Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Atleiskite, – rimčiau tarė jis.

– Tu širdingai laukiamas, – atsakė Karlosas.

– Ačiū.

– Mes kaip tik ruošėmės aptarti naujų darbuotojų klausimą, – paaiškino.

Eliasonas prikando lūpą, Neslundas muistėsi kėdėje.

– Aš manau... Manau, reikėtų leisti pasisakyti Natanui, – tęsė Karlosas.

– Ką gi, mielai, dabar kalbėsiu ne vien iš savo varpinės, – pradėjo šis. – Dėl to sutarėme visi, norėtume, kad prisijungtum prie mūsų, Jonai.

Kabinete įsivyravo tyla. Niklas Dentas ir Erikas Eriksonas linktelėjo. Priešais saulę Peteris Neslundas panėšėjo į juodą plokštelę.

– Mes labai norėtume, – įsiterpė Tomis Kofoedas.

– Vertinu šį kvietimą, – pradėjo Lina pirštais persibraukdamas tankius plaukus. – Juk jūs jau įrodėte, kokie esate gabūs, ir aš gerbiu jūsų darbą...

Visi šypsojosi nudelbę akis į stalą.

– Tačiau aš... negaliu dirbti pagal PTS metodą, – paaiškino jis.

– Žinome, jau supratome, – greitai išpyškino Kofoedas. – Metodas gana sustabarėjęs, bet retkarčiais veikia, buvo įrodyta, kad... – šis nutilo.

– Mes vis tiek norėjome pasiūlyti, – tarė Polokas.

– Nemanau, kad tai man tiktų, – atsakė Jonas.

Vyrai nudelbė žvilgsnius, kažkas linktelėjo. Suskambus telefonui Lina atsiprašė, pakilo ir išėjo. Po akimirkos grįžo pasiimti palikto švarko.

– Man nesmagu. Mielai būčiau dalyvavęs susirinkime.

– Ar nutiko kas svarbaus? – sukluso Karlosas.

– Skambino Jonas Bengtsonas iš Viešosios tvarkos skyriaus. Jis kaip tik rado Karlą Palmkruną.

– Rado? – pasitikslino Eliasonas.

– Pasikorusį, – atsakė Jonas.

Jo simetriškas veidas surimtėjo, o akys žibėjo lyg pilkas stiklas.

– Kas tas Palmkruna? – paklausė Natanas Polokas. – Niekaip negaliu prisiminti.

– Vyriausiasis Strateginių produktų inspekcijos vadovas, – trumpai paaiškino Tomis Kofoedas. – Tai jis sprendžia švediškų ginklų eksporto klausimus.

– Argi SPI postai nėra slapti? – pasiteiravo Karlosas.

– Taigi, – atsakė Kofoedas.

– Tokiu atveju tuo užsiims kas nors iš saugumo policijos.

– Bet aš pažadėjau Bengtsonui pasirodyti, – tarė Jonas, – ten vyksta kažkas įtartina.

– Kas? – nekantravo sužinoti Eliasonas.

– Ten buvo... Ne, pirmiausia turiu tai pats pamatyti.

– Labai įdomu, – sukluso Kofoedas. – Ar galiu važiuoti drauge?

– Jei tik nori.

– Tada ir aš važiuosiu kartu, – tuoj pat nusprendė Polokas.

Karlosas dar mėgino priminti apie vykstantį susirinkimą, tačiau veltui. Trys vyrai paliko saulės kaitinamą kabinetą ir pranyko vėsiame koridoriuje.

6

Ateinanti mirtis

Po dvidešimties minučių kriminalinės policijos komisaras Jonas Lina pastatė savo automobilį Kranto gatvėje. Už jo sustojo sidabrinis „Lincoln Town Car“. Jonas išlipo iš mašinos, palaukė poros kolegų iš Žmogžudysčių tyrimo komisijos, drauge jie pasuko už kampo ir pro vartus įėjo į Grevo gatvės antruoju numeriu pažymėtą namą.

Senu dardančiu liftu kylant į paskutinį namo aukštą, Tomis Kofoedas įprastai niūriu balsu pasiteiravo, ką Jonas jau žinąs.

– Strateginių produktų inspekcija pranešė, kad dingo Karlas Palmkruna, – pradėjo pasakoti komisaras. – Šeimos jis neturėjo, ir niekas iš kolegų artimai jo nepažinojo, tačiau šiam nepasirodžius darbe, Viešosios tvarkos skyriui buvo pavesta išsiaiškinti. Jonas Bengtsonas, nuėjęs į Palmkrunos butą, rado šį pasikorusį ir paskambino man. Jis įtaria žmogžudystę ir paprašė tuoj pat atvažiuoti.

Natano Poloko nugairintas veidas įsitempė.

– Kas leido jam spėti, kad tai žmogžudystė?

Liftas sustojo, Lina atidarė dureles. Bengtsonas stovėjo už Palmkrunos buto durų. Jis įsibruko kišeninę knygą ir paspaudė Jonui ranką.

