Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

3

Plūduriuojantis laivas

Lyg peilio ašmenimis pirmagalis skrodė ramų vandenį. Plaukė labai greitai. Aukštos bangos lūžinėjo visai prie pat kranto. Laivas kietai šokčiojo ant bangų keterų, visur tiško vanduo. Penelopė įsuko į įlanką baubiant varikliui. Laivo priekis iškilo virš vandens, paskui save palikdamas neramias baltas putas.

– Pakvaišai, Madike! – sušuko Viola visai kaip vaikystėje iš ką tik sušukuotų plaukų pešdama segtuką.

Bjornas nubudo jiems sustojus Gosio saloje suvalgyti ledų ir išgerti kavos. Vėliau Viola dar užsimanė sulošti minigolfo partiją, taigi išplaukė jie tik pavakare.

Uostas tįso akyse, panėšėdamas į kvapą gniaužiančio dydžio akmenines grindis.

Jie buvo sumanę prisišvartuoti, išsimaudyti, paiškylauti ir pernakvoti žaliuojančioje Kastšero įlankoje – neapgyvendintoje ilgoje, bet siauroje saloje.

– Einu, prigulsiu valandėlei, – tarstelėjo Viola žiovaudama.

– Gerai, – pritariamai nusišypsojo vyresnioji seseriai laiptais lipant žemyn.

Penelopė stebeilijosi priešais save – į prietaisus, perspėjančius apie pakeliui tykančius rifus. Ji sumažino greitį. Staigiai seklėjo – iš keturiasdešimties metrų gylio teliko vos penki.

Į vairavimo kajutę užsukęs Bjornas pabučiavo Penelopei kaklą.

– Gal jau laikas ruošti valgį?

– Viola norėjo valandėlę numigti.

– Kalbi kaip tavo mama, – švelniai tarė jis, – ar ji jau skambino?

– Taip.

– Kad įsitikintų, jog Viola su mumis?

– Taip.

– Susipykote?

Penelopė papurtė galvą.

– Tai kas tada? Liūdna?

– Ne, tik mama...

– Kas?

Šypsodamasi mergina šluostėsi ašarotus skruostus.

– Manęs nekviečia į Vidurvasario šventę.

– Neimk į galvą, – apkabino ją Bjornas.

– Negaliu.

Labai pamažu Penelopė manevravo įlankos gilumoje. Švelniai burzgė variklis. Jie taip priartėjo prie salos, kad net buvo galima užuosti šiltą žalumos kvapą.

Nuleido inkarą ir pasuko link uolų. Bjornas šoko ant stataus kranto ir virve pririšo laivą prie medžio.

Žemę dengė samanos. Jis stovėjo atsigręžęs į Penelopę. Keletas paukščių, pabaidyti švartavimosi triukšmo, pranyko medžių lapijoje.

Apsitempusi bėgiojimo kelnėmis ir apsiavusi baltus sportinius batelius, sučiupusi Bjorno ranką Penelopė stryktelėjo ant kranto. Vaikinas apsivijo ją rankomis.

– Eime apžiūrėti salos?

– Tu žadėjai mane kažkuo įtikinti, – akimirką palaukusi tarė Penelopė.

– Visuotinės teisės pranašumais.

Mergina linktelėjo šypsodamasi, Bjornui pirštų galais bėgiojant jos plaukais, ryškiu skruostu ir plačiais, tankiais antakiais.

– Kaip gali būti tokia graži?

Pora nerūpestingai pasibučiavo ir patraukė į žemaūgį mišką.

Pačiame salos viduryje – nedidelė proskyna, apžėlusi tankiais aukštos žolės kupstais. Tarp gėlių zujo drugeliai ir kamanės. Kaitino saulė, o šiaurinėje salos pusėje tarp medžių spindėjo vanduo. Jie stovėjo tylomis, dvejodami, šypsodamiesi susižvalgė ir staiga surimtėjo.

– Įsivaizduoji, kas nors gali ateiti, – tarė Penelopė.

– Saloje mes vieni.

– Tu tuo tikras?

– Ar žinai, kiek salų visame Stokholmo salyne? Kokie trisdešimt tūkstančių, galbūt dar daugiau.

Penelopė nusisegė maudymosi kostiumėlio liemenėlę, nusispyrė batus ir drauge su sportinėmis kelnėmis nusimovė apatinę bikinio dalį – stovėjo žolėje nuogut nuogutėlė. Staiga užplūdęs tyriausias džiaugsmas pakeitė drovumą. Odą glostantis jūros dvelksmas ir šilumą spinduliuojanti žemė neįtikėtinai jaudino.

Bjornas spoksojo teisindamasis, kad nėra seksistas, bet privalo dar akimirką pažiūrėti. Penelopė buvo aukšta, raumeningomis rankomis, kurios vis dėlto atrodė minkštos. Plonytis juosmuo, stiprios šlaunys darė ją panašią į antikos deivę.

