Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Nolenas

Policijos nuovados baseinas buvo tuščias ir tylus, už stiklo sienos tamsu, nė vieno svečio kavinėje. Didelis mėlynas baseinas beveik sustingęs. Šviesa, sklindanti nuo dugno, tyliai raibuliavo ant sienų ir lubų. Yris po yrio Jonas Lina judėjo į priekį tuo pačiu ritmu, tolygiai kvėpuodamas.

Jis plaukė galvoje skriejant įvairiems prisiminimams. Disos veidas, kai ši pasakojo apie panižusius dantis vos jį išvydus.

Jonas pasiekė baseino kraštą, po vandeniu apsisuko ir atsispyrė. Nė nepajuto, kaip ėmė plaukti greičiau, mintyse grįžęs prie Karlo Palmkrunos buto Grevo gatvėje. Dar kartą apmąstė karantį kūną, šlapimo balutę, veidu ropinėjančias muses. Negyvėlis vilkėjo darbiniais drabužiais – švarku, avėjo batus, bet vis dėlto rado laiko įjungti muziką.

Komisarui dingojosi, kad detalės buvo ne vien planuotos, bet ir improvizuotos – labai neįprastas savižudybės atvejis.

Vyras plaukė vis greičiau, apsisuko ir dar paspartino tempą, mintyse matė save einantį koridoriumi, atidarantį duris išgirdus netikėtą durų skambutį. Jis įsivaizdavo, kaip tamsioje laiptinėje aukštoji moteris didelėmis rankomis stovi pasislėpusi už durų.

Jonas sustojo baseino krašte sunkiai kvėpuodamas, įsikibo į plastikines groteles, dengiančias lataką. Kvėpavimas rimo, nors sunkumas, pečių raumenis užliejus pieno rūgštimi, vis dar stiprėjo. Baseino salėje pasirodė būrelis sportiniais drabužiais vilkinčių policininkų, nešinų vaiko ir antsvorio turinčio suaugusiojo manekenais pratyboms.

Mirtis nebaisi, – šypsodamasi sakė didžioji moteris.

Jonas išlipo iš baseino apimtas keisto nerimo – negalėjo suprasti, kodėl Karlo Palmkrunos byla nedavė ramybės. Tuščias šviesus kambarys vis kilo jam prieš akis. Su musių zvimbimu sumišusi ausyse skambėjo smuiko melodija.

Lina žinojo, kad tai buvo savižudybė, taigi kriminalistams ten nėra ko veikti. Vis tiek norėjo bėgti atgal į nusikaltimo vietą – dar kartą viską apžiūrėti, ištirti, išnaršyti visus kambarius, kad išsiaiškintų, ar nebus ko praleidęs.

Kalbantis su namų šeimininke komisarui atrodė, jog jai pasimaišęs protas – šokas, apvijęs lyg migla, sujaukė protą, jos atsakymai skambėję keistai ir nerišliai. Dabar Jonas kūrė kitą teoriją. Galbūt moteris visai nebuvo pamišusi, nė trupučio nešokiruota, galbūt į jo klausimus atsakinėjo kuo tiksliau. Tokiu atveju, namų šeimininkė Edita Švarc tvirtino, kad kažkieno ištiesta pagalbos ranka padėjo Karlui Palmkrunai paruošti virvę. Taigi ši papasakojusi, kad tai nebuvo savižudybė ir mirties akimirką jis nebuvęs vienas.

Kažkas neaišku.

Jonas žinojo esąs teisus, tačiau negalėjo kliautis vien nuojauta.

Lina įėjo į vyrų persirengimo kambarį, atsirakino spintelę ir išsiėmęs telefoną paskambino vyriausiajam patologui Nilsui Nolenui.

– Aš dar nebaigiau, – pasigirdo Nilso, keliančio prie ausies telefoną, balsas.

– Skambinu dėl Palmkrunos. Koks buvo tavo pirmas įspūdis, net jei tu...

– Dar nebaigiau, – nutraukė Nolenas.

– Net jei nebaigei, – išsakė mintį Jonas.

– Penktą valandą su žmona einu apžiūrėti sofos.

– Būsiu už dvidešimt penkių minučių, – pasakė Linas ir padėjo ragelį nelaukdamas, kol patologas pakartos, jog dar nebaigė.

Nusiprausęs ir persirengęs Jonas išgirdo šurmulį – vaikų juokas ir kalbos reiškė, jog tuojau prasidės plaukimo pamoka.

Komisaras ėmė svarstyti, ką oficialiai galėtų reikšti Strateginių produktų inspekcijos vadovo savižudybė. Žmogus, priimantis galutinius sprendimus dėl švediškų ginklų gamybos ir eksporto, miręs.

„O jei klystu, jei jis vis dėlto buvo nužudytas“, – kartojo Jonas. Prieš važiuojant pas Noleną, reikia pasikalbėti su Poloku, galbūt jie drauge su Kofoedu bus spėję apžvelgti įkalčius.

