Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Bravo, – pagyrė Jonas. – Pagaliau tampi panašus į mane.

– Žinau, bet... Žinoma, tai gali būti mors subita naturalis – staigi, bet natūrali mirtis. Niekas neprieštarauja, tačiau jei tai buvo natūrali mirtis, tai gana neįprasta.

Po pokalbio Noleno žodžiai nedavė Linai ramybės – mors subita naturalis. Penelopės Fernandez mirtį gaubė paslaptis. Jos kūnas rastas kajutėje, ne vandenyje. Juk kūnas galėjo tysoti tiesiog ant denio. Galima manyti, kad tas, kas rado kūną, norėjo parodyti rūpestį. Bet tada įnešęs kūną į kajutę galėjo jį paguldyti.

Paskutinis variantas, mąstė Jonas, kažkas ją mylėjęs norėjo paguldyti merginos kambaryje, jos pačios lovoje.

Vis dėlto ši palikta sėdomis. Ji sėdėjo.

Galbūt Nolenas suklydo, galbūt ją įkėlė į laivą dar gyvą ir padėjo nueiti į kambarį. Jau gelbstint plaučiai galėjo būti stipriai pažeisti. Galbūt mergina prastai jautėsi ir norėjo ramiai atsigulti.

Tačiau kodėl nei ant kūno, nei ant drabužių nebuvo vandens žymių?

Laive yra gėlo vandens dušas, pamanė Jonas ir pasiryžo apieškoti visą laivą – kajutę laivagalyje, vonią ir virtuvėlę. Siekiant atskleisti visumą, dar trūko nemažai detalių.

Eriksonui žengus keletą žingsnių, laivas susiūbavo.

Lina dar kartą žvilgtelėjo pro stiklines duris, ir jo žvilgsnis vėl užkliuvo už virve pririšto kibiro. Šalia stovėjo cinkuota skalbimo gelda su sumestais šlapiais drabužiais. Prie lanksto gulėjo pora vandens slidžių. Jonas ir vėl pažvelgė į kibirą, virvę, pririštą prie rankenos. Lyg jaunas mėnulis prieš saulę žvilgėjo lenktas dubens kraštas.

Staiga komisarui nušvito – prieš akis išsidėliojo įvykiai. Jis luktelėjo leisdamas mintims nurimti, tada dar kartą pasikartojo įvykių seką ir nė neabejojo, kad yra teisus.

Mergina, vardu Penelopė Fernandez, nuskendo skalbinių geldoje.

Jonas negalėjo užmiršti ant merginos krūtinės įsispaudusios, į laimingą šypseną panašios lenktos žymės, patraukusios jo dėmesį.

Mergina buvo nužudyta ir nunešta į kajutę.

Mintys ėmė suktis vis greičiau, kraujyje pulsavo adrenalinas. Ją nuskandino sūriame jūros vandenyje ir pasodino ant lovos krašto.

Neįprasta žmogžudystė. Neįprastas žudikas.

Klausimas kirbėjo Linos mintyse, staiga ėmė aiškėti. Mintyse vis greičiau ir garsiau skambėjo žodžiai: „Reikia dingti iš laivo, dingti kuo greičiau.“

Jonas pro langą išvydo Eriksoną, į popierinį maišelį kišantį tamponą, užklijuojantį ir pažymintį etikete.

– Kukū, – nusišypsojo jis.

– Eime į krantą, – susikaupęs tarė jam Lina.

– Nemėgstu laivų, jie visąlaik banguoja. Bet aš ką tik pradėjau...

– Padaryk pertrauką, – griežtai nutraukė jį Jonas.

– Kas gi tau nutiko?

– Eikš ir neliesk mobiliojo.

Atsidūręs krante Jonas pasivedėjo Eriksoną šiek tiek nuošaliau. Eidamas jautė, kaip kaista skruostai, o sustojus įtampa atslūgo – į kūną vėl grįžo ramybė, apsunko kojos.

– Laive gali būti padėta bomba, – ramiai tarė jis.

Eriksonas atsisėdo ant aptvaro krašto. Kakta žliaugė prakaitas.

– Ką tu šneki?

– Tai nebuvo įprasta žmogžudystė, – paaiškino Jonas. – Gali būti...

– Žmogžudystė? Nėra jokių ženklų, rodančių...

– Paklausyk, – nutraukė jį Lina, – aš esu tikras, kad Penelopė Fernandez buvo nuskandinta denyje stovinčioje skalbinių geldoje.

– Nuskandinta? Ką, po velnių, tu šneki?

– Ją nuskandino geldoje ir pasodino ant lovos, – toliau kalbėjo Jonas. – Ir, manau, buvo tikimasi, kad laivas nuskęs.

– Bet..

– Nes tada... Tada ją būtų radę vandens pilnoje kajutėje vandens pilnais plaučiais.