Drebančiomis rankomis vaikinas nusivilko marškinėlius ir nusimovė glaudes. Jis buvo jaunesnis, kūnas dar panėšėjo į berniuko, veik beplaukis, o pečiai nugairinti saulės.

– Dabar mano eilė žiūrėti, – pratarė Penelopė.

Nuraudęs ir plačiai šypsodamasis šis žengė artyn.

– Negalima?

Vaikinas papurtė galvą ir paniro Penelopės plaukuose priglusdamas prie kaklo.

Jie pradėjo bučiuotis labai ramiai, tiesiog stovėdami stipriai prisispaudę vienas prie kito. Burnoje Penelopė pajuto jo liežuvio šilumą ir besitvenkiančią laimės bangą. Mergina tramdė besiveržiantį palaimingą šypsnį, idant jie nenustotų bučiavęsi. Kvėpavimas greitėjo. Ji pajuto didėjančią Bjorno erekciją ir stiprėjančius širdies dūžius. Susijaudinę juodu atsigulė tarp žolės kupstų. Lūpomis jis slydo Penelopės krūtine, ieškodamas rudų spenelių, bučiavo pilvą, pagaliau praskėtė kojas. Žiūrint į ją, vaikinui atrodė, lyg kūnas švytėtų vakaro saulėkaitoje. Staiga intymumas tapo trapus. Ji jau buvo sudrėkusi ir atsivėrusi, kai jis ėmė lėtai ir švelniai laižyti, po valandėlės mergina turėjo stumte nustumti jo veidą. Penelopė suglaudė šlaunis, paakiai buvo pradėję rausti. Šypsodamasi kvietė Bjorną, traukė jį artyn, nukreipusi ranka leido jam įeiti. Sunkus kvėpavimas šildė Penelopės ausį jai žvelgiant aukštyn į rausvus gaisus.

Jiems baigus mergina atsistojusi pasirąžė ir žengė keletą žingsnių, nusukusi žvilgsnį į medžius.

– Kas nutiko?– žemu balsu paklausė Bjornas.

Ši atsisuko į jį, besišypsantį, nuogą sėdintį ant žemės.

– Tu nudegei pečius.

– Kaip ir kiekvieną vasarą.

Vaikinas atsargiai palietė paraudusią menčių odą.

– Eikime atgal, aš išalkau, – paprašė Penelopė.

– Aš tik prieš tai išsimaudysiu.

Ji užsimovė kelnaites, kelnes, apsiavė batus, stovėjo rankoje laikydama tik bikinio liemenėlę, leisdama sau stebėti beplaukę Bjorno krūtinę, rankų raumenis, tatuiruotę ant peties, jo neatsargų nudegimą ir šviesų, žaismingą žvilgsnį.

– Kitąkart tu gulėsi apačioje, – nusišypsojo ji.

– Kitąkart, – aiškiai pakartojo šis, – žinojau, kad užkibsi.

Juokdamasi Penelopė pamojo jam atsisveikindama. Bjornas pasivertė ant nugaros ir su šypsena veide žvelgė aukštyn į dangų. Eidama per mišką link stataus paplūdimio, kur buvo prišvartuotas laivas, Penelopė girdėjo Bjorno švilpaujamą melodiją.

Ji akimirkai sustojo užsisegti liemenėlės.

Svarstė, ar ras Violą vis dar miegančią. Ruošėsi užkaisti šviežių bulvių puodą, įberti šiek tiek krapų, nusiprausti ir persirengti. Penelopei pasirodė keista, kad galinis denis buvo šlapias tarsi po lietaus. Matyt, dėl nesuvokiamos priežasties Viola buvo viską išplovusi. Laivas atrodė pasikeitęs. Mergina negalėjo suprasti, bet buvo taip nejauku, kad net kūnas ėjo pagaugais. Nutilus paukščiams, tapo visiškai tylu. Tebuvo girdėti vandens pliuškenimas ir virvės trinama medžio žievė. Staiga Penelopė ėmė suvokti savo veiksmus. Ji nulipo žemyn, patikrino svečių kajutės duris. Viduje degė lempa, tačiau Violos nebuvo. Drebančia ranka pabeldė į mažo tualeto duris. Atidarė, pažvelgė į vidų ir grįžo ant denio. Toliau, įlankoje, išvydo Bjorną, traukiantį vandens link. Jis nepastebėjo mojančios Penelopės.

Mergina pravėrė svetainės duris, praėjo mėlynąsias sofas, tikmedžio stalelį ir kapitono tiltelį.

– Viola! – negarsiai sušuko.

Nusileido žemyn į virtuvėlę, ištraukė puodą, tačiau pastatė jį tolėliau ant stalviršio, tada smarkiau ėmė plakti širdis. Žvilgtelėjo į didįjį vonios kambarį, patraukė į patį laivūgalį, kur dažniausiai miega Bjornas. Atidarė duris, apsidairė prietemoje ir akimirką pasirodė, kad mato save veidrodyje.