Lina skubriai nužingsniavo koridoriumi, nubėgo laiptais ir paskambino savo asistentei Anjai Larson, kad įsitikintų, ar Natanas Polokas buvo policijos nuovadoje.

9

Artima kova

Vešlūs Jono plaukai vis dar buvo šlapi jam atidarius vienuoliktos salės duris, kur Natanas Polokas skaitė paskaitą vyrų ir moterų grupelei, besimokančiai specialaus įkaitų gelbėjimo.

Ant sienos Polokui už nugaros buvo rodoma žmogaus kūno projekcija. Ant mažo stalo gulėjo septyni rankiniai ginklai – nuo mažyčio blizgančio „Sauer P238“ iki juodo matinio „Heckler & Koch“ markės 40 milimetrų automatinio granatsvaidžio.

Jaunas policijos pareigūnas stovėjo priešais Nataną. Šis išsitraukė peilį, vogčiomis spausdamas jį prie savęs, nuskubėjo prie jaunuolio, pažymėjo jo kaklą ir atsisuko į grupę.

– Šio veiksmo trūkumas – priešas gali šaukti, jo kūno judesiai nekontroliuojami ir reikia laiko, kol priešininkas nukraujuoja, nes pažeidžiama tik viena arterija, – paaiškino Polokas.

Jis vėl priėjo prie jaunojo policininko ir ranka apsivijo taip, kad sulenkta ranka uždengė burną.

– O darydamas šitaip galiu užslopinti riksmą, kontroliuoti galvos judesius ir vienu brūkštelėjimu pažeisti abi arterijas.

Natanas paleido jaunuolį ir pastebėjo prie durų stovintį Joną Liną. Jis veikiausiai atėjęs ką tik, jam demonstruojant sučiupimą. Jaunasis policijos pareigūnas nusišluostė burną ir grįžo į savo vietą. Natanas plačiai nusišypsojo ir pamojo Jonui, kviesdamas šį prieiti, tačiau Lina papurtė galvą.

– Turiu persimesti keletu žodžių su tavimi, Natanai, – tyliai tarė jis.

Keletas pareigūnų atsisuko. Jonas paspaudė ranką priėjusiam Polokui. Ant komisaro švarko buvo matyti tamsios kaklu tekančio vandens dėmės.

– Tomis Kofoedas tyrė batų atspaudus Palmkrunos namuose. Turiu sužinoti, ar jis rado ką netikėta.

– Nemaniau, kad tai skubu, – tyliai atsakė Natanas. – Aišku, nufotografavome visus atspaudus, tačiau nespėjome ištirti rezultatų. Nė nenumanau...

– Tačiau tu kažką sakei.

– Perkėlęs nuotraukas į kompiuterį... Turėjo būti vienos batų poros žymės, bet dar per anksti...

– Sakyk, man reikia skubėti.

– Regis, aplink kūną matyti dviejų porų batų atspaudai.

– Važiuokime kartu pas Noleną, – pasiūlė Jonas.

– Dabar?

– Turiu būti ten už dvidešimties minučių.

– Velnias, negaliu, – atsakė Natanas ranka rodydamas į kambaryje esančius žmones. – Bet mano telefonas įjungtas, jei norėtum ko paklausti.

– Ačiū, – tarė Jonas ir gręžėsi eiti.

– Ei, ar tik nenorėjai šįkart mūsų aplankyti? – paklausė Natanas.

Komisaras trumpai pamojo visiems atsisukusiems.

– Čia Jonas Lina, apie kurį jums pasakojau, – pakomentavo Polokas pakiliu balsu. – Bandau įkalbėti jį skaityti paskaitą apie artimą kovą.

Salėje visi sužiuro į Joną.

– Dauguma jūsų kovos menus išmanote geriau už mane, – šyptelėdamas teisinosi Lina. – Aš išmokau viena... Kai viskas vyksta tikrovėje, staiga ima galioti visai kitos taisyklės – tuomet tai jau nebe sportas, o kova.

– Klausykite, ką jis sako, – įsitempęs paragino Natanas.

– Išgyvena tik galintys prisitaikyti prie naujų sąlygų ir sugebantys paversti jas pranašumais, – ramiai tęsė Jonas. – Mokykitės išnaudoti aplinkybes... sėdėdami automobilyje ar būdami balkone. Kambaryje gali būti pripurkšta ašarinių dujų. Ant grindų prižerta stiklo šukių. Gali būti neapsieita be ginklų. Niekada neįmanoma žinoti, atsidursi įvykių pradžioje ar atomazgoje. Reikia saugoti jėgas, kad galėtum judėti į priekį, tvertum visą naktį... Nekalbu apie keletą spyrių pašokus ar bravūriškus suktukus.