Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Prisiminkime trečiąjį ir šeštąjį Karinės amunicijos įstatymo skyrius, – patikslino Penelopė.

– Tačiau Švedijos įmonė „Silencia Defence“ gavusi leidimą, – nusišypsojo pašnekovas.

– Taip, nes kitu atveju grėstų didelio masto ginklų kontrabandos galimybė...

– Bet mes turime leidimą, – nutraukė jis.

– Nepamirškite, kam skirta karinė amunicija.

– Neskubėkite, Penelope, – ramino „Žinių“ vedėja Stefanija fon Sydou ir linktelėjo Pontusui Salmanui, kuris pakėlė ranką norėdamas tęsti.

– Visi sandoriai iš anksto peržiūrimi vyriausybės arba Strateginių produktų inspekcijos, jei tik esate apie tokią girdėjusi...

– Analogiška situacija Prancūzijoje, – įsiterpė Penelopė. – Ir vis tiek aštuonių milijardų kronų vertės karinė technika atsidūrė Angoloje, nors egzistuoja Jungtinių Tautų ginklų politika ir galioja griežti draudimai…

– Dabar mes kalbame apie Švediją.

– Suprantu, kad žmonės nenori prarasti darbo, bet vis tiek norėčiau sužinoti, kaip pateisinate milžinišką karinės amunicijos eksportą į Keniją. Tai juk šalis...

– Jūs kalbate labai abstrakčiai. Nejaugi negalite pateikti nė vieno fakto?

– Deja, ne.

– Ar norėtumėte dar ką nors pasakyti? – nutraukė ją Stefanija fon Sydou.

– Ne, – tarsteli Penelopė Fernandez nudelbdama akis. – Tačiau...

– Tada būtų pats laikas atsiprašyti, – baigė Pontusas Salmanas.

Penelopė su kylančiu pykčiu ir nusivylimu žvelgė jam į akis, bet prisivertė linktelėti. Pontusas Salmanas supratingai šyptelėjo ir ėmė pasakoti apie gamyklą Trolhetane. „Silencia Defence“, gavus leidimą pradėti veiklą, buvo sukurta du šimtai darbo vietų. Jis aiškino, koks reikšmingas šis teigiamas išankstinis sprendimas ir kaip pasistūmėjo gamyba. Vyras kalbėjo tiek, kad oponentams neužteko laiko pasisakyti.

Penelopė klausėsi nugalėdama pavojingą išdidumą ir svajojo, kaip netrukus išplauks drauge su Bjornu jo laivu: pirmagalyje pasiklos lovą, pridės maisto į šaldytuvą ir mažąjį šaldiklį. Prieš akis jai iškilo rasota degtinės taurelė prie konservuotos silkės, su garstyčių padažu ar marinuotos, šviežios bulvės, virti kiaušiniai ir traški duona. Galiniame denyje bus padengtas stalas, jie išmes inkarą prie mažos salelės ir keletą valandų mėgausis maistu šviečiant vakaro saulei.

Išėjusi iš televizijos pastato Penelopė patraukė link Valhalos gatvės. Televizijoje ji praleido beveik dvi valandas, kad patektų į pokalbių laidą, kai prodiuseris pranešė, jog turi ištrinti jos dalį, kad galėtų parodyti penkis paprastus pratimus, kaip pasiruošti vasarai ir suformuoti plokščią pilvuką.

Tolumoje, Jerdeto rajone, boluoja spalvinga „Cirkus Maximums“ palapinė. Gyvūnų prižiūrėtojas vandens žarna laisto dramblių porą, vienas jų iškėlęs straublį leidžia stiprią vandens srovę.

Penelopei vos dvidešimt ketveri, jos juodi garbanoti plaukai siekia žemiau menčių. Ant kaklo – Sutvirtinimo sakramento dieną gauta sidabrinė grandinėlė su mažyčiu kryželiu. Vidurinėje mokykloje gavus užduotį aprašyti klasės draugą, jos švelniai auksinio atspalvio odą berniukas palyginimo su tyriausiu aliejumi ar medumi. Didžiulės akys atrodo rimtos. Merginai ne kartą teko girdėti, jog ji atrodanti pritrenkiančiai, lyg Sofi Loren.

Penelopė išsitraukė telefoną, norėdama pranešti Bjornui, kad jau atvyksta – iš Karlaplano atvažiuosianti metropolitenu.

– Pene? Ar kas nutiko? – ėmė berti uždusęs Bjornas.

– Ne. Kodėl klausi?

– Viskas paruošta, trūksta tik tavęs, palikau tau balso pašto žinutę.

– Betgi mums nėra kur skubėti.

Merginai besileidžiant stačiu eskalatoriumi gilyn į metropoliteną, užuodus nemalonų kvapą ėmė daužytis širdis, ji užmerkė akis, sienos ėmė trauktis, oras vėso.

