Ларс Кеплер: Paganinio kontraktas

Atrodo, lyg Bjornas būtų suakmenėjęs vos išgirdęs skambutį – jo rausvi skruostai išbalo. Penelopė pažvelgė į ekraną – skambino jaunesnioji sesuo.

– Viola, – prieš atsakydama paaiškino Bjornui. – Labas, sese.

Aidi mašinos signalas, sesuo šaukia kažką į ragelį.

– Prakeiktas kvailys, – šnypštė ji.

– Kas nutiko?

– Viskas, mečiau Sergejų.

– Vėl, – pridėjo Penelopė.

– Aha, – žemu balsu atsiduso Viola.

– Nepyk, suprantu, kad tau liūdna.

– Nelabai, bet... Mama sakė, kad jūs ketinote išplaukti, taigi pamaniau, jei tik galima, norėčiau prisidėti.

– Prisidėti, – pakartojo Penelopė nusivylusi. – Mes su Bjornu ketinome pabūti vieni, bet...

2

Persekiotojas

Penelopė stovėjo už vairo, klubus susijuosusi laisvu mėlynu sarongu, segėdama baltą bikinio liemenėlę, kurios dešinėje puikavosi taikos ženklas. Ją apšvietė vasaros saulė, plieskianti už stiklo. Mergina atsargiai pasuko link Kungshamno švyturio, švelniai manevruodama siaurame sąsiauryje.

Viola pakilo nuo rausvojo šezlongo. Visą valandą ši sėdėjo pasislėpusi po Bjorno kaubojaus skrybėle ir didžiuliais saulės akiniais, mieguistai rūkydama suktinę.

Ji penkiskart nesėkmingai pabandė kojų pirštais sugriebti dantų krapštukų dėželę, kol galiausiai pasidavė. Penelopė negalėjo nesijuokti. Viola įžengė pro stiklines duris ir pasisiūlė perimti vairą.

– Arba galiu sumaišyti „Margaritą“, – tarė leisdamasi laiptais žemyn.

Priekiniame denyje pasitiesęs rankšluostį gulėjo Bjornas, kišeninį Ovidijaus „Metamorfozių“ leidimą pasikišęs po galva vietoj pagalvės.

Penelopė pastebėjo surūdijusius turėklus prie pat jo kojų. Laivą Bjornui dvidešimtojo gimtadienio proga padovanojo tėtis, tačiau vaikinas niekada neišgalėjo jo išlaikyti. Tai buvo vienintelė iš tėvo gauta dovana, neskaitant kelionės. Kai tėčiui sukako penkiasdešimt, šis pasikvietė Bjorną ir Penelopę į vieną gražiausių savo viešbučių Kamajos kurorte, rytinėje Kenijos pakrantėje. Porą dienų Penelopė negalėdama atsitokėti praleido viešbutyje, paskui išvyko lankyti pabėgėlių stovyklos Kubume, Darfūre, pietinėje Sudano dalyje, kur dirbo prancūzų grupė „Action Contre la Faim“.

Priartėjus prie Skurusundo tilto, Penelopė sumažino greitį nuo aštuonių iki penkių mazgų (mazgas – 1,852 km/h – red. past. ). Nebuvo girdėti nė menkiausio gatvių triukšmo. Jie kaip tik plaukė pro tiltą, kai mergina pamatė nejudantį juodą guminį laivą. Tokius naudoja karinės pajėgos. Šio RIB katerio korpusas pagamintas iš stiklo pluošto, gale įtaisyti itin galingi varikliai.

Penelopė jau buvo beveik praplaukusi, kai pastebėjo kažką esant laive. Nugara į ją sėdintis vyras gūžėsi tamsoje. Vien nuo jo kaklo ir juodų drabužių krėtė šiurpas. Ji pasijuto stebima net šiam nusisukus.

Vėl atsidūrus saulėkaitoje dar kurį laiką visas kūnas buvo kaip žąsies oda.

Praplaukusi Duvno įlanką, Penelopė padidino greitį iki penkiolikos mazgų.

Varikliai grėsmingai riaumojo, laivas skrodė ramų vandens paviršių iš paskos palikdamas baltų putų šuorus.

Suzvimbė Penelopės mobilusis. Skambino mama. Galbūt bus mačiusi debatų laidą. Mergina akimirką pamanė, kad ji skambina norėdama pagirti, kokia dukra graži ir protinga, tačiau tai tik fantazija.

– Labas, mama, – atsiliepė Penelopė.

– Ai, – sušnabždėjo mama.

– Kas nutiko?

– Nugara... Turiu eiti, – pasakojo Klaudija, fone buvo girdėti, kaip ji prisipila stiklinę vandens. – Tik norėjau sužinoti, ar kalbėjai su Viola.

– Ji drauge su mumis laive, – atsakė dukra klausydama, kaip mama geria.

– Drauge, ak, kaip šaunu... Manau, jai tai išeis į naudą.

– Žinoma, išeis, – liūdnai sutiko Penelopė.

