Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Lina šaltai pažvelgė į jį, o akių kampučiuose spindėjo slepiama šypsena, nepanaši į rimtį akyse.

– Penelopė Fernandez, – tarė šis. – Prieš tai ji sėdėjo denyje ir rūkė žolę, pavargusi saulėkaitoje nuėjo pailsėti į miegamąjį, kur užmigo nenusivilkusi džinsinio švarkelio.

Jis pamojo jaunajam Noleno asistentui, stovėjusiam tarpduryje.

– Fripė man pažadėjo padėti.

Plačiai šypsodamasis Fripė žengė į priekį. Ilgi juodai dažyti plaukai dengė nugarą, o sunešiotos odinės kelnės buvo susmaigstytos kniedėmis, po džinsiniu švarkeliu jis vilkėjo marškinėlius su sunkiojo roko grupės „Europe“ nuotrauka.

– Pažvelkite, – švelniai paragino Jonas, rodydamas, kaip viena ranka suima abi švarkelio rankoves ir užsuka jas vaikinui už nugaros, o antra stipriai suima ilgus jo plaukus. – Aš kontroliuoju visus Fripės judesius, o ant kūno nebus matyti smurto žymių.

Jonas kilstelėjo jaunuolio rankas jam už nugaros. Fripė suinkštė pasilenkdamas į priekį.

– Ramiau, – nusijuokė jis.

– Tu gerokai stambesnis už auką, bet, manau, vis tiek įstengsiu panardinti tavo galvą geldoje.

– Man neramu dėl jo, – tarstelėjo Nolenas.

– Aš tik sugadinsiu šukuoseną.

– Pamiršk, – vis dar šypsodamasis nuramino Fripė.

Užvirė tyli, alinanti kova. Nolenas stebėjo sunerimęs, o Svanejelmas atrodė kiek susigėdęs.

Peteris neiškentė nenusikeikęs. Jonas be didelių pastangų panardino Fripės galvą geldoje, palaikęs akimirką paleido ir atsitraukė. Vaikinas atsitiesė, Nilsas atskubėjo nešinas rankšluosčiu.

– Būtų užtekę paaiškinimo, – burbtelėjo susierzinęs.

Fripei nusišluosčius visi tylomis pasuko į greta esantį vėsų kambarį, kuriame tvyrojo irimo tvaikas. Vienoje pusėje stovėjo nerūdijančio plieno šaldytuvai. Nolenas, atvėręs šešioliktuoju numeriu pažymėtas dureles, ištraukė stalčių. Ant siauro paviršiaus gulėjo jauna moteris. Nuoga, išblyškusi, tik rudas venų voratinklis raizgėsi aplink kaklą. Jonas bakstelėjo į ryškų lanką virš krūtinės.

– Nusivilk, – paliepė Fripei.

Šis atsisegė švarką ir nusitraukė juoduosius marškinėlius. Ant krūtinės buvo matyti silpnas rožinis įspaudas, likęs nuo geldos krašto, šypseną primenanti linija.

– Po velnių, – nusikeikė Peteris.

Nolenas praskyrė merginos plaukus, išsitraukė kišeninę lemputę ir ėmė apžiūrinėti blyškią odą.

– Nė mikroskopo nereikia, pamatyti, kad kažkas tvirtai laikė jos galvą.

Jis išjungė lemputę ir įsikišo atgal į gydytojo chalato kišenę.

– Kitaip tariant... – pradėjo Jonas.

– Kitaip tariant, tu, žinoma, esi teisus, – pliaukštelėdamas delnais nudžiugo Nilsas.

– Nužudymas, – atsiduso Svanejelmas.

– Įspūdinga, – aiktelėjo Fripė, valydamasis ant skruostų nutekėjusio akių pieštuko žymes.

– Dėkoju, – tarstelėjo Jonas.

Nolenas klausiamai pažvelgė į jį.

– Kas nutiko, Jonai? Ką tu pamatei?

– Tai ne ji, – atsakė.

– Kaip tai?

Lina atrėmė Noleno žvilgsnį ir pirštu parodė į kūną.

– Čia ne Penelopė Fernandez, čia kita mergina, – sakydamas tai sutiko teisėjo žvilgsnį. – Mirusioji nėra Penelopė. Mačiau jos vairuotojo pažymėjimą ir esu tikras, kad čia ne ji.

– Tačiau kaip?..

– Gali būti, kad Penelopė Fernandez taip pat negyva. Tad mes jos dar neradome.

14

Šventė naktį

Penelopės širdis daužėsi kaip pašėlusi, orui šniokščiant gerkle ji stengėsi kvėpuoti kuo tyliau. Aštria uola šliaužė žemyn, drauge lupdama vešlias samanas, kol pagaliau atsidūrė po tankiomis eglės šakomis. Drebėdama iš baimės prigludo prie kamieno, pranyko nakties tamsoje. Mergina suvokė dejuojanti vos pagalvojusi apie Violą. Bjornas tyliai sėdėjo kažką vis murmėdamas, prisišliejęs prie šakų, apsivijęs save rankomis.