– Čia Tomis Kofoedas ir Natanas Polokas iš Žmogžudysčių tyrimo komisijos, – pristatė komisaras.

Jie nebyliai pasisveikino.

– Kai atėjau, durys buvo atrakintos, – ėmė pasakoti Bengtsonas. – Išgirdau muziką ir radau Palmkruną kabantį didžiajame kambaryje. Esu nukabinęs nemažai vyrų, bet šį kartą, noriu pasakyti, maža tikimybė, kad tai galėjo būti savižudybė, ypač turint omenyje visuomenės nuomonę.

– Puiku, kad paskambinai, – tarė jam Jonas.

– Ar apžiūrėjai mirusįjį? – taip pat rūsčiai pasiteiravo Kofoedas.

– Aš nėjau į kambarį, – atsakė policininkas.

– Labai gerai, – suniurnėjo Tomis ir kartu su juo ėmėsi dėlioti žingsnių žymeklių schemą.

Po valandėlės Jonui ir Natanui buvo leista įeiti į prieškambarį.

Bengtsonas stabtelėjo šviesiame kambaryje prie mėlynos sofos ir pirštu parodė į praviras dvivėres duris. Peržengęs žingsnių žymeklius, Jonas plačiai jas atlapojo.

Pro aukštus langus sklido šilta saulės šviesa. Karlas Palmkruna kabojo erdvaus kambario viduryje. Vilkėjo šviesų kostiumą, vasarinį paltą ir avėjo lengvus žemapadžius batus. Perbalusiu veidu ropinėjo musės, dėjo mažus gelsvus kiaušinėlius aplink akis, skruostų duobutėse, suko ratus virš šlapimo balos ir prašmatnaus krepšio. Pasipylęs kraujas tamsiai raudonai nudažė giliai į kaklą įsirėžusią ploną skalbinių virvę ir nutekėjo ant marškinių.

– Puiku, – maudamasis pirštines konstatavo Kofoedas.

Nei veide, nei balse nelikę nė lašelio kartėlio. Atsiklaupęs jis šypsojosi fotografuodamas kabaruojantį kūną.

– Greičiausiai rasime žymių ant kaklo, – rodydamas pirštu tarė Polokas.

Jonas žvilgtelėjo į lubas, paskui į grindis.

– Privalome rasti, – susijaudinęs pritarė Tomis blykste vis nušviesdamas mirusįjį. – Noriu pasakyti, kad žudikas nė nebandė nuslėpti nusikaltimo, priešingai, nori kažką tuo pasakyti.

– Taip ir maniau, – karščiuodamasis antrino Bengtsonas. – Kambarys tuščias: nėra nei kėdės ar laiptelių pasilypėti.

– Ką tuo norėta pasakyti? – jau nuleidęs kamerą sukluso Kofoedas, tyrinėdamas šlampantį kūną. – Pakorimas juk susijęs su išdavyste – kaip Judas Iskariotas.

– Palaukite, – ramiai nutraukė pokalbį Jonas. Jam padrikai gestikuliuojant visi sužiuro į grindis.

– Ką manai? – pasiteiravo Polokas.

– Manau, kad tai savižudybė, – tarė Lina.

– Tipiška savižudybė, – paantrino Tomis ir kiek per šaižiai nusižvengė. – Jis suplasnojo ir užskrido...

– Krepšys, – tęsė Jonas. – Jis galėjo pasiekti kilpą atsistojęs ant krepšio krašto.

– Bet nebūtų pasiekęs lubų, – įsikišo Natanas.

– Kilpa galėjo būti paruošta anksčiau.

– Galėjo, nors, manau, tu klysti.

Jonas gūžtelėjo ir sumurmėjo:

– Ir muzika, ir kilpa...

– Ar neapžiūrėsime krepšio? – ryžtingai paklausė Polokas.

– Pirmiausia turiu apsaugoti pėdsakus, – paprieštaravo Kofoedas.

Visi stebėjo rėpliojantį mažutį sukumpusį kolegą, ant grindų tepantį storą želatinos sluoksnį, tiesiantį juodą polietileno juostą ir atsargiai guminiu volu ją spaudžiantį.

– Gal gali paduoti porą biopakelių ir didelę pakuotę? – paprašė šis, rodydamas į įrankių krepšį.

– Kartoninį? – pasitikslino Natanas.

– Taip, – atsakė Tomis gaudydamas Poloko aukštyn švystelėtą biopakelį.

Išsaugojęs biologinius įkalčius jis pamojo Natanui leisdamas užeiti.

– Tolesniame krepšio krašte pamatysi batų žymes, – paaiškino Jonas. – Krepšys nuvirto atgal, o kūnas suposi skersai.

Nieko netaręs Polokas patraukė tiesiai prie odinio portfelio ir atsiklaupė. Žila arklio uodega krito ant švarko pečių jam tiesiantis pastatyti portfelį. Ant juodos odos buvo ryškiai matyti pilkšvos batų žymės.