Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Viola nejudėdama sėdėjo ant lovos krašto, viena ranka tysojo ant rausvos pagalvės, pirktos padėvėtų daiktų krautuvėlėje „Myrorna“.

– Ką čia veiki? – Penelopė išgirdo save klausiant, nors akivaizdu, kad kažkas buvo ne taip.

Jaunėlės veidas išmuštas baltomis ir melsvomis dėmėmis, plaukai šlapi ir nutįsę.

– Viola! Kas nutiko? Viola!

Tačiau mergina pati suprato, kas nutiko, kas buvo kitaip – sesuo nekvėpavo, kūnas buvo atšalęs, jos nebebuvo, gyvybės ugnis jau užgesusi. Siauroji kajutė ėmė dar labiau niauktis ir speistis aplink Penelopę. Ji suaimanavo nesavu balsu, traukėsi atatupsta, plėšė nuo savęs drabužius, stipriai petimi įsirėmė į duris, apsigręžė ir pasileido laiptais aukštyn.

Užlipusi ant denio, lyg springdama giliai traukė oro. Kosėdama apsidairė aplink. Už šimto metrų paplūdimyje išvydo nepažįstamąjį juodais drabužiais. Penelopė suvokė įvykių ryšį. Suprato, kad tai tas pats vyras, atsukęs jai nugarą pripučiamoje kariuomenės motorinėje valtyje, plūduriavusioje po tiltu. Suprato, kad šis juodai vilkintis žmogus nužudė Violą, tačiau jo darbas dar nebaigtas.

Vyras pamojo Bjornui, nuplaukusiam dvidešimt metrų nuo paplūdimio, kažką sušuko ir kilstelėjo ranką. Pastarasis tai išgirdęs sustojo, supliuškeno vietoje ir ėmė žvalgytis sausumos.

Sekundės, regis, sustojo. Penelopė nuskubėjo į vairinę, išvertė įrankių dėžę ir radusi medžioklinį peilį parbėgo į galinį denį.

Ji stebėjo lėtai besiiriantį Bjorną, paliekantį tyvuliuojančius vandens žiedus. Jis klausiamai žvelgė į mojantį vyrą, laukiantį, kol šis priplauks. Vaikinas dvejodamas nusišypsojo ir nusiyrė į krantą.

– Bjornai, plauk tolyn! – iš visų jėgų sukliko Penelopė.

Vyras pasisuko į ją ir leidosi link laivo. Mergina nupjovė virvę, paslydo ant šlapio denio, vėl atsistojo ir nušlubavusi į vairinę užvedė variklį. Nesidairydama pakėlė inkarą.

Bjornas veikiausiai bus ją išgirdęs, nes jau nusisukęs nuo kranto plaukė link laivo. Penelopė nukreipė laivą jo pusėn ir matė, kaip juodasis vyras skuba kita kryptimi, į šiaurinę salos pusę, kur turbūt buvo prisišvartavęs guminę valtį.

Ji žinojo, kad kito kelio nebuvo, tik pro šiaurinę pusę.

Riaumojantis laivas artėjo prie Bjorno. Penelopė šaukė jam, taikėsi artyn, galiausiai galėjo ištiesti futštoką. Vanduo buvo šaltas. Vaikinas atrodė išsigandęs ir nusikamavęs, jo galva vis panirdavo. Penelopė keliskart sužeidė šį futštoko kabliu, jo delnas ėmė kraujuoti.

– Turi įsitverti! – šaukė mergina.

Juoda guminė valtis jau suko aplink salą – aiškiai buvo girdėti variklio gaudesys. Bjorno veidą iškreipė skausmas. Po keleto nevykusių bandymų jam pagaliau pavyko įsikabinti nutiesto futštoko. Penelopė pritraukė jį prie maudymosi platformos, kur vaikinas įsikibo į kraštą. Pamestas futštokas plaukė tolyn.

– Viola negyva! – šaukė ši, apimta panikos ir nevilties.

Bjornui pagaliau atsidūrus laive, ji nuskubėjo į vairinę ir paspaudė greitį.

Vaikinas perlipo lankstą, ir Penelopė išgirdo jo įsakymą plaukti tiesiai į Ornę.

Greitos guminės valties variklio gausmas artinosi iš nugaros.

Penelopė apsuko didelį lankstą, stipriai dunksėjo dugnas.

– Jis nužudė Violą, – sudejavo ši.

– Saugokis šcherų, – kalendamas dantimis perspėjo Bjornas.

Guminė valtis pasiekė didįjį Kastšero šcherą ir laukė jų atvirame, tykiame vandenyje.

Kraujas tekėjo Bjorno veidu.

Jie paskubomis artinosi prie didžiosios salos. Apsisukęs vaikinas išvydo guminę valtį maždaug už trijų šimtų metrų.

– Plauk prie tiltelio!

