Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Moteris ėmė drebėti, suklupo prie lūpų spausdama negyvą dukters ranką.

– Ne, ne, – kūkčiojo, – Dieve, gerasis Dieve, tik ne Viola! Ne Viola...

Netoliese stovėjęs Jonas stebėjo krūpčiojančią Klaudijos nugarą, girdėjo, kaip stiprėja ir lėtai rimsta rauda.

Atsistodama ši nusibraukė ašaras, bet kvėpavimas vis dar trūkčiojo.

– Ar galite patvirtinti, kad čia ji? – trumpai paklausė Nolenas. – Ar tai Viola Fernandez?

Nusilpus balsui Nilsas staiga irzliai sukosėjo.

Klaudija, purtydama galvą, atsargiai pirštų galiukais glostė dukters skruostą.

– Viola, Violeta... – Drebėdama atitraukė ranką ir tarė Jonui: – Man nepaprastai liūdna. – Klaudija nenukrito tik todėl, kad buvo atsirėmusi į sieną. Nusukusi veidą sukuždėjo: – Šeštadienį eisime į cirką, nustebinsiu Violą...

Vyrai įsistebeilijo į mirusią merginą, blyškias lūpas, venomis išvedžiotą kaklą.

– Pamiršau jūsų vardą, – Klaudija pasimetusi žvelgė į komisarą.

– Jonas Lina, – atsakė šis.

– Jonas Lina, – pakartojo moteris stipresniu balsu. – Papasakosiu jums apie Violą, savo jaunėlę, savo vaikutį, savo mažylę...

Prieš nusisukdama moteris dar kartą pažvelgė į išblyškusį Violos veidą. Nolenas jau traukė kėdę, bet ši papurtė galvą.

– Atleiskite, – tarė ji, – tiesiog... Mano vyresnioji dukra Penelopė Salvadore išgyveno daug baisybių. Kai prisimenu, ką jie su manimi darė kalėjime, kokia išsigandusi buvo Penelopė. Verkė ir šaukėsi manęs... valandų valandas, bet negalėjau jai atsakyti, negalėjau apginti...

Klaudija sutiko Jono žvilgsnį. Šis priėjo ir atsargiai ją apkabino. Klaudija visu kūnu prigludo ir, giliai atsidususi, atsitraukė stengdamasi išvengti mirusios dukters vaizdo, įsikibo į kėdės atlošą ir prisėdo prie stalo.

– Aš taip didžiavausi, kad Viola gimė Švedijoje. Ji turėjo rausvą kambarį, lempą palubėje, žaisliukų ir lėlių, lankė mokyklą, žiūrėdavo „Pepę Ilgakojinę“... Nežinau, ar galite mane suprasti, bet didžiavausi, kad jai nereikės kęsti alkio ir baimės. Kitaip nei mums... Nei mums su Penelope, kai lyg kvailės nubusdavome naktimis ir klausydavomės, ar tik kas nesilaužia. – Akimirką patylėjusi sušnabždėjo: – Viola visada buvo laiminga ir...

Klaudija pasilenkė delnuose paslėpdama veidą, tyliai verkė. Jonas švelniai uždėjo ranką jai ant nugaros.

– Aš jau eisiu, – raudodama tarė ši.

– Nėra kur skubėti.

Moteris akimirką aprimo ir vėl apsipylė ašaromis.

– Ar šnekėjote su Penelope? – paklausė.

– Mums nepavyko su ja susisiekti, – tyliai atsakė Jonas.

– Perduokite, kad laukiu jos skambučio, nes...

Ji nutilo, skruostai išblyško, po akimirkos vėl pažvelgė į viršų.

– Maniau, kad ji neatsako, nes aš... Aš... prišnekėjau baisių dalykų, bet nenorėjau...

– Mes pradėjome Penelopės ir Bjorno Almskugo paiešką sraigtasparniu, tačiau...

– Prašau, pasakykite, kad ji gyva, – šnabždėjo ji komisarui. – Pasakykite, Jonai Lina.

Buvo matyti, kaip įsitempė vyro žandikaulio raumenys jam glostant Klaudijos nugarą.

– Padarysiu viską, kas mano valioje...

– Pasakykite, kad ji gyva! – nutraukė jį moteris. – Ji privalo būti gyva.

– Aš ją rasiu, – tarė Jonas. – Žinau, kad rasiu.

– Sakykite, kad ji gyva.

Lina dvejojo. Išvydus tamsų Klaudijos žvilgsnį, jam toptelėjo keletas skubrių susijusių minčių ir staiga atsakė:

– Ji gyva.

– Taip, – atsiduso Klaudija.

Jonas nuleido akis, valandėlę negalėjo galvoti, bet paskui prisiminė, kas privertė jį susimąstyti, jog moters vyresnioji duktė gyva.

