Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Keletas juokėsi.

– Kovojant iš arti, be ginklų, – šnekėjo Jonas, – dažniausiai reikia iškęsti skausmą, kad kuo greičiau susitvarkytum, tačiau... Nelabai ką žinau apie tai.

Lina išėjo plojant porai policininkų. Užsidarė durys, ir viskas nutilo. Natanas Polokas šypsodamasis grįžo prie stalo.

– Tikėjausi pataupyti tai vėlesniam laikui, – tarė spragsėdamas klaviatūros klavišais. – Štai klasika tapusi ištrauka prieš devynerius metus vykusios įkaitų dramos Hamno gatvėje esančiame „Nordea“ banke. Du užpuolikai. Jonas Lina jau buvo išgelbėjęs įkaitus ir nuginklavęs vieną iš užpuolikų, ginkluotą „Uzi“ automatu. Vyko gana žiaurus susišaudymas. Antrasis, peiliu ginkluotas užpuolikas pasislėpė. Visos stebėjimo kameros buvo užpurkštos dažais, tačiau vieną jie pamiršo... Kadangi turime tik keletą įrašo sekundžių, pažiūrėkime sulėtintą versiją.

Polokas paspaudė mygtuką, ir pasirodė sulėtinti kadrai. Prastos kokybės vaizdo įrašas buvo užfiksuotas įstrižai virš banko patalpų. Lėtai sukosi sekundės. Baldai išvartyti, blankais ir popieriais nuklotos grindys. Jonas ištiestoje rankoje iškėlęs pistoletą lengvai judėjo palei sieną. Užpuolikas, rankoje laikydamas peilį, stovėjo pasislėpęs už pravirų durų. Staiga jis ilgais šuoliais metėsi į priekį. Lina nusitaikė tiesiai į užpuoliko krūtinę ir nuspaudė gaiduką.

– Pistoletas trakštelėjo, – pakomentavo Polokas, – tačiau sugadinta kulka įstrigo vamzdyje.

Vaizdas ėmė mirguliuoti. Jonas atsitraukė, vyras, ginkluotas peiliu, vis dar skubėjo link jo. Vaizdas pamėkliškai tylus ir banguojantis. Lina stumtelėjo žemyn žurnalą. Dairėsi dar vieno, tačiau, matydamas, kad nespės, apsuko niekam tikusį pistoletą rankoje ir nusitaikė į galingas užpuoliko kojas.

– Nesuprantu, – tarė moteris.

– Pistoletą jis sumanė naudoti kaip tonfą, – paaiškino Polokas.

– Ką?

– Tai toks bananas, kokį naudoja amerikiečių policininkai. Padeda padidinti taikymo sritį ir sustiprinti smūgio galią nedideliame plote.

Ginkluotas vyras priartėjo prie Jono. Jis žengė ilgais nestipriais žingsniais. Pusmėnulio formos peilio ašmenys žybčiodami artėjo prie Linos. Kita užpuoliko ranka iškelta. Komisaras nė nepažvelgdamas į peilį tiesiu šuoliu prišoko prie užpuoliko ir smogė pistoletu, pataikė į kaklą, tiesiai po Adomo obuoliu.

Lyg sapne peilis sukdamasis nukrito ant grindų, vyras parpuolė ant kelių, sužiopčiojo, griebėsi už kaklo ir susmuko.

10

Skenduolis

Jonas Lina pakeliui į Karolinskos universitetą Solnoje važiavo Flemino gatve. Jis mąstė apie karantį Karlo Palmkrunos kūną, užveržtą skalbinių virve, ir ant grindų gulėjusį portfelį.

Mintyse Jonas stengėsi sudėlioti poros skirtingų kūną supusių batų žymių apskritimus.

Byla dar nebuvo baigta.

Komisaras pasuko į Klaros kranto kelią, palei kanalą, kur medžiai linko virš vandens, merkdami šakas į tykų savo atspindį vandenyje.

Vaizduotėje jis vėl nagrinėjo namų šeimininkę Editą Švarc. Kiekvieną detalę: maisto produktus maišuose, kuriuos ši laikė milžiniškomis rankomis, ir jos žodžius, kad visada atsiranda pagalbininkų.

Teismo ekspertizės skyrius didžiajame Karolinskos universiteto rajone buvo apsuptas išpuoselėtos žalumos ir medžių lapijos. Raudonų plytų pastatą Retzijaus gatvėje 5 iš visų pusių supo pastatai.

Jonas įsuko į tuščią stovėjimo aikštelę, skirtą lankytojams. Šis matė, kaip patologas Nilsas Olenas, visų vadinamas Nolenu, pervažiavęs skiriamąjį akmenį, pastatė baltą „Jaguar“ automobilį ant prižiūrėtos vejos priešais pagrindinį įėjimą.

