompą į nuovadą ir nuskaityti naudojant mano sukurtą programą...

– Susitikime susikaupimo kambarėlyje Šv. Jorano ligoninėje už penkiolikos minučių, – tarė Jonas išjungdamas kompiuterį ir nešdamas jį pro duris.

Stambusis vyras žvalgėsi nustebęs ir mėgino užstoti kelią.

– Negalima imti...

– Kompiuteris areštuojamas, – draugiškai paaiškino Lina.

– Taip, ką įtariate?

Perbalęs vyras liko stovėti. Išnykdamas saulės šviesoje Jonas pamojavo laisva ranka.

36

Ryšys

Automobilių stovėjimo aikštelė prie ligoninės buvo įkaitusi, tvyrojo siaubinga tvankuma.

Po koplytėlę zujo Eriko vežimėlis. Jis įkūrė štabą. Trys telefonai nepaliovė skambėję.

Nešinas kompiuteriu vidun įžengė Jonas ir padėjo šį ant kėdės. Įsitaisęs ant nedidutės sofos jau sėdėjo Juhanas Jonsonas – plikas dvidešimt penkerių metų vyras suaugusiais antakiais, vilkintis jam netinkančiu juodu džemperiu. Jis atsistojo, priėjęs prie Linos mestelėjo baugštų žvilgsnį, paspaudė ranką ir nusiėmė raudoną kuprinę.

– Ei saa peittää, – tarė keldamas sunkų kompiuterį.

Eriksonas pilstė gėrimą „Fanta“ į trapius nebalinto popieriaus puodelius.

– Klibančius standžiuosius diskus kelioms valandoms kišu į šaldiklį, o paskui tereikia sujungti ATA/SATA jungtį. Visi dirba skirtingai, turiu omenyje, mano draugužis iš „Ibas“ darbuojasi su RDR – jokio kontakto su žmonėmis, visąlaik jis tik varo prie tų sušiktų telefono linijų. Daugumai taip geriau, tačiau aš ne dauguma, noriu įvairovės – tai mano arkliukas. Tuomet reikėtų naudoti programą „Angaras“.

Jis atmetė galvą ir nusikvatojo vaidindamas išprotėjusį mokslininką.

– Muachachacha... Pats ją sukūriau, – netilo jis. – Veikia kaip skaitmeninis siurblys – viską surenka ir surikiuoja mikrosekundės tikslumu.

Juhanas prisėdo ir sujungė kompiuterius. Jo kompiuteris nestipriai sudžeržgė. Pašėlusiu tempu įvedė daugybę komandų, paskaitė, paslinko pele žemyn, paskaitė ir vėl ėmė spausdinti komandas.

– Kiek užtruksime? – po valandėlės pasidomėjo Jonas.

– Nežinau, ne ilgiau nei mėnesį.

Keikdamasis po nosimi Juhanas įrašė kitą komandą, pasipylė nauji skaičiai.

– Juokauju, – tarė jis.

– Supratau, – kantriai burbtelėjo Lina.

– Per penkiolika minučių turėtume sužinoti, kiek informacijos galime atkurti, – paaiškino pirmasis žvelgdamas į popieriaus lapą, kuriame komisaras buvo pažymėjęs, kuriuo metu Bjornas Almskugas lankėsi interneto kavinėje.

– Atrodo, visa istorija ištrinta, o tai sunkina darbą...

Seno grafiko nuotrupa pasirodė purviname ekrane. Po lūpa Jonsonas įsikišo paketėlį kramtomojo tabako, į kelnes nusivalė rankas ir laukdamas stebėjo ekraną.

– Tvarkinga ir gražu, – priekabiai suniurzgėjo, – vis dėlto neįmanoma visko ištrinti, „Angaras“ randa net neegzistuojančius plyšelius.

Staiga iš kompiuterio pasigirdo pypsėjimas, Juhanas kažką įrašė ir puolė analizuoti ilgą pilną skaičių lentelę. Paskui dar kažką įrašė, ir signalas dingo.

– Kas vyksta? – sunerimo Jonas.

– Ne kažkas. Tos naujoviškos ugniasienės, smėliadėžės ir netikri virusų saugikliai viską stabdo. Stebuklas, kad per visas tas programas kompiuteris veikia. – Juhanas papurtė galvą ir išspjovė tabaką. – Gyvenime nesu naudojęs antivirusinės programos ir... Užsičiaupk, – sudraudė pats save.

Prisiartinęs Jonas dirstelėjo jam per petį.

– Ką gi mes čia turime, – melodingai sušnabždėjo Juhanas, – ir ką gi mes čia turime?

Tada atsitiesė, pasikasė kaklą, kažką parašė viena ranka ir šypsodamasis spustelėjo „Enter“ mygtuką.

– Ogi štai ką.

Jonas ir Eriksonas sužiuro į ekraną.

– Sekundėlę... Tai ne taip paprasta, pasirodo tik labai mažos nuotrupos ir fragmentai.

Laukdamas Jonsonas delnu pridengė saulės šviesą. Pamažu raidžių ir interneto puslapių grafikų daugėjo.

– Pažvelkite, kaip lėtai atsiveria durys... Tuojau sužinosime, ką veikė Bjornas Almskugas.

Eriksonas nuspaudė vežimėlio stabdžius, pasilenkė norėdamas ką nors įžiūrėti.

– Velniai griebtų, čia vos keletas brūkšnelių, – suzirzė jis.

– Pažvelk į kampą.

Ekrano dešinėje pasirodė spalvota vėliavėlė.

– Jis naudojo „Windows“ operacinę sistemą. Kaip originalu.

– Elektroninis paštas, – pastebėjo Jonas.

– Prisijungimas, – pridėjo Juhanas Jonsonas.

– Darosi įdomiau, – pritarė Eriksonas.

– Ar gali pamatyti vardą? – paklausė Lina.

– Čia visai kitas veikimo principas. Galima keliauti laiku, – paaiškino Juhanas slinkdamas dokumentu žemyn.

– Kas ten? – bakstelėjo Jonas.

– Atidarėme išsiųstų laiškų dėžutę.

– Ar jis ką nors siuntė? – įsitempęs klausinėjo komisaras.

Viršuje buvo matyti pigių skrydžių į Milaną, Niujorką, Londoną, Paryžių reklamų nuotrupos, o pačiame kampe laikas 19.44.42.

– Tai kažką reiškia, – tarė Juhanas Jonsonas.