Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Skambinau technikui, turėtų netrukus atvykti, – tarė Jonas.

– Laivą kažkas neprastai pabučiavo, – atsakė Lencas.

– Kas apžiūrėjo laivą, kai šis buvo rastas?

– Niekas, – nedvejodamas atsakė Johansonas.

Lina žvelgė kantriai šypsodamasis.

– Na, aš, – nutęsė Lencas, – ir mano kolega Sonis. Ir kūną paėmę greitosios medicinos pagalbos vaikinai. Dar mūsų kriminalistas, bet jis mūvėjo batų dangalus ir apsauginį kostiumą.

– Ir viskas?

– Išskyrus senuką, radusį laivą.

Jonas neatsakė, stebeilydamasis į mirguliuojantį vandenį mąstė apie Noleno parodytą merginos kūną, tysojusį ant ekspertizės stalo.

– Gal žinai, ar technikas išsaugojo atspaudus ant visų paviršių? – po akimirkos paklausė.

– Jis jau apžiūrėjo ir nufilmavo grindis.

– Lipu į laivą.

Nudėvėti siauri laipteliai buvo nutiesti tarp prieplaukos ir laivo. Jonas įlipo į laivą ir valandėlei sustojo galiniame denyje. Lėtai apsidairė, atsargiai žengė žvalgydamasis vertingų užuominų. Pirmąkart matė nusikaltimo vietą tokią švarutėlę, lyg nieko nebūtų nutikę, tačiau bet kuri pastebėta smulkmena gali viską pakeisti. Batai, nuverstas šezlongas, paklodė, saulėje nugeltusi kišeninė knyga, peilis raudonomis kriaunomis, virve pririštas kibiras, alaus skardinės, maišelis anglių, dubenyje sumesti šlapi drabužiai, apsauginio kremo ir losjono nuo saulės buteliukai.

Pro didįjį langą jis apžvelgė lakuotu medžiu iškaltą kajutės, vairinės interjerą. Žvelgiant tam tikru kampu ir nušvitus saulei, ant stiklinių durų matyti pirštų, delnų, atidarinėjančių duris, atspaudai, taip pat atspaudai, likę pasirėmus, kai laivas pavirto.

Lina įėjo į mažąją kajutę. Popiečio saulė spigino lakuotus ir chromu dengtus paviršius. Ant mėlynų medžiaginių sofų gulėjo kaubojaus skrybėlė ir akiniai nuo saulės.

Daužydamasis į laivo korpusą kliuksėjo vanduo.

Jono žvilgsnis bėgo nutrintomis grindimis į kajutę ir žemyn siaurais laiptais, vedančiais į laivo pirmagalį. Nieko nematyti, taigi jis uždegė kišeninę lemputę – šalta siaura švieselė nušvietė blyškų, statų įėjimą. Raudonas medis švytėjo lyg atviras kūnas. Girgždančiais laiptais komisaras žengė gilyn, galvodamas apie mergaitę, įsivaizduodamas ją vieną buvus laive, iškritus nuo denio, galvą susitrenkus į akmenį ir įkvėpus vandens. Vis dėlto ši sugebėjusi pasiekti denį, nusimesti šlapią bikinį ir įsisupti į sausus drabužius. Galbūt vėliau pasijutusi pavargusi ir nesuprasdama, koks stiprus buvęs smūgis, atsisėdusi ant lovos. Smūgis galėjęs sukelti kraujavimą, kuris staiga plūstelėjo spausdamas smegenis.

Tuomet ant kūno Nolenas būtų radęs vandens žymių.

Niekas nesutapo.

Jonas laiptais pasiekė virtuvėlę, vonią, galiausiai priėjo didžiąją kajutę.

Nors mergaitės kūnas jau gulėjo patologų rankose Solnoje, mirties nuojauta sklandė laive. Mirtis visada vienodai stipri, regis, būtų patekęs į aplinką, pritvinkusią šauksmo, grumtynių ir tylos.

Staiga laivas įtartinai stuktelėjo ir, regis, pasviro ant šono. Lina akimirką sukluso, tačiau vis tiek brovėsi į priekį.

Pro mažyčius langelius spinduliavo vasaros saulė, apšviesdama laivo pirmagalio formos dvigulę lovą, kur buvo rasta sėdinti mergina. Ant grindų numestame sportiniame krepšyje kyšojo naktinukai. Prie durų gulėjo džinsai ir sunkus paltas. Ant kabliuko kabėjo rankinė.

Laivas dar kartą siūbtelėjo, viršuje deniu nuriedėjo butelis.

Mobiliuoju telefonu Jonas iš įvairių pusių nufotografavo krepšį. Blykstės šviesoje viskas susitraukė – lyg sienos, grindys ir lubos akimirkai būtų priartėjusios per žingsnį.

