Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ką aš jums sakiau? – papriekaištavo Lina.

– Bliamba , – sužavėtas ir šypsodamasis pavargusiu veidu tarė Kofoedas.

– Savižudybė, – suniurnėjo Polokas.

– Bent jau teoriškai, – pritarė Jonas.

Visi stebėjo pakaruoklį.

– Taigi ką čia radome? – vis dar šypsodamasis paklausė Tomis. – Už karinės amunicijos eksportą atsakingas žmogus nusižudė.

– Tai ne mūsų tyrimas, – atsiduso Natanas.

Kofoedas nusimovė pirštines ir pamojo rodydamas kūno link.

– Jonai, ką turėjai omenyje sakydamas „muzika ir kilpa“?

– Tikrasis mazgas, – atsakė šis rodydamas į kilpą. – Manau, tai susiję su ilga Palmkrunos tarnyba kariniame laivyne.

– O muzika?

Jonas stabtelėjo ir mąsliai pažvelgė į jį.

– Ką pats manai apie muziką?

– Net nežinau, sonata smuikui, – mąstė Kofoedas, – devynioliktojo amžiaus pradžios arba...

Jį nutraukė sučirškęs durų skambutis. Visi susižvalgė. Lina pirmas pasisuko durų link, kiti nusekė iš paskos, tačiau sustojo svetainėje, kur jų nebuvo matyti iš laiptinės.

Koridorius vedė į tambūrą, Jonas pasilenkė pažiūrėti pro durų akutę, tačiau susilaikė. Buvo justi pro skylutę srovenantis oras, Lina nuspaudė rankeną. Už atsivėrusių sunkių durų buvo tamsu. Laikinasis apšvietimas jau užgesęs, šviesa silpnai tesklido pro raudonai rudus laiptinės langelius. Jonas išgirdo lėtą alsavimą – kažkas kvėpavo visai šalia. Pasislėpusi žmogysta sunkiai, veik skausmingai alsavo gaudydama kvapą.

Komisarui vogčiomis žvelgiant pro duris, ranka tiesėsi pistoleto. Laiptinėje saulės apšviesta stovėjo maždaug šešiasdešimt penkerių moteris didžiulėmis rankomis. Stovėjo kaip įbesta. Ant skruosto – nemažas odos spalvos pleistras. Žili plaukai mergaitiškai kirpti trumpu bobu . Ji žvelgė Jonui tiesiai į akis nė nemanydama nusišypsoti.

– Ar jau nukabinote? – pasiteiravo ši.

7

Pagalbininkai

Jonas tikėjosi spėsiąs į pirmos valandos Žmogžudysčių tyrimo komisijos susirinkimą.

Buvo suplanavęs papietauti su Disa Rosendalso sode, Jurgordeno rajone. Jonas atvyko per anksti ir valandėlę stoviniavo saulėkaitoje stebėdamas virš nedidelio vynuogyno kylančius garus, kai išvydo ateinančią Disą, per petį persimetusią medžiaginį krepšį. Jos smulkutis subtilių bruožų veidas nusėtas pavasarinių strazdanų, o plaukai, nors įprastai būdavo suimti į porą netvarkingų uodegėlių, dabar draikėsi ant pečių. Ši atėjo pasipuošusi smulkiomis gėlytėmis marginta suknele, avėjo vasarinius sandalus su pakulne.

Jie atsargiai apsikabino.

– Labas, – tarė Jonas. – Kokia tu graži!

– Tu taip pat gražus, – atsakė Disa.

Jie pasirinko maisto ir prisėdo lauke. Jonas pastebėjo nulakuotus Disos nagus. Ji buvo vyriausioji archeologė, taigi jos trumpai kirptos panagės visada būdavo žemėtos. Vyro žvilgsnis klaidžiojo nuo merginos rankų prie vaismedžių sodo.

Disa pradėjo valgyti ir kalbėjo pilna burna:

– Karalienė Kristina nuo Kulando grafo buvo gavusi dovanų leopardą. Jį laikė čia, Jurgordene.

– Nežinojau, – ramiai atsakė Lina.

– Pilies sąskaitų registruose perskaičiau, kad buvo skirta keturiasdešimt sidabrinių monetų mergos, kurią mirtinai sudraskė leopardas, laidotuvėms.

Ji atsilošė ir paėmė stiklinę.

– Nekalbėk tiek daug, Jonai, – ironiškai tarė Disa.

– Atleisk. Aš...

Vyras nutilo ir pajuto, kaip staiga jo kūną apleido jėgos.

– Kas?

– Būk gera, papasakok dar apie leopardą.

– Atrodai liūdnas.

– Galvoju apie mamą... Ji išėjo kaip tik prieš metus. Ant kapo padėjau baltą irisą.

– Aš labai ilgiuosi Ritvos, – tarė Disa.