Penelopė slystelėjo, apsuko laivą ir išjungė variklį prieš jiems su trenksmu įsirėžus į tiltelį. Laivas visu šonu tėškėsi į šlapius medinius laiptus. Sukeltos bangos šniokšdamos dužo į uolas. Laivui pasvirus ant šono, į šipulius pavirto kopėčios. Pro lankstą plūdo vanduo. Juodu išlipo ir metėsi ant prieplaukos, girdėdami, kaip už nugaros į uolas daužosi laivas. Guminė valtis nenumaldomai artėjo. Bėgliai skubėjo link miškelio. Penelopė paslydo, pasiremdama ranka kabinosi į statų šlaitą.

Krante nutilo guminės valties variklis, ir mergina suprato, kad bėga veltui. Drauge jie lenkė medžius, vis gilyn į mišką, ieškodami tinkamos slėptuvės. Penelopę apėmė panika.

4

Pakaruoklis

Dvidešimt pirmas policijos įstatų paragrafas nurodo, kaip pareigūnas turi pasiruošti patekti į namą, kambarį ar kitą vietą, kurioje, įtariama, yra miręs, be sąmonės ar kitos būsenos, negalintis išsikviesti pagalbos žmogus.

Priežastis, dėl kurios policijos asistentas Jonas Bengtsonas tą birželio šeštadienį turėjo apieškoti viršutinį butą Grevo gatvėje esančiame antru numeriu pažymėtame name, buvo ta, jog generalinis Strateginių produktų inspekcijos vadovas Karlas Palmkruna nepasirodė darbe ir praleido ilgai lauktą susitikimą su užsienio reikalų ministru.

Praėjo daug laiko nuo pirmosios Bengtsono vykdytos aukų paieškos gyvenamosiose patalpose. Dažniausiai apie įvykius pranešdavo artimieji, įtardami savižudybę.

Nekalbūs, persigandę tėvai būdavo priversti laukti namų laiptinėse, kol šis atliks savo darbą. Keliskart pasitaikė jaunuoliai vos užčiuopiamu pulsu, perdozavę heroino, kitais kartais jis patekdavo į nužudymo vietą ar rasdavo mirtinai sumuštas moteris, tysančias apšviestas kambaryje stovinčio televizoriaus.

Žengdamas pro didžiulius vartus, Jonas nešėsi laužtuvą ir visraktį. Liftu pakilęs į penktą aukštą paspaudė durų skambutį. Akimirką palaukęs, ant grindų pasidėjo sunkų krepšį ir atrakino šarvuotų durų spyną. Netikėtai laiptinėje, aukštu žemiau, sušnarėjo. Regis, kažkas norėdamas išslinkti nepastebėtas klastingai sėlino.

Policijos asistentas įsiklausė, ištiesė ranką nuspausti rankeną, tačiau atrakintos durys švelniai atsivėrė.

– Ar yra kas namie?! – sušuko.

Palaukė keletą sekundžių, pervilko savo krepšį per slenkstį ir uždarė duris. Batais brūkštelėjo durų kilimėlį ir nuėjo į didįjį koridorių.

Iš gretimo kambario sklido rami muzika, pasibeldęs Jonas žengė vidun. Tai buvo puikus, kukliai įrengtas pasisėdėjimų kambarys, viduje stovėjo trys Karlo Malmsteno kurtos sofos, žemas stiklinis stalelis ir nedidukas tapytas paveikslas, vaizduojantis laivą audroje. Ledo žydrumo lempelės spygsojo iš plokščio minimalistinio grotuvo. Lyg klausimas iš garsiakalbių melancholiškai liejosi styginių garsai.

Bengtsonas ėjo tolyn, atidarius dvivėres duris žvilgsnį iškart patraukė aukšti naujojo meno stiliaus langai, pro kuriuos skverbėsi saulės spinduliai.

Baltojo kambario viduryje mataravo vyro kūnas.

Antgamtiškas vaizdas.

Jonas įsistebeilijo į negyvėlį. Jam dingojosi, kad praslinko amžinybė, kol įžiūrėjo prie lempos pritaisytą skalbinių virvę.

Prabangiai apsirengusio vyro kūnas nejudėjo, lyg pašokęs būtų suakmenėjęs – kulkšnys buvo įsitempusios, o batų galiukai nukreipti į grindis.

Jis pasikorė, tačiau tai nebuvo viskas, lyg kas nesutaptų, kažkas buvo ne taip.

Policijos asistentui buvo draudžiama peržengti slenkstį – nusikaltimo vieta turėjo likti nepaliesta. Jo širdis daužėsi, seilės strigo gerklėje, bet vis tiek negalėjo nuleisti akių nuo vyro tuščiame kambaryje.

Vienas vardas it šnabždesys ėmė suktis Jono galvojo: „Jonas. Privalau pasikalbėti su Jonu Lina.“

Kambaryje nebuvo baldų, tik pasikoręs vyras, kuris, tikėtina, buvo generalinis Strateginių produktų inspekcijos vadovas Karlas Palmkruna.