Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Virvė pritvirtinta prie kablio lempai, pačiame rozetės centre.

„Nebuvo nieko, ant ko būtų galėjęs pasilypėti, – mąstė Bengtsonas. – Lubos mažiausiai trijų su puse metrų aukščio.“

Asistentas mėgino nurimti, susiimti ir užregistruoti viską, kaip matė. Pakaruoklio veidas išbalęs lyg sudrėkęs cukrus. Jam atrodė, kad plačiai atmerktos akys nutaškuotos kraujosruvų. Vyras vilkėjo sunkų paltą, šviesiai pilką kostiumą, avėjo žemapadžiais batais. Juodas krepšys ir mobilusis telefonas gulėjo ant parketo, kiek tolėliau nuo šlapimo balos, telkšojusios po kabančiu kūnu.

Staiga pakaruoklis krestelėjo.

Jonas Bengtsonas užgniaužė kvapą.

Lubos sunkiai sudunksėjo, palėpėje švilpė vėjas, viršuje buvo girdėti žingsniai. Dunksint luboms, Palmkrunos kūnas ėmė siūbuoti. Pasigirsdavo ir nutildavo grąžtas. Šūkavo vyras, pritrūkęs laido.

– Atneškit laidų! – šaukė šis.

5

Žmogžudysčių tyrimo komisija

Pirmoji birželio savaitė. Keletą savaičių Stokholmo gyventojai prabusdavo per anksti. Naktys šviesios lyg dienos, o saulė teka pusę keturių. Pavasario pabaiga buvo neįprastai šilta. Ievos ir alyvos sužydo tuo pat metu. Sunkūs žiedynai svaigino nuo pat Kronobergo parko ligi įėjimo į Švedijos policijos valdybą.

Kriminalinė policija – vienintelė operatyvioji Švedijos policijos institucija, kovojanti su nusikaltimais ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu.

Karlosas Eliasonas – kriminalinės policijos vadovas – stovėjo prie žemo lango aštuntame aukšte ir žvelgė į stačius Kronobergo parko šlaitus. Rankoje laikė telefoną, surinko Jono Linos numerį, tačiau ir vėl įsijungė atsakiklis. Jis padėjo ragelį, pastūmė telefoną tolėliau ant stalo ir žvilgtelėjo į laikrodį.

Peteris Neslundas, įėjęs į Karloso kabinetą, subtiliai kostelėjo, stabtelėjo ir pasilenkė prie iškabos, skelbiančios „Stebim, žymim, nervinam“.

Iš kito kabineto sklido pokalbių nuotrupos apie arešto orderius Europoje bei Šengeno informacinę sistemą.

– Netrukus pasirodys Polokas ir jo vyrukai, – tarė Peteris.

– Pažįstu valandas, – tyliai atšovė Karlosas.

– Sumuštiniai jau paruošti.

Karlosas, užgniaužęs šypseną, pasiteiravo:

– Girdėjai, jie vis dar samdo naujų žmonių?

Išraudęs Peteris nudelbė žvilgsnį, susitvardė ir vėl pakėlė akis.

– Aš būčiau... Ar įsivaizduojate ką nors tinkamesnį tarnybai Žmogžudysčių tyrimų komisijoje?

Komisiją sudaro šeši ekspertai, prisidedantys prie žmogžudysčių išaiškinimo visoje Švedijoje. Darbas sistemiškai grindžiamas PTS – policijos tiriamais sunkiais nusikaltimais.

Etatinių darbuotojų krūvis siaubingas. Jų paslaugų reikia visur, taigi beveik neturi laiko susirinkti policijos nuovadoje.

Išėjus Neslundui, Karlosas atsisėdo ir įsistebeilijo į akvariume plaukiojančias rojaus žuveles. Jam tiesiantis paimti žuvų maisto indelio, suskambo telefonas.

– Klausau.

– Jie pakeliui, – iš priimamojo įspėjo Magnusas.

– Ačiū.

Prieš atsistodamas Eliasonas paskutinįkart pamėgino susisiekti su Jonu Lina, apžiūrėjo save veidrodyje ir išėjo iš kabineto. Jam išžengus į koridorių, pasigirdo skambtelėjimas, ir be garso atsivėrė lifto durys.

Išvydus Žmogžudysčių tyrimo komisijos darbuotojus Karlosui trumpai šmėkštelėjo „Rolling Stones“ koncertas, kuriame drauge su kolegomis buvo prieš keletą metų. Į sceną įžengusios grupės nariai priminė atsipalaidavusius verslininkus. Jie vilkėjo tamsiais kostiumais visai kaip šie žmogžudysčių tyrėjai.

Natanas Polokas, žilus plaukus susisegęs į arklio uodegą, ėjo priekyje, už jo – Erikas Eriksonas, deimantais padabintais akiniais, dėl kurių kolegų buvo pramintas Eltonu, jam įkandin sekė Niklas Dentas bei P. G. Bundesonas ir pačiame gale – kriminalinių tyrimų ekspertas Tomis Kofoedas, pakumpęs, niūriai į grindis įsispitrijęs vyras.