Lina pamojo registratūroje dirbančiai moteriškei, kuri atsakė iškeldama nykštį, koridoriumi nusekė link Noleno kabineto durų, pabeldė ir užėjo vidun. Eksperto darbo vietoje niekada nerasi nieko nereikalingo.

Žaliuzės nuleistos, tačiau pro tarpelius sklido šviesa, nušviesdama baltus paviršius ir tuoj pat pranykdama plieno pilkumoje.

Nilsas buvo pasipuošęs aviatorių stiliaus akiniais baltais rėmeliais, o po gydytojo chalatu vilkėjo baltus marškinėlius.

– Palikau baudos lapelį ant neleistinoje vietoje stovinčio jaguaro, – tarė Jonas.

– Puiku, – atsakė Nolenas.

Lina sustojo kambario viduryje ir surimtėjo, akys tapo tamsiai pilkos.

– Kaip iš tiesų jis mirė?

– Palmkruna?

– Taip.

Suskambo telefonas, ekspertas atkišo skrodimo protokolą.

– Tau visai nereikėjo važiuoti, kad gautum išvadas, – tarė prieš pakeldamas ragelį.

Jonas įsitaisė priešais ant kėdės baltu odiniu atlošu. Karlo Palmkrunos skrodimas baigtas. Vartant protokolą Linos dėmesį patraukė keletas punktų.

74. Inkstai sveria 290 gramų. Jų paviršiai lygūs. Audinys pilkšvai raudonos spalvos. Paviršius tvirtas ir elastingas. Brėžinys aiškus.

75. Šlapimo takai normalios išvaizdos.

76. Šlapimo pūslė tuščia. Gleivinė blyški.

77. Šlapimo pūslės kaklelio liaukos normalaus dydžio. Audinys šviesus.

Nolenas pasitaisė piloto akinius ant aštrios, kumpos nosies, baigė pokalbį telefonu ir pakėlė akis.

– Kaip matai, – tarė žiovaudamas, – nieko netikėto. Mirties priežastis įvardyta kaip „asfiksija“, tai yra uždusimas... Pasikorus kur kas dažniau nutrūksta arterijų aprūpinimas deguonimi, o ne užspringstama.

– Smegenys nustoja funkcionuoti, kai jų nepasiekia deguonies prisotintas kraujas.

Nolenas linktelėjo.

– Dėl užspaustų arterijų, tai, žinoma, nutinka neįtikėtinai greitai, žmogus praranda sąmonę vos per kelias sekundes.

– Ar jis buvo gyvas prieš pasikardamas? – pasiteiravo Jonas.

– Taip.

Smulkus, niūrus Nilso veidas buvo kruopščiai nuskustas.

– Ar galėtum spręsti, iš kokio aukščio jis krito?

– Stuburo ar kaukolės pagrindo lūžių nėra, taigi, spėju, maždaug iš dešimties centimetrų.

– Aha...

Vėl atsivertęs protokolą Jonas mąstė apie Palmkrunos batų žymes ant portfelio, kaip buvo patikrinta išorinė kaklo oda.

– Ką manai? – paklausė Nolenas.

– Galvoju, ar įmanoma, kad jis buvo pasmaugtas ta pačia virve ir tik tada pakabintas palubėje.

– Ne, – iškart nutraukė jį Nilsas.

– Kodėl gi ne?

– Kodėl gi ne? Žymė buvo vienintelė, tobula, – aiškino ekspertas. – Pasikorus virvė arba laidas įsirėžia į kaklą.

– Žudikas veikiausiai tai puikiai žinojo.

– Pakartoti vis tiek itin sudėtinga. Žinok, įprastai kilpa būna strėlės formos – smaigalys nukreiptas mazgo link, į viršų.

– Nes kūno svoris veikia kilpą.

– Būtent. Dėl tos pačios priežasties giliausioji žymės vieta pačiame viršuje.

– Vadinasi, jis mirė kilpoje, – pakartojo Jonas.

– Nėra jokių abejonių.

Liesas, aukštas patologas prikando lūpą.

– Galbūt vyrą vertė nusižudyti? – neatlyžo Lina.

– Nemanau, nėra jokių prievartos ženklų.

Jonas užvertė protokolą, keliskart atsargiai suplojo per jį abiem rankomis ir prisiminęs namų šeimininkės šnekas apie pagalbininkus nusprendė, kad tai tebuvo paistalai. Ir vis dėlto jam nedavė ramybės Tomio Kofoedo rasti skirtingi batų atspaudai.

– Vadinasi, esi tikras dėl mirties priežasties? – darkart pasitikslino komisaras žvelgdamas Nolenui į akis.

– O ko tu tikėjaisi?

– Kaip tik to ir tikėjausi, – tarstelėjo Jonas įkišdamas pirštą į aplanką, – tačiau kažkas man neduoda ramybės.

Nilsas šykščiai nusišypsojo.