– Bet laivas nenuskendo, – paprieštaravo Eriksonas.

– Kaip tik todėl ir manau, kad laive gali būti sprogmenų, kurie dėl kažkokios priežasties nesprogo.

– Jie turėtų būti prie kuro bako arba dujų, – lėtai mąstė Eriksonas. – Turėtume pranešti išminuotojams.

13

Atkūrimas

To paties vakaro septintą valandą į susitikimą tryliktoje salėje Karolinskos universiteto Teismo ekspertizės skyriuje atvyko penki rimti vyrai. Kriminalinės policijos komisaras Jonas Lina planavo atlikti išankstinį Stokholmo salyne rastos negyvos moters tyrimą. Nors buvo šeštadienis, į nusikaltimo atkūrimą jis pakvietė vadovą Peterį Neslundą ir vyriausiąjį teisėją Jensą Svanejelmą prašydamas pagalbos tiriant žmogžudystę.

Viena lempelė nepaliovė mirgėjusi baltajame kambaryje.

– Turėčiau pakeisti jungiklį, – tyliai tarė Nolenas.

– Turėtum, – pakartojo Fripė.

Peteris Neslundas atsirėmęs į sieną kažką niurnėjo po nosimi. Nušviestas mirkčiojančios šviesos, jo platus, galingas veidas drebėjo. Šalia stoviniavo vyriausiasis teisėjas Jensas Svanejelmas, o jauname jo veide atsispindėjo nepasitenkinimas. Apsvarstydamas galimas pasekmes, regis, dvejojo, ar verta pastatyti portfelį ant grindų ir atsiremti į sieną vilkint prabangų kostiumą.

Kambaryje stipriai trenkė dezinfekcinėmis priemonėmis. Ryškios reguliuojamos lempos kabėjo virš nerūdijančio plieno suolo, šalia vandens maišytuvų ir gilios kriauklės. Ant grindų – šviesiai pilkas guminis kilimas. Jonas Lina prie sienos esančiame maišytuve vis pildė kibirą, vėliau vandenį perpildamas į geldą.

– Joks nusikaltimas rasti paskenduolį laive, – nekantriai tarė Svanejelmas.

– Būtent, – pritarė Peteris.

– Tai gali būti dar nepraneštas nelaimingas atsitikimas, – nenurimo Jensas.

– Plaučiuose rastas toks pat vanduo kaip ir salyne, tačiau tokio vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno, – įsikišo Nilsas Olenas.

– Keista, – tarė Svanejelmas.

– Turi būti koks nors racionalus paaiškinimas, – nusišypsojo Neslundas.

Jonas ištuštino paskutinį kibirą, pastatė jį ant grindų, tada, pažvelgęs į ketvertuką, padėkojo radus laiko atvykti.

– Suprantu, dabar savaitgalis ir visi nori važiuoti namo, – tęsė jis, – tačiau manau, jog šį tą išsiaiškinau.

– Atvykstame nė nedvejodami, jei sakai, kad tai svarbu, – draugiškai tarė Svanejelmas ir pagaliau pastatė tarp kojų portfelį.

– Nusikaltimo vykdytojas pateko į laivą, – rimtai pradėjo Jonas. – Jis nusileido laiptais į laivo priekį, kur išvydo miegančią Penelopę Fernandez. Paskui grįžo į galinį denį, nuleido pririštą kibirą ir pripildė ten stovėjusią geldą.

– Penki‒šeši kibirai, – patikslino Peteris.

– Vos tik pripildęs geldą, nuėjo pažadinti Penelopės, nuvarė ją ant denio, ten nuskandino geldoje.

– Kas galėjo taip pasielgti? – sukluso Svanejelmas.

– Dar nežinau, galbūt tai buvo kankinimas vandeniu.

– Kerštas? Pavydas?

Jonas pakreipė galvą ir vis dar mąstydamas tarė:

– Tai nebuvo paprastas žudikas, gali būti, jog jam reikėjo išgauti kokios informacijos – priversti ją papasakoti ar prisipažinti – ir laikė merginą po vandeniu tol, kol ši nebesispirdama įkvėpė.

– Ką mano patologas? – paklausė Svanejelmas.

Nolenas papurtė galvą.

– Jei ji būtų nuskandinta, būčiau pastebėjęs smurto žymių, kraujosruvų ir...

– Gal galime pakentėti? – nutraukė Jonas. – Norėjau pradėti nuo to, kaip, mano manymu, viskas vyko, kaip įsivaizduoju įvykių seką. Man baigus visi galėsime apžiūrėti kūną ir patikrinti, ar mano teorija įmanoma.

– Kodėl niekada negali elgtis kaip visi? – sumurmėjo Peteris.

– Greitai turėsiu važiuoti namo, – įspėjo teisėjas.