Jis atsargiai nukabino rankinę ir išėjo. Laiptai dardėjo po kojomis. Iš lauko buvo girdėti džeržgiantis metalas. Atsidūręs kajutėje, už stiklinių durų Lina netikėtai išvydo šešėlį. Jonas staigiai žengtelėjęs atgal išnyko laiptinės prieblandoje.

12

Neįprasta mirtis

Laive Jonas Lina stovėjo nejudėdamas, vos per porą žingsnių nuo tamsoje skendinčių laiptų, vedančių į virtuvėlę ir miegamąjį. Iš ten matyti stiklinių durų apačia ir šiek tiek denio. Šešėlis nuslinko dėmėtomis durimis, ir staiga pasirodė ranka. Kažkas slinko pirmyn. Ir jau kitą akimirką Jonas pažino Eriksoną. Jam pasilenkus aplink duris tepti želatiną, veidu tekėjo prakaito lašai.

Lina pasirodė kajutėje, nešinas miegamajame rasta rankine. Atsargiai išvertė turinį ant nediduko kietmedžio stalo. Tušinuku atvertė raudoną piniginę. Vairuotojo pažymėjimas įkištas į subraižytą plastikinį dėkliuką. Pažvelgęs atidžiau, išvydo gražų, susirūpinusį fotokabinos blykstės apšviestą merginos veidą. Ši sėdėjo šiek tiek atsilošusi, lyg stebėdama jį. Tamsūs garbanoti plaukai. Komisaras atpažino, kad tai ta pati mergina, kurią matė ant autopsijos stalo pas patologą – ta pati tiesi nosis, akys, pietų amerikiečiams būdingi bruožai.

– Penelopė Fernandez, – perskaitęs vardą ir pavardę prisiminė, kad jau anksčiau jį girdėjęs.

Mintyse Jonas grįžo į baltąjį patologo kabinetą, kuriame matė miego pasiglemžtą nuogą kūną.

Saulės nušviestas, decimetras po decimetro slinko sunkus Eriksono kūnas jam ieškant pirštų atspaudų ant lanksto – barstant magnetinius miltelius. Jis atsargiai nusausino drėgną paviršių, išsaugojo pėdsakus ir nufotografavo rezultatus.

Lina girdėjo jį alsuojant taip sunkiai, lyg kiekvienas judesys būtų reikalavęs kankinančių pastangų, lyg jis jau būtų išleidęs paskutines jėgas.

Jonas apžvelgė denį, kur prie gimnastikos tiltelio išvydo virve pririštą kibirą. Iš virtuvėlės sklido bulvių kvapas.

Žvilgsnį vėl patraukė vairuotojo pažymėjimas ir dokumentinė fotografija. Jis stebeilijosi į merginos burną, šiek tiek praviras lūpas, ir staiga jam dingtelėjo, jog kažko trūko.

Regis, kažką buvo matęs, jau buvo betariąs ir vėl pamiršo.

Jonas siekė kišenėje vibravusio mobiliojo. Ištraukė telefoną, ekrane sužibus Noleno vardui, atsiliepė:

– Jonas.

– Čia Nilsas Olenas, vyriausiasis patologas.

Lina perbraukė lūpas ranka, po dvidešimties pažinties metų būtų pažinęs Noleno balsą be prisistatymo.

– Ar mergina susitrenkė galvą? – paklausė Jonas.

– Ne, – nustebusiu balsu atsakė Nilsas.

– Maniau, ji galėjo susitrenkti į akmenį.

– Nieko panašaus. Ji nuskendo – tai tikroji mirties priežastis.

– Tu įsitikinęs? – nepasidavė Lina.

– Nosyje radau putų, gerklės gleivinės pažeidimų, atsiradusių veikiausiai dėl stiprių vėmimo refleksų. Taip pat trachėjoje ir bronchuose rastas bronchų sekretas. Plaučiai atrodo kaip po įprasto skendimo – pripildyti vandens, sunkūs. Na...

Abu nutilo. Jonas girdėjo krebždenimą, pašnekovas kažko ieškojo metaliniame stalčiuje.

– Tu norėjai ką nors pasakyti, – pasiteiravo komisaras.

– Taip.

– Taigi?

– Jos šlapime rasta nemažai tetrahidrokanabinolio.

– Kanapės?

– Taip.

– Tačiau tai nebuvo mirties priežastis?

– Vargu, – ramiau atsakė Nolenas. – Tiesiog maniau, kad bandai atkurti įvykius laive... O tai šiokia tokia tau nežinoma mozaikos detalė.

– Mergina yra Penelopė Fernandez, – tarė Jonas.

– Puiku, – sumurmėjo Nolenas.

– Dar kas nors?

– Ne.

Ekspertas atsiduso.

– Vis tiek sakyk, – paragino komisaras.

– Na, tai nebuvo įprasta mirtis, – nutilo jis.

– Ką dar pamatei?

– Nieko, tai tik nuojauta...