Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Pasiimk protokolą, galėsi skaityti vietoj pasakos prieš miegą.

– Gerai.

– Manau, gali mesti Palmkrunos bylą. Tai tiesiog įprasta savižudybė.

Šypsena eksperto veide išnyko, akys atrodė apsiblaususios. Tačiau Jono žvilgsnis tebebuvo aštrus, susikaupęs.

– Veikiausiai tu teisus.

– Teisus, – atsakė Nolenas. – Jei tau įdomu, galiu paspėlioti. Iš neprižiūrėtų, purvinų nagų, keletą dienų nevalytų dantų ir poros dienų barzdelės spėju, kad Karlas Palmkruna sirgo depresija.

– Suprantu.

– Gali pats pažiūrėti.

– Nebūtina, – atsakė pamažu stodamasis.

Nilsas pasilenkė ir, lyg būtų laukęs šios akimirkos, su juntamu nekantrumu tarė:

– Šįryt atvežė kai ką įdomesnio. Turi keletą laisvų minučių?

Jis pakilo nuo kėdės ir pamojo Jonui eiti drauge. Lina nusekė koridoriumi ekspertui iš paskos. Priešais juos skrido pasiklydęs melsvas drugelis.

– Vaikinas čia nebedirba? – susidomėjo Jonas.

– Kuris?

– Tas su uodegėle.

– Fripė? Bliamba , ne. Jam negalima išeiti, turi laisvų dienų. Vakar „Globen“ arenoje grojo „Megadeth“, o juos apšildė „Entombed“.

Prietemoje skendinčioje salėje jie ėjo pro nerūdijančio plieno skrodimo stalus. Aštriai trenkė dezinfekcijos priemonėmis. Vyrai praėjo vėsią patalpą, kurioje šaldytuvuose buvo laikomi jau ištirti kūnai.

Atidaręs duris Nolenas įjungė šviesą. Baltoje, plytelėmis išklotoje patalpoje žybčiojo judesių davikliai, autopsijos stalą dengė plastiko plėvelė.

Ant stalo gulėjo jauna, pasakiškai graži moteris.

Oda įdegusi, ilgi juodi plaukai didelėmis žvilgančiomis garbanomis dengė kaktą ir pečius. Atrodė, lyg būtų žvelgusi į juos sumišusi iš nuostabos.

Gilios duobutės skruostuose – įprasta daug besišypsantiems ir besijuokiantiems žmonėms.

Didelių tamsių akių žvilgsnis išnykęs. Ėmė ryškėti gelsvai rusvos dėmelės.

Jonas stebėjo ant stalo gulinčią moterį. Ji nebuvo vyresnė nei devyniolikos ar dvidešimties. Visai neseniai dar buvo mažytė mergaitė ir miegojo tėvų lovoje. Vėliau tapo pusiau suaugusia mokine, o dabar jau buvo mirusi.

Virš krūtinės – neryški linkio linija, panaši į pilkšvą kokių trisdešimties centimetrų šypseną.

– Iš kur atsidaro šis? – rodydamas pirštu paklausė Jonas.

– Neturiu žalio supratimo, galėtų būti įspaudas nuo grandinėlės ar marškinėlių apykaklės.

Lina įsižiūrėjo į negyvą kūną, giliai įkvėpė, kaip visada atsidūrus akistatoje su mirtimi visus jausmus nustelbė neaprėpiama vienatvė.

Gyvenimas beprotiškai trapus.

Rankų ir kojų nagai lakuoti rusvai rožiniu laku.

– Taigi kuo ypatingas šis atvejis? – po trumpos akimirkos paklausė komisaras.

Nolenas rimtai pažvelgė į Joną. Jam gręžiantis prie kūno, sužibėjo akinių stiklai.

– Ją atvežė jūrų policija, – tarė Nilsas, – rado sėdinčią didelio laisvalaikio laivo, plūduriuojančio salyne, pirmagalyje.

– Mirusią?

Nolenas pažvelgė Linai į akis, jo balsas staiga tapo melodingas.

– Jonai, ji nuskendo.

– Nuskendo?

Patologas dirgliai linktelėjo šypsodamasis.

– Ji nuskendo dreifuojančiame laive.

– Veikiausiai kas nors ją rado vandenyje ir įkėlė į laivą.

– Aha, bet nebūčiau gaišinęs tavęs dėl tokio atvejo, – kalbėjo Nolenas.

– Tada kas nutiko?

– Ant kūno nėra vandens žymių. Drabužius išsiunčiau tirti, tačiau ir nepriklausomi ekspertai nieko neras.

Nilsas nutilo, peržvelgė išankstines išvadas norėdamas įsitikinti, ar pavyko sužadinti Jono smalsumą. Šis stovėjo nejudėdamas, tačiau jo veidas, regis, buvo pasikeitęs. Dabar atidžiai stebėjo kūną tiriamu žvilgsniu. Staiga užsitempė iš kartoninės dėželės išsitrauktas lateksines pirštines. Nolenas atrodė patenkintas, kai Lina pasilenkė virš mergaitės, švelniai pakėlė rankas ir nuodugniai apžiūrėjo.

