Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

38

Saga Bauer

Saga Bauer mąstė apie Karlą Palmkruną ir vos spėjo šiek tiek pasisukti. Per vėlai išvydo iš kairės artėjantį smūgį kabliu, kuris kliudė ausį ir skruostą. Saga susvirduliavo. Pasisukusi galvos apsauga trukdė matyti, tačiau juto artėjantį antrąjį smūgį. Nuleido galvą ir abiem rankomis užsidengė veidą. Smūgis stipriai kirto į šonkaulius. Atbulomis ji nušlubčiojo į ringo vidurį. Atskubėjo teisėjas, tačiau Saga jau buvo ištrūkusi. Ji visąlaik judėjo ringo viduryje apžiūrinėdama savo varžovę iš Falšiopingo. Svetlana Kranc, tvirta keturiasdešimties metų moteris nuožulniais pečiais, ant mentės ištatuiruota „Guns N’ Roses“ emblema. Kvėpuodama per burną Svetlana vijo ją sunkiais žingsniais manydama, kad galėtų laimėti vienu smūgiu. Saga lengvai atsitraukė, ji panėšėjo į lengvai plevenantį medžio lapą rudenį. Taip boksuotis paprasta, pamanė ši, palaima užlieja visą kūną. Bauer sustojo ir nusišypsojo taip plačiai, kad vos nepametė dantų apsaugos. Žinojo, jog yra kur kas geresnė, tačiau nė nemanė mušti varžovės, rengėsi surinkti kuo daugiau taškų, tačiau tuoj pat apsigalvojo iš salės pasigirdus Svetlanos draugo šūksmui, raginančiam išmalti blondinės putę.

Svetlana ringe judėjo pernelyg greitai, o jos dešinioji ranka atrodė įsitempusi. Ji taip troško laimėti vos keliais dešinės rankos smūgiais, kad net nebesekė žaidimo. Manė, jog nekils didelių sunkumų nokautuoti apsiblaususią priešininkę. Tačiau Saga buvo itin susitelkusi. Šokinėjo vietoje laukdama atskubančios varžovės, pirštinėmis dengdamasi veidą ir pasirengusi gintis. Tinkamą akimirką atliko klaidinantį judesį petimi bei koja ir išsprūdo iš priešininkės linijos. Atsidūrusi šalimais, Bauer visa jėga smūgiavo į saulės rezginį. Pasilenkusi pajuto pirštine lietusi Svetlanos krūtinės apsaugos kraštą. Kitas smūgis nebuvo itin tikslus, Saga smūgiavo į galvą, tačiau trečiąkart stipriai kirto tiesiai į burną iš apačios.

Svetlanos galva šastelėjo atgal, į visas puses ėmė taškytis prakaitas ir snargliai. Išsprūdo tamsiai mėlyna dantų apsauga. Keliai sulinko, kovotoja nesisaugodama krito ant grindų ir valandėlę gulėjo nejudėdama.

Moterų persirengimo kambaryje Saga Bauer pajuto kūną lėtai atsipalaiduojant. Burnoje jautė susimaišiusį ypatingą kraujo ir klijų skonį, kai dantimis nusiplėšė bokso pirštines laikiusią lipniąją juostą. Pažvelgusi į veidrodį skubiai nusišluostė pasirodžiusias ašaras. Po priešininkės pavykusio smūgio tvinksėjo ir perštėjo nosis. Mačo pradžioje Saga galvojo apie pokalbį kriminalinės policijos nuovadoje: nuo šiol Jonas Lina bus jos pagalbininkas. Spintelėje švietė „Sioderteljės raketų“ lipdukas, vaizduojantis į piktą ryklį panašią raketą.

Drebančiomis rankomis ji nusimovė šortus, kelnaites, nusivilko juodus marškinėlius, nusisegė liemenėlę su krūtinės apsauga. Krečiama šiurpo įėjo į plytelėmis dengtą dušinę ir pasuko į vieną kabinų. Kaklu, nugara tekėjo vanduo. Ji vijo mintis apie Joną, keliskart nusispjovė krauju.

Kai grįžo į persirengimo kambarį, į jį jau buvo prigužėję dvidešimt moterų, baigusių treniruotę. Saga nepastebėjo, kaip jai įžengus visos nuščiuvo. Bauer buvo tokia graži, kad ją išvydę žmonės kaipmat sušvelnėdavo. Galbūt giminystės ryšiai su iliustratoriumi Jonu Baueriu žmonių akyse darė ją panašią į fėją ar elfą. Moteris niekada nedažydavo smulkaus simetriško veido, o didžiulės mėlynos akys panėšėjo į vaiskią vasaros padangę. Buvo maždaug metro septyniasdešimties, net kraujosruvos negalėjo paslėpti jos grakštumo. Dauguma moterų būtų spėjusios, kad ji – baleto šokėja, o ne profesionali boksininkė ir saugumo policijos komisarė.

Legendinis iliustratorius Jonas Baueris turėjo du brolius Jelmarą ir Ernstą. Jaunėlis Ernstas buvo Sagos proprosenelis. Ji vis dar prisiminė, kaip senelis pasakojo apie savo tėvo širdgėlą, vieną lapkričio naktį Venerno ežere nuskendus vyresniajam broliui, jo žmonai Esterai ir mažyliui.