Karlosas šią grupę palydėjo į susirinkimų kabinetą. Priešais pasistatęs puodelį juodos kavos, laukdamas už apskrito stalo, jau sėdėjo Operatyvaus reagavimo skyriaus vadovas Benis Rubinas. Kofoedas ėmė garsiai triaukšti iš vaisių pintinėlės nugriebtą obuolį. Polokas šypsodamas pasižiūrėjo į jį ir papurtė galvą šiam klausiamai sustojus.

– Sveiki atvykę, – pradėjo Eliasonas. – Man labai džiugu, kad visi radote laiko ir galimybių susirinkti, nes turime aptarti keletą svarbių klausimų.

– Ar Jonas Lina neketino atvykti? – pasiteiravo Tomis.

– Taigi... – nutęsė Karlosas.

– Juk jis jau baigė su šiųmetine Tumbos byla, – pridūrė Kofoedas. – Nepaliauju galvoti, koks užtikrintas buvo... Jis žinojo, kaip buvo įvykdytos žmogžudystės.

– Nepaisant jokios logikos, velniai griebtų, – šyptelėjo Eltonas.

– Aš gerai nusimanau apie nusikaltimų techniką, – tęsė Tomis, – tačiau Jonas vos pažiūrėjęs į kraujo pėdsakus... Nesuvokiama.

– Jis įžvelgė visumą, – pritarė Natanas Polokas. – Žiaurumą, pastangas ir stresą – kitaip nei persirengimo kambaryje, namuose visi ženklai rodė nusikaltėlio nuovargį.

– Aš vis dar negaliu patikėti, – sumurmėjo Kofoedas.

Karlosas atsikrenkštė ir palinko virš dienotvarkės.

– Šįryt apsireiškė jūrų policija. Žvejys rado mirusios merginos kūną.

– Tinkluose?

– Ne, pastebėjo Dalaro apylinkių link srovės nešamą sportinį laivą, prisiyrė, o įlipęs į vidų rado ją, sėdinčią pirmagalyje.

– Tai beveik neturi nieko bendra su komisijos darbu, – šyptelėjo Peteris Neslundas.

– Ar ji buvo nužudyta? – pasiteiravo Natanas Polokas.

– Veikiausiai savižudybė, – atsakė Peteris.

– Tai ne skubus reikalas, – tarė Karlosas siekdamas sausainio, – bet vis tiek norėjau paminėti.

– Dar kas nors? – niūriai pasiteiravo Tomis Kofoedas.

– Gavome užklausą iš nuovados Vakarų Jotalande, – tarė Karlosas. – Kopija guli ant stalo.

– Negalėsiu tuo užsiimti, – nukirto Polokas.

– Žinau, kad turite daug darbo, – nuo stalo lėtai braukdamas trupinėlius šnekėjo Eliasonas. – Galbūt mums derėtų pradėti kitaip ir pašnekėti... Pašnekėti apie naujus Žmogžudysčių tyrimo komisijos darbuotojus.

Benis Rubinas peržvelgė visus skvarbiu žvilgsniu ir ėmė aiškinti, kad vadovybė jaučia didelį spaudimą, todėl pirmiausia jie ėmėsi mažinti Žmogžudysčių tyrimo komisijai skirtą sumą.

– Klausimas lieka atviras, – atsakė Karlosas.

– Ar šiuo atveju nebūtų geriau, jei Jonas dalyvautų čia? – paklausė Tomis ir pasilenkęs virš stalo ėmė rinktis sumuštinį.

– Mes nė nežinome, ar jis atvyks, – patikslino Eliasonas.

– Galime pradėti nuo kavos pertraukėlės, – pasiūlė Erikas Eriksonas ir pasitaisė žėrinčius akinius.

Kofoedas nuėmė plėvelę nuo sumuštinio su lašiša, nubraukė krapų šakelę, išsispaudė šiek tiek citrinų sulčių ir išsivyniojo į servetėlę susuktus įrankius.

Staiga atsivėrė durys, ir į didįjį susirinkimų kabinetą įžengė šviesiaplaukis Jonas Lina.

– Syö tilli, pojat (suom. valgykite krapus, berniukai – vert. past. ), – tarė šis suomiškai.

– Būtent, – nusijuokė Polokas, – berniukai, valgykite krapus.

Natanas ir Jonas džiugiai susižvalgė. Tomis nuraudo ir papurtė galvą šypsodamasis.

– Tilli , – pakartojo Natanas ir ėmė žvygauti Jonui barstant krapus ant Kofoedo sumuštinio.

– Gal jau tęskime susirinkimą, – įsiterpė Peteris.

Paspaudęs ranką Polokui, Lina ant laisvos kėdės atlošo pasikabino tamsų švarką ir atsisėdo.