Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kas, jei Viola vis dar gyva, jeigu jai reikia pagalbos?

Baimė vilnijo jos mintyse. Mergina suprato, kad ši mintis buvo tarsi paguoda, nes tikrovė kur kas baugesnė. Žinojo, kad sesuo mirusi, tačiau tai nesuvokiama. Ji negalėjo suprasti, tiksliau, nenorėjo. Nė neketino stengtis.

Tarp pušų, akmenų ir bruknių kupstų jie ropštėsi stačia uola. Penelopė kabinosi rankomis, kol pasiekė viršūnę. Bjornas sekė jai iš paskos, norėjo kažką pasakyti, bet jam užgniaužė kvapą. Vaikinas truktelėjo Penelopę žemyn. Kitame šlaite, pasibaigus miškeliui, atsivėrė vakarinis salos paplūdimys. Tarp tamsių medžių kamienų blykčiojo šviesus vandens paviršius. Jau buvo netoli. Jie leidosi žemyn. Mergina paslydo, suklupo ir parkrito stipriai atsitrenkdama į žemę, keliais trinktelėjo į dantis, po akimirkos atgavusi kvapą atsikosėjo.

Pabandė atsikelti, tikrindama, ar nebus ko susilaužiusi, ir staiga išgirdo muziką, garsius balsus ir juoką. Penelopė atsirėmė į kruviną akmens luitą, nusišluostė lūpas ir pažvelgė į kruviną ranką.

Rodydamas šventės aidų link, Bjornas padėjo jai atsistoti. Jie puolė bėgti susikibę už rankų. Pro šešėlį buvo matyti vandenyje atsispindintys medžiai. Paskui ėmė eiti atsargiai dairydamiesi.

Puikaus raudono vasarnamio kieme aplink stalą sėdėjo žmonės. Nors ir vidurnaktis, dangus dar tebebuvo šviesus. Regis, visi jau seniai pavalgė, bet ant stalo vis dar stovėjo stiklinės, kavos puodeliai, lėkštelės, tuščios lėkštės.

Keletas sėdinčiųjų dainavo, kiti šnekučiavosi tuštindami raudonojo vyno butelius. Dar garavo kepsninė. Apklostyti vaikai turbūt jau miegojo viduje. Bjornui ir Penelopei dingojosi, lyg šie žmonės būtų iš kito pasaulio. Jų veidai švytėjo ramybe. Atrodė, lyg būtų po stikliniu gaubtu.

Iš būrelio išsiskyrė tik vienas vyriškis. Jis stovėjo kiek nuošaliau ir stebėjo mišką, lyg lauktų ko atvykstant. Penelopė sustojo lyg įbesta ir tvirtai sugriebė Bjorno delną. Prigludę prie žemės jie palindo po žemos eglaitės šakomis. Vaikinas atrodė persigandęs, lyg nieko nesuprantantis. Tačiau mergina buvo tikra tuo, ką matė. Persekiotojas nuspėjo, kuria kryptimi jie ruošėsi bėgti. Jis įžvelgė nenugalimą šviesos ir naktinės šventės šurmulio trauką. Taigi žvalgydamasis laukė, tikėdamasis išvysti juos kur nors medžių tankmėje. Juodasis vyras nesibaimino, kad švenčiantieji išgirs klyksmus, nes žinojo – niekas laiku nesuspės nerti į miško tamsą.

Kai Penelopė pagaliau išdrįso apsidairyti, juodasis vyras jau buvo dingęs. Jos kūnu plūstelėjo adrenalinas. Galbūt persekiotojas pamanė suklydęs, žvalgydamasi aplink pagalvojo Penelopė.

Galbūt nubėgo kita kryptimi.

Jau buvo bepradedanti manyti, kad viskas veikiausiai pasibaigė – taigi jie gali nusileisti prie stalo ir pranešti policijai, kai staiga vėl išvydo persekiotoją.

Šis stovėjo netoliese prisišliejęs prie medžio kamieno.

Staigiu judesiu išsitraukė juodus žiūronus žaliais lęšiais.

Nugalėjusi pagundą nesvarstydama bėgti, Penelopė prišliaužė prie Bjorno. Ji stebėjo, kaip vyras kažką pakėlė, ir suprato, kad tai infraraudonųjų spindulių kamera arba naktinio matymo žiūronai.

Suspaudusi Bjorno ranką mergina tempė jį tolyn nuo šio namo, muzikos, atgal į miško gilumą. Po valandėlės Penelopė atsisuko. Jie ėmė bėgti žemyn aptakiu šlaitu, suformuotu storiausio ledyno, slinkusio Šiaurės Europa. Bėgo nepaisydami spygliuotų krūmų, aštrių uolų ir didžiulių akmenų. Viena ranka vaikinas sugriebė didelę šaką ir atsargiai ją nustūmė. Penelopės širdis daužėsi lyg pašėlusi, šlaunys tirtėjo iš įtampos, ji stengėsi kvėpuoti kuo tyliau, tačiau vos gaudė kvapą. Nusliuogė apaugusia uola, nuplėšdama vešlių samanų ruožą, ir nusileido kaip tik priešais nedidelį eglyną. Bjornas mūvėjo vos kelius siekiančius maudymosi šortus, atrodė smarkiai išblyškęs, o lūpos veik visiškai baltos.