Mergina padėjo įrankius ir valandėlei nutilo.

– Ar žinai, ką ji man pasakė, kai mačiau ją paskutinį sykį? Paėmė mano ranką ir patarė, kad turėčiau tave suvilioti ir suminkštinti tavo širdį.

– Įsivaizduoju, – nusijuokė Jonas.

Saulės zuikutis žybtelėjo stiklinėje, suspindo ypatingos, tamsios Disos akys.

– Atsakiau nemananti, kad tai įmanoma, o ji man liepė palikti tave ir nesirodyti, negrįžti niekada.

Lina linktelėjo nežinodamas, ką turėtų atsakyti.

– Bet tu būtum visiškai vienas, – tęsė Disa. – Vienas kaip pirštas.

Jonas glostė merginos ranką.

– Nenoriu.

– Ko?

– Nenoriu būti vienas kaip pirštas, – švelniai tarė šis. – Noriu būti su tavimi.

– Noriu tau įkąsti, tiesą sakant, stipriai. Ar gali tai paaiškinti? Kaskart tave išvydus man niežti dantis, – šypsojosi Disa.

Jonas ištiesė ranką ir palietė merginą. Žinojo, kad jau pavėlavo į susirinkimą su Karlosu Eliasonu ir Žmogžudysčių tyrimo komisijos nariais, bet vis tiek liko su Disa, šnekučiavosi mąstydamas apie samišką nuotakos karūną, kurią reikėtų apžiūrėti Skandinavijos muziejuje.

* * *

Laukdamas Jono Karlosas Eliasonas Žmogžudysčių tyrimo komisijos nariams papasakojo apie nužudytą jauną moterį, rastą sportiniame laive Stokholmo salyne. Benis Rubinas protokole pažymėjo, kad tyrimas neskubus, o jūrų policija taip pat aiškinsis.

Susirinkimas vos spėjo prasidėti pavėlavus Linai, kai paskambino Jonas Bengtsonas. Jie buvo seni pažįstami, beveik dešimt metų drauge žaidė žolės riedulį. Bengtsonas buvo malonus žmogus, bet diagnozavus prostatos vėžį jį apleido beveik visi draugai. Dabar sveikut sveikutėlis, tačiau kaip ir daugelį, patyrusių besiartinančios mirties galybę, jį gaubė trapumo nuojauta.

Išėjęs iš susirinkimų kabineto komisaras stovėjo koridoriuje ir klausėsi lėtos Bengtsono kalbos. Balse buvo justi stiprus nuovargis, apimantis po itin didelės įtampos. Jis pasakojo ką tik radęs savo namuose pasikorusį generalinį Strateginių produktų inspekcijos vadovą.

– Savižudybė? – paklausė Linas.

– Ne.

– Nužudymas?

– Gal galėtum užsukti? Negaliu suvesti galų. Jonai, kūnas supasi palubėje.

* * *

Komisaras drauge su Natanu Poloku ir Tomiu Kofoedu ką tik konstatavo, jog tai savižudybė, tuomet pasigirdo Palmkrunos durų skambutis. Tamsioje laiptinėje stovėjo aukšta moteris didžiulėmis rankomis, nešina maišais, pilnais maisto produktų.

– Ar nukabinote? – pasiteiravo ši.

– Nukabinome? – perklausė Jonas.

– Direktorių Palmkruną, – rimtai tarė ji.

– Ką norite pasakyti?

– Atleiskite, aš tik namų šeimininkė, maniau...

Moteris sutriko ir jau ėjo link laiptų, tačiau atsisuko Jonui atsakius į klausimą:

– Jis vis dar ten.

– Aha, – vangiai atsakė grįždama.

– Matėte kūną?

– Ne, – atsakė namų šeimininkė.

– Tad kodėl klausiate, ar jau nukabinome? Ar kas nutiko? Pastebėjote ką neįprasta?

– Mažojoje svetainėje ant lempos kabliuko buvo mazgas.

– Matėte virvę?

– Žinoma.

– Ir nesibaiminote, kad ruošiasi ją panaudoti? – paklausė komisaras.

– Mirtis nebaisi, – ištarė moteris šypsodamasi.

– Ką jūs sakote?

Tačiau ši tik papurtė galvą.

– Kaip manote, kaip jis mirė? – pagaliau paklausė Jonas.

– Manau, virvė užveržė kaklą, – tyliai atsakė.

– O kaip virvė atsidūrė ant kaklo?

– Nežinau, gal kas padėjo, – atsakė dvejodama.

– Kaip padėjo?

Moters akys apsiblausė, Linai pasirodė, kad ji tuoj nualps, bet ši ranka atsirėmė į sieną ir pagavo vyro žvilgsnį.

– Pasaulyje pilna pagalbininkų, – prakalbo silpnu balsu.

8