– Nerasi jokių smurto žymių, – vos girdimai ištarė patologas. – Nesuvokiama...

11

Laivo pirmagalyje

Vaiskiai baltas didelis sportinis laivas prišvartuotas tarp dviejų policijos laivų Dalaro krantinėje.

Aukšti plieniniai vartai, skiriantys uosto teritoriją, buvo praviri. Jonas Lina neskubėdamas riedėjo žvyrkeliu pro nedidelį furgoną ir keltuvą aprūdijusia gerve. Pastatė automobilį ir nuėjo link laivo.

Laivas rastas plūduriuojantis salyne, mąstė Jonas. Pirmagalyje sėdėjo nuskendusi mergina. Laivas neskęsta, bet jos plaučiai pripildyti sūraus jūros vandens.

Šiek tiek tolėliau Lina įsižiūrėjęs stabtelėjo.

Pirmagalis gerokai apgadintas – po stiprių susidūrimų likę gilūs įbrėžimai, dažai apsilupę, iš stiklo pluošto telikę skuteliai.

Jis surinko Lenarto Johansono, dirbančio jūrų policijoje, telefono numerį.

– Lencas, – pasigirdo žvalus balsas.

– Ar šneku su Lenartu Johansonu? – pasitikslino Jonas.

– Taip, tai aš.

– Čia Jonas Lina iš kriminalinės policijos.

Abu nutilo. Komisarui pasigirdo panašus į trinties garsas.

– Norėjau sužinoti, ar į jūsų krantinėje stovinčio sportinio laivo vidų pateko vandens, – tarė Jonas.

– Vandens?

– Priekis apgadintas.

Lina žengė keletą žingsnių laivo link, Lenartas Johansonas nebekalbėjo taip gyvai.

– Dear Lord (angl. brangusis Dieve – vert. past. ), jei tik gaučiau pinigų iš kiekvieno šiukšlinančio girtuoklio...

– Privalau apžiūrėti laivą, – nutraukė jį komisaras.

– Viskas vyko maždaug taip... Keletas jaunuolių, kiek aš žinau, iš Sioderteljės, pavogė laivą, prigriebė kelias panas. Plaukiojo ir tūsinosi – gėrė klausydami muzikos. Staiga į kažką rėžėsi, viena merga įkrito į vandenį. Jie sustabdė laivą, nuplaukė ten, kur įkrito draugė, rado ją ir užkėlė ant denio. Supratę, kad ji mirusi, persigando, juos tiesiog apėmė panika ir šie paliko laivą.

Lenartas nutilo, laukė atsakymo.

– Teorija neprasta, – lėtai tarė Jonas.

– Kurgi ne, – pralinksmėjo Johansonas. – Sutikęs su šia versija, išvengsi kelionės į Dalarą.

– Per vėlu, – atsakė Lina ir pasisuko eiti link policijos laivo.

„Stridsbåt 90 E“ šonu buvo prišvartuotas prie sportinio laivo.

Denyje prie ausies spausdamas telefoną stovėjo maždaug dvidešimt penkerių metų pusnuogis įdegęs vyras.

– Suit yourself (angl. daryk kaip žinai – vert. past. ), – tarė jis. – Tik paskambink ir užsisakyk ekskursiją.

– Aš jau čia ir, man regis, matau tave, stovintį ant vieno iš jūrų policijai priklausančio...

– Ar aš panašus į banglentininką?

Įdegęs vyras šypsodamasis pakėlė akis ir pasikasė krūtinę.

– Maždaug, – atsakė Jonas.

Jie baigė pokalbį ir patraukė link vienas kito. Lenartas Johansonas apsivilko uniformos marškinėlius, kuriuos nustvėrė lipdamas laiptais.

Lina iškeltu nykščiu ir mažuoju pirštu pademonstravo banglentininkų ženklą. Lenartas nusišypsojo, parodydamas baltutėlius dantis, spindinčius įdegusiame veide.

– Plaukioju vos tik pakilus bangoms, štai kodėl mane vadina Lencu.

– Štai kaip, – sausai šyptelėjo Jonas.

– Kurgi ne, – nusijuokė Johansonas.

Jie priėjo laivą.

– „Storebro 36, Royal Cruiser“ – paaiškino Lenartas. – Puikus laivas, bet padėvėtas. Registruotas Bjorno Almskugo vardu.

– Ar susisiekėte su juo?

– Nespėjome.

Jie atidžiau apžiūrėjo laivo priekį. Apgadintas, regis, buvo neseniai – suraižytas stiklo pluoštas nespėjęs aplipti dumbliais.