Penelopė Fernandez kilusi iš didžiausio Salvadoro regiono Libertado. Jos motina Klaudija per pilietinį karą buvo įkalinta, taigi mergaitė gimė kameroje, apsupta dar penkiolikos sulaikytų, besistengiančių padėti moterų. Klaudija buvo gydytoja, aktyviai dalyvavusi visuomenės švietimo veikloje, režimo nemalonėje atsidūrusi už reikalavimų teisės steigti profesines sąjungas vietos gyventojams kurstymą.

Vos pasiekusi metropoliteno platformą, mergina atmerkė akis. Įkalinimo jausmas išsisklaidė. Vėl prisiminė Bjorną, laukiantį motorinių laivų prieplaukoje Longholmeno rajone. Ji mėgo maudytis nuoga – šokti į vandenį, kur matyti tik jūra ir dangus.

Metropoliteno vagonas siūbuodamas veržiasi pirmyn, saulės spinduliai pro langus užlieja vagoną, išlindus Senamiesčio stotelėje.

Penelopė Fernandez nekentė karo, smurto ir ginklų. Deginantis priešiškumas ją privertė pasirinkti taikos ir konfliktų magistro studijas Upsalos universitete. Drauge su Džeine Oduja ji dirbo prancūzų pagalbos grupėje „Action Contre la Faim“ (tarptautinė visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su badu – vert. past. ) Darfūre. Jos įžvalgus straipsnis apie pabėgėlių stovyklose gyvenančių moterų pastangas kurti buitį buvo publikuotas dienraštyje „Dienos naujienos“. Prieš porą metų Penelopė pakeitė Fridą Blum, tuo metu ėjusią Švedijos taikos ir arbitražo bendrijos pirmininkės pareigas.

Penelopė išlipo Hornstulo stotelėje. Vos atsidūrusi saulėkaitoje pajuto užplūstant nepaaiškinamą nerimą, pasileido bėgti Polsundsbakeno gatve Siodermalmo link, paskubomis perėjusi Longholmeno tiltą pasuko kairėje esančios motorinių laivų prieplaukos link. Nuo žvyro kylančios dulkės lyg migla kabojo ore.

Bjorno laivas šešėlyje prišvartuotas tiesiai po Vesterbro tiltu. Vandens bangelėse žaidžiantys saulės spinduliai panėšėjo į tinklą, mirguliuojančio vandens atspindžiai žaidė ant pilkų tilto sijų.

Vaikinas buvo galiniame denyje, užsimaukšlinęs kaubojaus skrybėlę stovėjo nė nekrustelėdamas, pečiai atrodė įsitempę, rankas laikė sukryžiavęs.

Penelopė įspraudė du pirštus į lūpų kampučius ir sušvilpė. Bjornas atsisuko, jo veidas atrodė visiškai permatomas, lyg būtų siaubingai persigandęs. Šis pažvelgė į gatvę ir išvydo Penelopę. Jam artinantis akys išgąstingai bėgiojo.

– Kas nutiko? – paklausė mergina lipdama laiptais žemyn.

– Nieko, – pamėgino nusišypsoti Bjornas taisydamasis skrybėlę.

Jiems apsikabinus Penelopė pajuto jo ledines rankas ir šlapią marškinių nugarą.

– Tu suprakaitavęs.

Bjornas nusuko žvilgsnį.

– Nerimavau prieš kelionę.

– Paėmei mano krepšį?

Vaikinas linktelėjo ir ranka parodė į kajutę. Po kojomis švelniai siūbavo laivas, šilto plastiko ir lakuoto medžio kvapas tvyrojo ore.

– Ei, kur klaidžioja tavo mintys? – linksmai paklausė mergina.

Jo šiaudų spalvos vėlinukai styrojo į visas puses, o vaiskiai mėlynos akys vaikiškai šypsojosi.

– Aš čia, – atsakydamas vėl nuleido akis.

– Apie ką vis mąstai?

– Galvoju, kaip galėsime pabūti kartu, – tarė apkabindamas ją per liemenį, – kaip mylėsimės gamtoje.

Bjornas lūpomis kandžiojo Penelopės plaukus.

– Ar to tikiesi? – pašnabždomis ši paklausė.

– Taip.

Bjorno atvirumas ją prajuokino.

– Dauguma žmonių, bent jau moterų, mano, jog gulėti ant žemės tarp visokių skruzdėlių ar ant akmenų – ne pats puikiausias dalykas.

– Čia juk tas pats, kaip maudytis nuogai, – paprieštaravo Bjornas.

– Galėsi pamėginti mane perkalbėti, – džiugiai tarė ji.

– Pasistengsiu.

– Kaipgi? – nusikvatojo mergina kaip tik tuo metu, kai jos medžiaginiame krepšyje suskambo telefonas.