Jie lėkė apimti panikos, nė karto neatsigręždami, kliuvo, griuvo, stojosi, lipo per nuvirtusius medžius, jų kojos, keliai ir rankos buvo nusėtos žaizdomis, tačiau vis tiek skubėjo pirmyn. Penelopė nežinojo, kur buvo persekiotojas, ar pastebėjo juos, ar pasidavė, o gal nusprendė palaukti.

Jie bėgo, tačiau mergina nesuvokė kodėl. Nežinojo, kodėl juos persekioja.

Galbūt viskas tebuvo klaida. Siaubingas nesusipratimas.

Penelopės pulsas rimo.

Ją supykino, jau ruošėsi vemti, tačiau nurijo.

– Dieve, o Dieve, – vis šnibždėjo ši. – Taip negalima, mums reikia pagalbos, kas nors turėtų pastebėti laivą ir pradėti ieškoti mūsų...

– Ša, – išsigandusiu žvilgsniu nutildė ją vaikinas.

Mergina užsimerkė nenorėdama nieko matyti, stengėsi susitelkti į savo baltus sportinius batelius, rudus spyglius ant žemės, purvinus, kruvinus Bjorno kelius, tačiau galvoje sukosi vienas vaizdas: mirusi Viola, sėdinti ant lovos krašto plačiai atmerktomis akimis, neįskaitomu žvilgsniu, jos veidas sumišusios baltos ir mėlynos spalvos, o šlapi plaukai sulipę.

Penelopė jautė, kad vyras, paplūdimyje kvietęs Bjorną, buvo sesers žudikas. Žinojo, iš mažyčių detalių sudėliojusi įvykius suprato seką. Jie visi galėjo būti mirę.

Mergina sušuko Bjornui. Jie pralošė laiko, per lėtai bėgo, o prieš tai, mėgindama padėti savo vaikinui įlipti į laivą, sužeidė jį aštriu futštoko galu.

Guminė valtis, pasiekusi atvirą Kastšero įlanką, ėmė greitėti.

Penelopė nusitaikė tiesiai į seną medinę prieplauką ir laivo pirmagaliui įsirėmus į lieptelį išjungė variklį. Laivo kraštas dardėdamas trynėsi į medines lentas, jie iššoko iš laivo ir persigandę puolė bėgti nepasiėmę net mobiliųjų. Mergina paslydo ant šlaito, atsirėmė ranka ir atsigręžusi pamatė, kaip prieplaukoje juodasis vyras paskubomis rišo guminę valtį. Penelopė ir Bjornas bėgdami koja kojon pasiekė eglyną, pasirėmė į medžius, apvalius tamsius akmenis, vaikinas dejavo basomis mindamas sausas šakeles.

Penelopė stengėsi tempti jį iš paskos, persekiotojas jau buvo netoli.

Jie nemąstė, be plano beviltiškai skubėjo per paparčius ir nudžiūvusius mėlynių stagarus.

Mergina juto veidu tekančias ašaras, kūkčiojo kaip niekad.

Stora šaka, kirtusi į krūtinę, sustabdė ją. Įkvepiamas oras draskė vidų, ji dejavo, drebančiomis rankomis stūmė nuo savęs šaką. Matė atskubantį Bjorną. Skausmas persmelkė krūtinę, bet nė nesidairydama brovėsi gilyn į gūdų mišką, girdėjo vaikiną bėgant už nugaros.

Panikos apimto žmogaus mintys ypatingos. Panika nėra nekintanti, kartkartėmis praeina užleisdama vietą racionaliam mąstymui. Panašiai nutinka sustabdžius stichiją, kai viską užlieja tyki ramybė. Vos po akimirkos grįžta baimė, mintys nesugaudomos sukasi, norisi bėgti kuo toliau nuo persekiotojo.

Penelopė vis galvojo, kad reikia pasiekti žmones – šįvakar Ornės saloje turėtų būti šimtai žmonių. Tolėliau pietuose tikriausiai yra gyvenamųjų namų. Jiems reikėjo pagalbos, turėjo gauti telefoną ir pranešti policijai.

Bėgliai pasislėpė po tankiais eglišakiais, bet po akimirkos baimė tapo nepakeliama, ir vėl leidosi į kelią.

Penelopė juto juodąjį vyrą esant netoliese, regis, girdėjo jo ilgus, greitus žingsnius. Žinojo, kad šis nepasidavė. Jiems nespėjus pasiekti gyvenamojo namo, nespėjus rasti pagalbos, netrukus bus sučiupti.

Takas statėjo, bėgant šlaitu po kojomis riedėjo akmenys.

Jie privalėjo pasiekti žmones, juk gyvenamieji namai buvo kažkur visai netoliese. Penelopę apėmė isterija – nenumaldomas noras sustoti ir rėkti, šauktis pagalbos, bet nepasidavė, stačiu šlaitu judėjo pirmyn. Jai už nugaros kosėjo Bjornas, stipriai įkvėpė ir darkart nusikosėjo.