15

Atpažinimas

Atrodė, lyg kas mušinėtų kamuoliuką į vyriausiojo patologo Nilso Oleno kabineto sieną. Drauge su Kriminalinės policijos komisaru Jonu Lina jis laukė Klaudijos Fernandez. Šį ankstų sekmadienio rytą moteriai skambino prašydami atpažinti merginos kūną.

Jonui paskambinus pranešti apie galimą Violos mirtį, Klaudijos balsas skambėjo itin ramiai:

– Ne, Viola drauge su seserimi išplaukė į salyną.

– Bjorno Almskugo laivu? – pasiteiravo Jonas.

– Taip, aš pati skambinau Penelopei ir klausiau, ar sesuo išvyko su jais. Maniau, jog Violai reikėjo šiek tiek atitrūkti.

– Ar dar kas nors buvo laive?

– Bjornas, savaime suprantama.

Lina nutilo, praėjo kelios sekundės, kol jis, nuvijęs gumulą gerklėje, kuo maloniau tarė:

– Klaudija, norėtume, kad atvyktumėte į teismo medicinos skyrių Solnoje.

– Kodėl? – nustebo ši.

Jonas sėdėjo ant nepatogios kėdės patologo kabinete. Fripės nuotraukos kampelis užkištas už įrėmintos Noleno vestuvių nuotraukos. Komisaras mąstė, kaip pasikeitė Klaudijos kvėpavimas, kai pagaliau suprato, jog jos dukra gali būti negyva. Jonas atsargiai paaiškino, kad apleistame sportiniame laive rasta mergina gali būti jos jaunėlė dukra.

Užsakytas taksi turėjo paimti Klaudiją Fernandez iš namų Gustavsberge. Po kelių minučių ji turėtų pasirodyti patologo kabinete. Nolenas mėgino kalbėti apie orą, bet supratęs, kad Jonas nesiruošia atsakyti, po valandėlės pasidavė. Abu tikėjosi, kad viskas kuo greičiau baigsis. Atpažinimas visada sukrečia. Tą pačią sekundę, vos išnykus nežiniai, širdį užlieja draskantis palengvėjimas ir neviltis.

Išgirdę žingsnius koridoriuje, vyrai staigiai atsistojo.

Išvysti artimojo kūną prilygsta akistatai su savo didžiausiomis baimėmis, tačiau tai būtina sielvarto dalis. Jonas perskaitė nemažai darbų, kuriuose teigiama, kad atpažinimas tampa tam tikru išsivadavimu: nelieka fantazijų apie artimąjį, kurios nykdamos tepalieka nusivylimą ir tuštumą.

Tai tik tuščios kalbos, mąstė Lina. Mirtis siaubinga, niekada nieko nepalieka.

Klaudija Fernandez, maždaug šešiasdešimties metų moteris, išsigandusi stovėjo prie durų. Veide įsirėžusios ašarų ir nerimo žymės, įsitempęs kūnas šalo.

– Sveiki, aš esu Jonas Lina, kriminalinės policijos komisaras, mudu kalbėjomės telefonu, – rūpestingai pasisveikino pareigūnas.

Spausdamas moteriai ranką Nolenas vos girdimai prisistatė ir greitai nusisuko apsimesdamas, kad ieško keleto aplankų. Šis padarė prastą niūruolio įspūdį, tačiau Jonas suprato – jam buvo itin nemalonu.

– Aš skambinau mergaitėms, bet nė viena neatsakė, – sušnabždėjo Klaudija. – Jos turbūt...

– Eime? – lyg negirdėjęs moters žodžių įsiterpė Nolenas.

Tylėdami jie ėjo gerai pažįstamu koridoriumi. Sulig kiekvienu žingsniu Jonui vis labiau trūko oro. Klaudija Fernandez stengėsi atitolinti artėjančią akimirką. Juodu lėtai judėjo keliais žingsniais atsilikdami nuo priekyje žirgliojančio Noleno. Jonas Lina atsisuko į Klaudiją stengdamasis nusišypsoti, tačiau negalėjo nulaikyti akių, žvelgdamas į panikos, nevilties, maldos ir Dievo šauksmo kupiną veidą.

Atrodė, lyg vyrai temptų ją į šaltą patalpą, pilną negyvų kūnų.

Nolenas kažką piktai murmėdamas pasilenkė, atrakino nerūdijančio plieno spyną ir ištraukė stalčių. Pasirodė jaunos moters kūnas, uždengtas baltu audiniu. Jos tuščios akys pusiau atmerktos, skruostai įdubę. Gražiu veidu vilnijo juodų plaukų vainikas. Prie klubo prigludusi ranka buvo išlindusi.

Klaudija Fernandez smarkiai kvėpavo. Išsitiesė, švelniai palietusi ranką gailiai suaimanavo, lyg tą sekundę būtų sudužusi jos siela.