Trečioji karta ėmė įžvelgti iliustracijų ir realybės panašumą. Saga visiems priminė švytinčią princesę Tuvstarą, be menkiausios baimės stovinčią priešais tamsųjį trolį.

Saga buvo tikra, jog puikiai dirba savo darbą, nors jai niekada nebuvo tekę pačiai baigti to, ką pradėjusi. Buvo įpratusi, kad kažkas perima jos darbą, įpratusi, kad ja pernelyg rūpinasi.

Buvo įpratusi, tačiau tai nereiškė, kad moteriai patiko.

Iš pradžių Bauer labai gerai mokėsi Policijos aukštojoje mokykloje, vėliau tęsė specialiąsias kovos su terorizmu studijas saugumo policijoje. Buvo spėjusi tapti komisare, galinčia vykdyti ir tiriamąją, ir operatyviąją veiklą. Ji visą laiką siekė tobulėti, tačiau neužmiršo ir sunkių fizinių treniruočių: kasdien bėgiojo, bent porą kartų per savaitę dalyvaudavo varžybose ir kartą lankydavosi šaudykloje.

Saga gyveno drauge su Stefanu Johansonu – džiazo grupės „Red Bop Label“, „ACT Music“ studijoje įrašiusios septynis diskus, pianistu. Grupė buvo laimėjusi „Grammis“ (muzikos apdovanojimai Švedijoje – vert. past. ) apdovanojimą už melancholišką improvizacijų albumą „A Year Without Esbjörn“. Grįžusi namo ji pusiau gulomis leisdavo laiką ant sofos kramsnodama saldainius ir be garso žiūrėdama filmus, o Stefanas valandų valandas grodavo pianinu.

Išėjusi iš sporto salės Saga išvydo prie betoninių blokų jos laukiančią priešininkę.

– Tenorėjau padėkoti už mačą ir pasveikinti, – prabilo Svetlana.

Bauer sustojo.

– Ačiū ir tau.

Svetlana švelniai paraudo.

– Tu žiauriai gerai boksuojiesi.

– Tu taip pat.

Nuleidusi žvilgsnį Svetlana šypsojosi. Priešais įėjimą, tarp kampuotai nukirptų krūmų, mėtėsi šiukšlės.

– Važiuosi traukiniu? – pasiteiravo Bauer.

– Taip, jau turėčiau eiti.

Moteris pasiėmė krepšį, tačiau sustojo, kažką dar norėjo pasakyti, bet nedrįso.

– Saga, atsiprašau už savo draugą, – pagaliau tarė. – Nežinau, ar girdėjai, ką šis šūkavo. Paskutinį kartą leidau jam stebėti varžybas.

Svetlana atsikosėjo ir ėmė eiti.

– Palauk, – sustabdė ją komisarė, – jei nori, nuvešiu tave į stotį.

39

Tolumoje

Penelopė skubėdama lipo šlaitu į viršų, paslydo ant riedančių akmenų ir suklupo. Nukritusi ant nugaros, pasirėmė ranka ir vėl stojosi. Skausmas tvilkė ranką. Ji kosėjo vos atgaudama kvapą, atsigręžusi apsidairė, stebėjo tarp medžių kamienų tvyrančią prietemą, bijodama vėl išvysti persekiotoją.

Prisiartino Bjornas, jo skruostais sruvo prakaitas, išsigandusios akys buvo paraudusios, jis kažką murmėjo po nosimi bandydamas padėti merginai.

– Negalime sustoti, – sušnabždėjo šis.

Jie nežinojo, kur šiuo metu buvo persekiotojas: ar kažkur netoliese, ar pagaliau pametė jų pėdsakus. Tepraėjo vos kelios valandos nuo tos akimirkos, kai tas pro virtuvės langą žvelgė į juos, gulinčius ant grindų. Braudamiesi per eglių jaunuolyną, susikibę už rankų jie bėgo aukštyn dvelkiant šiltam spyglių aromatui.

Krūmynuose sutraškėjus Bjornas krūptelėjo iš baimės. Šoko atgal, šaka kliudė veidą.

– Nežinau, ar dar ilgai ištversiu, – bandydamas atgauti kvapą tarė.

– Negalvok apie tai, – sudraudė Penelopė.

Jie pradėjo eiti. Skaudėjo kojas. Iš tankios pamiškės, nuklotos čežančiais lapais, nusileido į griovį, yrėsi per piktžolių stiebus, kol pagaliau pasiekė žvyrkelį. Bjornas apsidairė, pašnabždomis pakvietė Penelopę ir puolė bėgti į pietus, kur jau buvo matyti tankiau apgyvendintas Škinardalis. Turėjo būti netoli. Mergina keliskart sušlubčiojo ir ėmė bėgti iš paskos. Žvyrkelio viduryje augo automobilių neišvažinėtas žolės šuoras. Kelias vingiavo per beržyną. Jie bėgo šalia jo. Tarp baltų medžių kamienų sušmėžavo poros siluetai – maždaug dvidešimties metų moteris, vilkinti trumpa teniso suknele, ir vyras, sėdintis ant raudono motociklo. Penelopė užsitraukė per ankštos striukės užtrauktuką, norėdama nuslopinti tankų alsavimą stengėsi kvėpuoti per nosį.