16

Klaida

Jonas palydėjo Klaudiją Fernandez iki taksi, padėjo įlipti. Sulaukęs, kol automobilis pranyko už kampo, kišenėse ėmė ieškoti mobiliojo. Supratęs, kad bus jį kažkur palikęs, nuskubėjo į teismo medicinos skyrių, radęs telefoną Noleno kabinete surinko Eriksono numerį ir prisėdo prie rašomojo stalo klausydamasis pypsėjimo.

– Leisk žmonėms išsimiegoti, – pasisveikino Eriksonas, – ar žinai, kad šiandien sekmadienis.

– Prisipažink, tu laive.

– Taip, aš laive, – nesiginčijo Erikas.

– Taigi ten nebuvo sprogmenų, – tarė Jonas.

– Ne visai, vis dėlto tu buvai teisus. Laivas galėjo sprogti bet kurią akimirką.

– Ką turi omenyje?

– Vienoje vietoje laidų izoliacija buvo visiškai sugadinta. Užvedus laivą, trumpasis jungimas būtų neišvengiamas... Imtų kibirkščiuoti...

– Kas nutiktų tuomet?

– Kibirkščių temperatūra šiek tiek didesnė nei 3 000 laipsnių. Pagalvėlė užsidegtų kaipmat. Ugnis netruktų persimesti į kuro siurblį...

– Kaip greitai tai įvyktų?

– Na, kibirkštis užtruktų maždaug dešimt minučių, galbūt daugiau... Tačiau toliau viskas vyktų greitai – užsiplieskęs gaisras sukeltų sprogimą, kuris vandens užlietą laivą nuskandintų akimirksniu.

– Veikiantis variklis visa tai būtų tik pagreitinęs?

– Sutinku, bet nebūtinai, – atsakė Eriksonas.

– Taigi laidai galėjo būti susidėvėję, o pagalvėlė atsidūrė ten visai netikėtai?

– Be abejo.

– Vis dėlto netiki tuo? – pasitikslino Jonas.

– Ne.

Lina galvojo apie Mergelės įlankoje rastą dreifuojantį laivą, staiga sukosėjęs mąsliai tarė:

– Jeigu tai padarė žudikas...

– Tada jis nepaprastas žudikas, – baigė mintį Eriksonas.

Jono galvoje ši mintis kilo dar kartą – jis susidūrė su ypatingu žudiku. Įprastai net ir per suplanuotus nusikaltimus žudikai būna afekto būsenos. Apimti stiprių jausmų elgiasi isteriškai. Vėliau seka mėginimas paslėpti įkalčius ir susikurti alibi. Šį kartą žudikas nuo pat pradžių laikėsi kruopščiai sukurpto plano. Ir vis tiek kažkur įsivėlė klaida...

Valandėlę komisaras spoksojo į vieną tašką, paskui, paėmęs Noleno užrašinę, pačiame lapo viršuje pasižymėjo „Viola Fernandez“, o žemiau užrašė „Penelopė Fernandez, Bjornas Almskugas“ – dvi seserys ir Penelopės vaikinas. Laivas priklausė Bjornui. Viola prisidėjo paskutinę minutę atsiklaususi, ar galėtų plaukti drauge. Laukė ilgas tyrimas norint išsiaiškinti nusikaltimo motyvą. Ne dovanodamas viltį ar užuojautą, Jonas visai neseniai manė Penelopę Fernandez esant gyvą. Veikiau tai nebuvo nieko daugiau nei akimirkos nuojauta, kuri kaipmat dingo.

Vadovaujantis Žmogžudysčių tyrimo komisijos metodu, Violos vaikinas arba laive buvę Penelopė ir Bjornas būtų tapę įtariamaisiais. Alkoholis ir kiti svaigalai galėjo turėti įtakos. Galbūt jie smarkiai susivaidijo iš pavydo. Leifas G. V. Pešonas televizijos studijoje netrukus paskelbs, kad nusikaltėlis buvęs iš Violos aplinkos, galbūt kuris iš buvusių vaikinų.

Lina mąstė apie ketinimą sukelti kuro bako sprogimą mėgindamas suprasti žudiko planą. Viola nuskandinta cinko geldoje, vėliau nunešta žemyn ir palikta sėdomis ant lovos krašto.

Jonas vienu metu stengėsi suvokti per daug detalių. Jam reikėjo sustoti, apgalvoti tai, kas jau žinoma, ir rasti dar nežinomus atsakymus. Užrašinėje jis dar kartą pasižymėjo Violos vardą. Žinoma, jog mergina buvo nuskandinta ir palikta laivo priekyje, o Penelopė Fernandez ir Bjornas Almskugas dar nerasti.

Tai dar ne viskas, versdamas puslapį tarė pats sau.

Detalės.

Jonas užsirašė „štilis“.

Laivas buvo rastas dreifuojantis netoli Kastšero įlankos.

Jo priekyje ryškios susidūrimo žymės. Technikai išsaugojo pėdsakus.

Jonas sviedė Noleno užrašų knygelę į sieną ir užsimerkė.