– Ką valgysite?

– Vakare ruošime silkę su kiaušiniais ir bulvėmis.

– Ji nemėgsta silkės.

– Mama, Viola pati man paskambino...

– Žinau, kad nesitikėjai dar vieno keleivio, – įsiterpė Klaudija. – Kaip tik todėl ir klausiu.

– Paruošiau šiek tiek kukulaičių, – pasigyrė Penelopė.

– Ar visiems užteks?

– Ar užteks? Na, priklausys... – Nutilusi mergina stebėjo tviskantį vandenį. – Galiu nevalgyti savo, – tarė susikaupusi.

– Na, jei neužtektų...

– Suprantu, – sušnabždėjo Penelopė.

– Ar dabar turėčiau tavęs gailėtis? – susierzinusi paklausė mama.

– Tiesiog... Viola yra suaugusi ir...

– Aš nusivyliau tavimi.

– Atleisk.

– Visada per Kalėdas ir Vidurvasarį valgai mano kukulaičius ir...

– Neprivalau to daryti, – staiga atkirto dukra.

– Puiku, vadinasi, susitarėm.

– Turiu omenyje...

– Neprivalai atvažiuoti per Vidurvasario šventę, – susijaudinusi nutraukė mama.

– Mama, kodėl tu?..

Mamai dedant ragelį pasigirdo trakštelėjimas. Penelopė kaipmat nutilo, kūną krėtė nepasitenkinimas, dar kartą pažvelgė į telefono ekraną ir išjungė.

Laivas lėtai yrėsi per žalią krantų atspindį. Iš virtuvės vedantys laiptai subildėjo, pasirodė Viola, nešina pora „Margaritų“.

– Skambino mama?

– Aha.

– Ar ji jaudinasi, kad man neužteks maisto? – šypsodamasi pasiteiravo sesuo.

– Užteks visiems.

– Mama netiki, kad galiu savimi pasirūpinti.

– Ji tiesiog jaudinasi, – paaiškino Penelopė.

– Tačiau niekados nesijaudina dėl tavęs.

– Aš susitvarkau pati.

Viola gurkštelėjo ir pažvelgė pro langą.

– Mačiau debatų laidą, – tarė.

– Rytą? Kur šnekėjau su Pontusu Salmanu?

– Ne, praėjusią savaitę. Kalbėjai su arogantišku vyru... Man patiko jo pavardė.

– Palmkruna, – atsakė Penelopė.

– Būtent!

– Aš susinervinau, išraudau, akyse pasirodė ašaros. Jau norėjau rėžti Bobo Dylano „Masters of War“ arba paprasčiausiai pabėgti.

Viola stebėjo seserį, bandančią atidaryti liuką.

– Atrodo, pamiršai nusiskusti pažastis, – švelniai tarė.

– Ne, nors taip dažnai susiduriu su žiniasklaida, kad...

– Štai ir tuštybės gaidelė, – šyptelėjo jaunėlė.

– Nenorėčiau būti smerkiama tik dėl keleto plaukelių pažastyse.

– O kaip atrodo bikinio sritis?

– Šiaip sau.

Violai kvatojant Penelopė kilstelėjo sarongą.

– Bjornui patinka, – nusišypsojo.

– Vargu ar jis gali ką pamatyti per savo vėlinukus.

– Vis dėlto skuti viską, kaip tikra moteris. Tavo vedę vyrai ir raumeningi idiotai...

– Žinau, žinau, nesugebu perprasti žmonių, – nutraukė Viola.

– Ne visada.

– Niekada nesugebu elgtis tinkamai.

– Turėtum daugiau galvoti apie pažymius.

Sesuo gūžtelėjo.

– Laikiau egzaminą.

Laivas šliuožė per skaidrų vandenį, danguje kirai suko ratus.

– Kaip sekėsi? – pagaliau pasidomėjo Penelopė.

– Pasirodė gana lengvas, – lyžtelėdama druską nuo taurės krašto atsakė Viola.

– Taigi pasisekė neblogai, – šypsojosi vyresnėlė.

Jaunėlė linktelėjo pastatydama taurę.

– Na, kaip? – kumštelėjo ją Penelopė.

– Surinkau didžiausią balų skaičių, – nudelbusi akis tarė Viola.

Penelopė džiaugsmingai suspigo ir stipriai apkabino seserį.

– Ar supranti, ką tai reiškia? – susijaudinusi nerimo vyresnioji. – Gali tapti kuo tik panorėjusi, gali rinktis universitetą! Tereikia išsirinkti, ar nori mokytis verslo vadybos, medicinos ar žurnalistikos.

Nuraudusi Viola ėmė juoktis, Penelopė darkart ją apkabino taip smarkiai, kad ši pametė skrybėlę. Ji paglostė seseriai galvą, sutvarkydama išsidraikiusius plaukus, visai taip pat, kaip darydavo, kai buvo mažos. Išsitraukė plaukų segtuką su taikos balandžiu ir įsegė patenkintai jaunėlei į plaukus.